Kai kada pasirodo tokių žaidimų, kurie būdami lyg panašūs į visus kitus, kažką padaro šiek tiek kitaip, bet kartu ir taip, kad tai tie pokyčiai ir tampa ta pagrindine žaidime mechanikos ašimi, ant kurios lipdomas visa kita. Pavyzdžiui, daugumoje žaidimų, kuriuose tenka kovoti burtais prieš įvairiausius priešus ar negandas, dažniausiai užtenka tiesiog tik paspausti vieną klaviatūros ar pelės mygtuką ir iškarto valdomas veikėjas kažką išburia. 2011-ais metais pasirodžiusiame „Magicka“ žaidime visai tai parodyta jau kaip ne toks paprastas užsiėmimas. Prieš buriant reikėdavo greitai surinkti skirtingų raidžių kombinaciją ir paspausti būrimo mygtuką. Svarbu ir tai, kad taip tekdavo burti realiu laiku. T.y., reikėjo bėgiojant tarp priešų, sugebėti dar ir greitai maigyti reikalingus klavišus. 2015-ais pasirodęs „Son of Nor“ taip pat bando parodyti, kad būrimas kompiuteriniuose žaidimuose gali atrodyti visai kitaip nei esame įpratę. Žaidimas siūlo naudotis aplinkos elementais kaip kažkokiu kuru (daugumoje žaidimu vadinama „mana“) būrimams. Šiandienai (šio teksto rašymo dieną) toks būdas, visai tikėtina, gali kilstelėti antakius kiekvienam žaidėjui, bet ar kaip bus ateityje? Ar jis galėtų kažkaip palikti žymę taip pat ir kitų žaidimų mechanikuose?

Pirmas dalykas, kurį reikėtų pasakyti apie „Son of Nor“ yra tas, kad šis žaidimas priklauso kažkokiai „wannabe AAA“ žaidimų kategorijai, kurių žaidimų kūrėjai neturėdami tinkamų resursų vis tiek bando padaryti taip, kad bent vizualiai produktas atrodytų gerai nors ne visada tai pavyksta. Šiuo atveju didžiausia bėda ta, kad šis žaidimas savo kokybe labai primena tuos AAA žaidimus, kurie buvo leidžiami prieš 15–17 metų. Taip, nors tuomet tai atrodė kaip visiškai normalus dalykas, tačiau dabar, praėjusius kone pusantro dešimtmečio, ta AAA kokybės riba jau yra pasistūmėjusi ir kai kurie dalykai jau bado akis. Pavyzdžiui, kad ir animuotos scenos, kuriose veikėjai nušoka nuo prieš animacijas būtų vietų.

Pagrindinės priežasties, kodėl „Son of Nor“ patenka į tokią situaciją, toli ieškoti nereikia. Žaidimas buvo sukurtas „stillalive studios“, kurios istorija labai susijusi su dalyvavimu įvairiuose GameJam’uose (renginiuose, kur per trumpą laiką reikia sukurti kažkokį duota temą žaidimą). Juose ir susitiko pagrindinis šios kompanijos branduolys bei nusprendė pradėti kurti žaidimus. Žinoma, kaip dažniausiai tokiais atvejais, tokie kūrėjai, ką daugiausiai gali, tai kurti „Indie“ tipo žaidimus. Nebent jiems pavyksta kokio nors minios finansavimo projektų tinklalapio pagalba surinkti milžiniškų pinigų savoms idėjoms. „stillalive studios“ bandė šią galimybę taip, „Kickstarter“ tinklalapio pagalba, bet pavyko jiems surinkti tik šiek tiek daugiau nei 150 tūkstančių dolerių. Kas tikrai yra šiek tiek per mažai, norint išspausti iš „Son of Nor“ viską, kas tik įmanoma. Vėlesnis pinigų rinkimas per „Steam Early Access“ matyt irgi mažai ką tesurinko…

Žinoma, dar galima ieškoti leidėjo, kuris investuotų savo pinigus į projektą, bet paprastai į tokius kūrėjus, kurie neturi bent vieno produkto, kuris būtų buvęs labai gerai parduotas praeityje, dideli pinigai, kurių šių atveju reikėjo, neduodami, nes per daug didelė rizika. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl žaidimas atsidūrė gana vidutiniška kokybe pasižyminčių žaidimų „Viva Media“ leidėjos rankose.

