Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/04. Teksto autorius: Matrix

Kompanijos Liquid Entertainment ir Codemasters puikiai išreklamavo savo naujausią žaidimą Rise of the Argonauts, kuris nukelia į mitologinę Graikiją. Gražiais žodžiais bei pristatomaisiais vaizdo intarpais žaidėjų širdyse pasėjo nemenkus lūkesčius, kuriuos pateisinti jie iš dalies sugebėjo, tačiau tikrai ne kiekvienam, turinčiam savo išskirtinį žaidimų skonį. Rise of the Argonauts nėra tipinis veiksmo vaidmenų žaidimas, kurio pagrindą sudaro priešų skerdimas ir patirties kaupimas. Visa tai įgyvendinta kiek kitokiu būdu.

Žaidime tenka valdyti Graikijos karalių Jasoną, kuris po tragiškos sužadėtinės mirties pasižada sugrąžinti ją į gyvųjų pasaulį. Herojus išsiaiškina, jog vienintelis būdas tai padaryti yra surasti auksinę avies vilną. Nukeliavęs į Delfus, iš orakulės jis sužino, kad, norėdamas rasti kelią, vedantį prie auksinės avies vilnos, turi rasti tris jo globėjų dievų palikuonis. Štai tokia yra pagrindinė siužetinė linija, kuri leis patirti visus žaidime laukiančius nuotykius.

Su kovos sistema žaidimas supažindina nuo pat pirmųjų akimirkų. Skersdamas mylimosios žudiko sėbrus Jasonas susirenka visų žaidime esančių tipų ginklus: ietį, kardą ir buožę. Kiekvienas jų turi tik sau būdingas kelias savybes. Ietimi galima atakuoti priešą iš didesnio atstumo, taip pat gali ją sviesti į toli esančius priešininkus. Kardas — greičiausiai kovoti leidžiantis ginklas, kuris ypač naudingas, kai reikia kautis su lengvai apsiginklavusiais kariais. O štai buože (bene pats geriausias ir galingiausias ginklas iš visų) vos keliais smūgiais galima lengvai sudaužyti į šipulius priešininko skydą, o tada vienu mostu nuplėšti jam galvą. Be to buože gali taip sudrebinti žemę, kad parvirs visi netoliese esantys priešininkai. O tada kova tampa it vaikų žaidimas, tik spėk plėšyti priešininkus į skutelius.

Žaidžiant bus galima gauti ir naujus kažkokio tipo ginklus bei apsaugas, kurie pasižymės skirtingomis papildomomis savybėmis.

Kovoti yra iš tiesų įdomu, bet žaidime tuo užsiimti nebus daug galimybių. Tiesiog didžiąją dalį laiko reikia monotoniškai vaikštinėti po argonautų pasaulį ir kalbėtis su daugybe veikėjų. O štai kovos troškulys išlieka iki pat žaidimo pabaigos. Taigi, truputį jaučiamas atotrūkis tarp pokalbių ir kovos, nes šiam veiksmo žaidimui kautynių tikrai trūksta.

Nors pokalbių yra apstu, jie paruošti ne be reikalo, nes būtent jų metu galima užsidirbti nemažą kiekį „aspekto“ taškų. „Aspekto“ taškų galima gauti už veiksmus mūšio lauke, įvykdytus darbus, taip pat dialogų metu pasirinkus tam tikras frazes, atitinkančias vieno iš keturių dievų (Arėjas, Atėnė, Hermis, Apolonas) ideologiją. Kuo daugiau atliekame atitinkamų veiksmų, darbų ar pasirenkame frazių, tuo didesnė galimybė pelnyti vieno iš dievų palankumą. Už gautus „aspekto“ taškus galima pirkti „aspektą“ (kiekvienas dievas siūlo 25 skirtingus), kuriuo pagerinsi tam tikrą specifinį įgūdį arba tiesiog įgysi naują gebėjimą. Pavyzdžiui: sukurti savęs imitaciją, vienu smūgiu pribaigti priešininką, pagreitinti galių atsistatymą ir panašiai. Norint išbandyti visus skirtingus gebėjimus, žaidimą reikia peržaisti bent keletą kartų. Tik vargu ar daug žaidėjų tai darys dėl nedažnos galimybės tuos įgūdžius panaudoti.

Jasoną kelionėje lydi būrys pagalbininkų. Iš pat pradžių tik vienas — Heraklis. Ilgainiui argonautų būrys pasipildys ir kitais bendražygiais, besiskiriančiais tiek lytimi, tiek kovos būdu. Vienu metu galima keliauti daugiausia su dviem argonautais. Jie ne tik padės kovojant, bet ir kartkartėmis įsiterps į pokalbius pareikšdami savo nuomonę ar tiesiog patarinėdami, ką reiktų daryti ir kur eiti. Kovos lauke iš argonautų tėra viena nauda — kaunantis su įvairaus plauko mitologinėmis bei magiškomis būtybėmis jie atitraukia dėmesį nuo žaidėjo valdomo personažo. Kritę kovos lauke jie nežūva. Jasonas, pribėgęs prie sužeisto argonauto, gali jį atgaivinti, o jei to nepadarys, tai po mūšio jie patys stebuklingai pagis.

Rise of the Argonauts grafika šiek tiek nuvilia. Iš nustatymų galima keisti tik skiriamąją gebą. Aplinkos gan vienodos, mažai interaktyvios, tyrinėjimo galimybės menkos. Iš tiesų, pasiklysti yra gana sunku. O jei vis dėlto taip nutinka, galima pagrindiniame meniu pasižiūrėti žemėlapį. Kovų animacija sklandi ir graži, tačiau to nepasakysi apie veikėjų veido išraiškas. Pagrindiniai veikėjai dar tenkina, bet kiti dažniausiai neišraiškingi ir beveik vienodi. Specialieji efektai verti geresnių žodžių. Šviesos efektai, rūkas, magija, žiaurios kovos — viskas atrodo tikrai gražiai, beveik nepriekaištingai.

Problemų neišvengta įgarsinant veikėjus. Kartais balsas tiesiog dingsta, kartais — susilpnėja, be to ir intonacija šlubuoja. O muzika, kurią sukūrė filmo „300“ kompozitorius, verta tik pagyros žodžių.

Rise of the Argonauts turi labai daug potencialo, bet jis jo neišnaudoja. Per visas 10—12 valandų, kurių prireikia įveikti žaidimui, 80—90 % laiko teks praleisti dykinėjant po apylinkes ir kalbantis su įvairiais veikėjais. O tik tie keli likę procentai skirti kovoms su priešais ir bosais (jie didžiuliai, įdomūs ir vieninteliai meta tikrą iššūkį). Jei kūrėjai kovoms bei žaidimo stabilumui (jis tikrai šlubuoja) užtikrinti būtų įdėję tiek darbo, kiek jo įdėjo ruošdami istorijos pasakojimą bei dialogus, Rise of the Argonauts galėtų tapti savo žanro perliuku. Tačiau taip neįvyko.