Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/12. Teksto autorius: Kyo

Pastaruoju metu beveik visi mano rankas pasiekę žaidimai buvo daugiau ar mažiau skirti kiek brandesniam žaidėjui. Tiesą sakant, tokie žaidimai mano rankas pasiekia jau taip ilgai, kad aš per tuos metus buvau lyg ir bepradedąs manyti, jog tokie žaidimai, kaip Spider Man Web of Shadows arba Batman Arkham Asylum, iš esmės ir yra skirti jaunesniems žaidėjams. Na, bent jau iš dalies. Bet išbandęs Mini Ninjas staiga prisiminiau (o gal tik supratau), kaip iš tikrųjų turėtų atrodyti tikras žaidimas vaikams.

Aš manau, kad lietuviai yra viena iš tų tautų, kurias prižadinus naktį ir garsiai paklausus: „Ką sukūrė Io Interactive?“, visad sulauksi staigaus ir aiškaus atsakymo — Hitman. Iš tikrųjų panašu, kad Lietuvos gyventojai šią žaidimų seriją mėgsta ir labai geranoriškai priėmė kol kas visas keturias Hitman dalis. Taip pat, jei neklystu, mūsų šalyje visai šiltai buvo sutikti ir kiti du Io Interactive projektai: 2003–ųjų Freedom Fighters ir užpernai pasirodęs Kane & Lynch: Dead Men. Bet kodėl aš dabar šiuos dalykus prisimenu? Ogi todėl, kad tie patys Io Interactive ėmė ir sukūrė labai jau savo studijai neįprastą žaidimą. O neįprastas jis visų pirma todėl, kad pagrindinė jo auditorija yra vaikai. Žinoma, jau teko susidurti su keliais bendraamžiais ir net vyresniais, kurie iš inercijos įveikė Mini Ninjas ir liko patenkinti, bet šiaip žaidimas skirtas jauniesiems žaidėjams. Vyrukai iš Io Interactive, paklausti, kodėl nusprendė kurti būtent tokį žaidimą, į klausimą atsakė labai paprastai: „Norėjome sukurti tokį žaidimą, kurį galėtume žaisti su savo vaikais.“

Pikti karo lordai ir nesibaigiančios audros

Kadangi žaidimas skirtas mažajam žaidėjui, siužetas pateikiamas nesudėtingai ir labai primena pasaką arba mitą. Prieš 300 metų iš milžiniškos imperijos, kurioje ir vyksta žaidimo veiksmas, buvo ištremtas piktas samurajų karo lordas. Tačiau po tokios ilgos pertraukos jis sugrįžo ir naudodamas slaptą bei galingą kuji magiją pradėjo gaudyti įvairiausius gyvūnus ir versti juos į aršius žudikus samurajus. Žinoma, sukaupęs begalinę samurajų armiją karo lordas labai norėtų užvaldyti visą pasaulį, tačiau tai dar galima atleisti. Blogiausia yra tai, kad, naudodamas slaptąją kuji magiją blogiems tikslams, karo lordas sutrikdė pasaulio pusiausvyrą ir tokiu būdu užrūstino dievus, o šie savo ruožtu apgaubė imperiją baisiomis audromis. Ir kuo daugiau gyvūnų virsta samurajais, tuo baisesnės ir atšiauresnės audros apgaubia imperijos žemes…

Visą šį procesą nuo savo kalno stebėjo senas nindzių meistras. Nujausdamas, kad pasaulyje dedasi kažkas negero, jis pasiuntė geriausią savo mokinį išsiaiškinti, kas ne taip. Šiam negrįžus, meistras pasiuntė dar vieną, paskui dar vieną… Ir tai tęsėsi tol, kol jam beliko du mokiniai. Tiek vienas, tiek kitas meistrui atrodė nepasirengę tokiai kelionei, tačiau jis neturėjo kitos išeities. Taigi, pats jauniausias nindzė Hiro su savo geriausiu draugu Futo yra pasmerkiami pražūtingam nuotykiui…

Draugų ratas

Žaidėjui atitenka paties jauniausio nindzės Hiro vaidmuo. Kartu leidžiama beveik nuo pat žaidimo pradžios panorėjus bet kada pasirinkti Futo. Aišku, Futo, atvirai sakant, yra personažas, kurį rinktis rekomenduojama tik kartais. Pavyzdžiui, sutinkamas toks aukštas priešas, kurį įveikti gali tik stambusis Futo su savo milžinišku mediniu plaktuku. Bet paprastai jis kiek per lėtas ir nerangus.

Mini Ninjas imperijoje vėliau bus proga surasti ir išlaisvinti kitus keturis veikėjus, kuriuos nindzių meistras pasiuntė sustabdyti piktojo karo lordo pirma Hiro. Išgelbėjus kiekvieną iš savo draugų nindzių, bus galima bet kada pasirinkti juos ir valdyti savo mėgstamiausią. Taip laikui bėgant „atsirakinsi“ Suzme, Shun, Tora ir Kunoichi. Suzme ir Kunoichi yra vienintelės merginos iš viso šešeto, bet savo išskirtiniais gabumais tikrai nenusileidžia vyriškajai pusei.

Kiekvienas iš veikėjų turi arba moka kažką išskirtinio. Tarkime, Shun yra labai patyręs lankininkas ir valdydamas jį galėsi lengvai iš nuotolio nukauti gerai matomus priešininkus. Man asmeniškai labiausiai iš visų veikėjų patiko Suzme, kuri niekad nesiskiria su savo mamos dovanota fleita. Instrumentas ypač praverčia priešų apsuptyje: man pradėjus groti, visi aplink susibūrę priešai apsvaigs ir juos bus galima išguldyti keliais smūgiais.

Didžiausias trūkumas

Mano akimis, didžiausia Mini Ninjas bėda yra ta, jog jame iš esmės nuolat kartojasi vienas ir tas pats procesas — piktojo karo lordo samurajų gaudymas. Tiksliau, žaidėjo nervų tampymas, nes daugelis jų be kovos nepasiduoda. Žinoma, grumtis su blogaisiais samurajais reikia, nes nukauti jie vėl atvirsta į gražius, mielus gyvūnėlius. Pagal tai, iš koks gyvūno buvo verčiamas, toks ir išėjo samurajus. Patys silpniausi atsirado iš varlių, kiškių, kačiukių, o stipriausi — iš lokių, šernų ir t. t. Bet kad ir kaip tai gražu ar originalu, visą žaidimą vien tuo užsiimti tikrai atsibosta ir yra labai didelė tikimybė, kad susidomėjimą žaidimu po kelių gerų valandų praras net vaikas. Tiesa, kuo daugiau įveiki, tuo įvairesnių priešų sutinki, bet net jie negelbėja nuo pamažu apninkančios monotonijos. Taip pat žaidime Tavęs laukia ir penki labai skirtingi bosai, kurie, kitaip nei likę priešai, tikrai sudomina ir kartais priverčia pamąstyti. Labai vertinu, kai tokiuose žaidimuose nevengiama kuo originalesnių sprendimų, o ypač kovose su bosais. Tik gaila, kad Mini Ninjas kartais tikrai įkyri tų bosų laukimas…

Kuji magija

Be visų kitų teigiamų savybių, kuriomis nuo pat gimimo buvo apdovanotas Hiro, jis dar ir slaptąją magiją išmano. Pats nindzių meistras leidžia sau apmokyti jaunąjį karį ir taip Hiro gauna galimybę įveikti piktąjį karo lordą jo paties naudojama magija. Bet žaidėjui kuji magija svarbi tik tiek, kiek gali būti panaudojama žaidžiant. Visų pirma, yra lygiai dvylika skirtingų kuji magijos kerų, kuriuos Hiro turės pats sužinoti. Tačiau šie kerai nėra sužinomi tiesiog nugalėjus bosą ar įveikus lygį: jie gan sumaniai paslėpti milžiniškuose žaidimo lygiuose ir tam, kad surastum atskiras šventyklėles ir sužinotum naujus burtus, kartais teks gerokai pasukti galvą.

Patys kerai labai savotiški. Pavyzdžiui, vienas jų leis Hiro sielai kuriam laikui atsiskirti nuo kūno ir įlįsti, tarime, į kokį katiną ar lapę. Iš tiesų, būnant gyvūnu atsiveria daug privalumų: kiekvienas daiktas, kurį galima paimti, ima skleisti spalvotus dūmus, o įsikūnijus į kokį nors lokį galima padaryti nemažai žalos savo priešams. Kai kurie burtai yra labai specifiniai ir tinka tik, tarkime, tam tikruose lygiuose esantiems vaiduokliams sunaikinti, o kiti, tokie kaip ugnies kamuolys arba viesulas, universalūs ir naudojami viso žaidimo metu.

Imperijos paslaptys

Vos įsijungus žaidimą labai didelį įspūdį palieka įgarsinimas. Turiu pripažinti, kad taip kokybiškai įgarsintų klipų nežiūrėjau ir neklausiau jau seniai. Pačių veikėjų įgarsinimas taip pat labai malonus ausiai, ypač turint omenyje, kad jie kalba japoniškai arba bent jau imituoja tą kalbą. Iš to, kas patiko mažiau, galėčiau išskirti aukštas varnas, kurios kartais pasirodys žaidime ir leis Hiro pas jas apsipirkti arba bandys ką nors patarti. Man, galbūt kaip šiek tiek vyresniam žaidėjui, pasirodė, jog varnos tikrai iškrito iš žaidimo konteksto (dar ir dėl to, kad visos jos kalba angliškai!).

Nepaisant to, visa kita, o ypač pats žaidimo pasaulis, jo milžiniški lygiai, atrodo labai šauniai. Atsidūręs juose su mielu noru imi dairytis aplink ir šniukštinėti kiekvieną jų kampą. Retas žaidimas sukuria tokią atmosferą, kurioje būtų malonu būti ar ieškoti slaptaviečių. Nors, kalbant apie vietoves bei grafiką, į galvą lenda dar vienas nemalonus dalykas. Tai — plaukiojimas ir apskritai veikėjų veiksmai vandenyje. Tikrai neatsimenu, kada paskutinį kartą plaukiojimas žaidime man būtų sukėlęs tiek vargo. Hiro ar bet kuris kitas nindzė, įšokęs į vandenį, labai jau lėtai plaukioja. Tačiau įšokę į vandenį veikėjai gali pasinaudoti savo plačiakrašte skrybėle — įsilipti į ją ir irkluoti, bet net toks būdas sukelia nemažai diskomforto.

Puiki pradžia

Žaisdamas Mini Ninja ne kartą prisiminiau Io Interactive norą sukurti tokį žaidimą, kurį jie galėtų žaisti drauge su savo vaikais. Tai prisiminęs kaskart nusišypsodavau, nes kad ir kaip tai atrodytų absurdiška, šiame žaidime nėra co–op režimo. Todėl kartais neturėdamas ką veikti pamąstau, kaip žaidimo kūrėjai planuoja žaisti Mini Ninjas kartu su savo vaikais: sėdėdami šalia ir stebėdami jų reakciją? Na, bet juokas juokais. Svarbiausia, kad toks žaidimas pasirodė ir dabar daugelis jaunesnių bei vyresnių žaidėjų galės iš naujo pažinti jau kurį laiką apleistą vaikiškų žaidimų žanrą. Labai tikiuosi, kad kūrėjai vien šia dalimi neapsiribos ir ateityje sulauksime tęsinių. Nes tai tikrai gražus žaidimas.