„Son of Nor“ pasakoja gana neįprastą bei tuo pat metu labai keistą istoriją (kuo žaidimas eina link pabaigos tuo ji darosi keistesnė) apie tai, kaip žmonijos egzistavimui kažkada seniai buvo iškilusi grėsmė. Kiti pasaulyje gyvenantys padarai pradėjo vykdyti žmonijos genocidą. Ir gal viskas tuo būtų pasibaigę, jei ne kažkokie dar vieni labai paslaptingi senoviniai padarai nebūtų suteikę žmonijai prieglobsčio sunkiai pasiekiamame slėnyje tarp milžiniškų kalnų. Po to dar turėjo praeiti nemažai šimtmečių, kol tarp žmonių gimė pirmasis žmogus, gebėjęs valdyti aplinkos elementus (kitaip tariant šiek tiek paprastesnė Avataro versija). Bet nepaisant šio naujo gyvo ginklo žmonija ir toliau gyveno tame pačiame slaptame slėnyje. Daug nekišdama nosies už jo ribų. Gal taip ir būtų buvę amžinai, jei ne vieną dieną, atskridusi žinia, kad priešai pradėjo ieškoti įėjimo į slėnį, nebūtų pakoregavusi žmonijos elgsenos. Būtent šiuo nerimastingu laikotarpiu ir prasideda visas žaidimo veiksmas.

Kaip ir daugumoje šiuolaikinių žaidimų, taip ir „Son of Nor“ pirmiausia pasiūlo susipažinti su valdymo schema. Visas mokymo procesas pateikiamas gana aiškiai. Naudojama „norint padaryti X reikia paspausti Y“ formulė. Nors gal „Xbox 360“ valdymo pultelio rekomendacijos ir lengviau pastebimos dėl spalvų, tačiau taip pat gerai veikia ir norint naudoti pelės bei klaviatūros valdymo metodą.

Nors, kaip minėta, tas 15–17 metų senumo braižas ir labai jaučiasi žaidime, bet kartu ir labai gerai jaučiasi ir šiandienai labai madingas nesudėtingų „casual“ tipo žaidimų braižas. Bet koks veiksmas, funkcionalumas žaidime pristatomas labai aiškiai. Nesuprasti, kas rodoma tiesiog neįmanoma.

„Son of Nor“ mechanika remiasi idėja, kad kai kuriuos rastus elementus galima panaudoti gynybai, kovai bei galvosūkių sprendimui. Pavyzdžiui, dauguma vartų žaidime atidaromos su burtų pagalba. Reikia tiek burti kol durys pakankamai pasikels į viršų. Ant žemės gulinčias lentas, akmenis, milžiniškas morkas bei įvairius kitus rakandus galima mėtyti arba stumdyti. Taip pat galima lupti ir kai kuriuos akmenis iš sienų. Bet įdomiausias elementas visgi yra galimybė naudotis smėliu kaip įrankiu statyti platformas, pasiekti vietas, kurias kitokiais būdais neįmanoma pasiekti, griauti kai kuriuos pastatus, ar paskandinti priešus. Pastaroji galimybė, beje, niekur žaidime nepristatoma. Visai kaip ir galimybė telekinezės pagalba paimti priešus ir numetant nuo didelių aukščių juos nužudyti.

Žaidimo pradžioje, deja, nebus galimybių naudotis visais įmanomais aplinkos elementais (pvz., ugnimi). Galimybės dažniausiai įgyjamos aplankius šventyklas, kuriose tenka spręsti gausybę galvosūkių bei galop nugalėti ten esančius taip vadinamus bosus. Tarpinėse vietovėse dažniausiai tėra būtina nukeliauti nuo vieno taško iki kito. Kartais tenka sutikti ten asmenų, kurie duoda šalutines užduotis, kurias atlikus galima gauti tik „ačiū“ bei kai kuriais atvejais šiek tiek pagalbos ateityje. Šis turbūt bene labiausiai nuviliantis žaidimo aspektas, nes tų užduočių reikėtų tikrai daug daugiau, kad būtų dar smagiau žaisti. Dabar ne retai viskas atrodo labai labai tuščia. Ypač kai pavyksta nužudyti visus priešus žemėlapyje. Alternatyvūs keliai, kuriais galima keliauti norint pasiekti tikslą mažai, ką gelbėja. Vistiek neapleidžia jausmas, kad kažko labai trūksta.

Nors fizika grįstas aplinkos manipuliavimas ir gana smagus, tačiau ne viskas pakankamai gerai išdirbta. Pavyzdžiui, po smėlio krūva pakasus laužą ir paskui tą krūvą nuėmus, laužas stebuklingai degs. Įvaldžius ugnį, deja, negalima padegti visų degių dalykų. Na, o kasant smėlį, deja, nėra taip kaip kokiame „Red Faction“ galima naikinti grindis – labai greitai pasimatys akmeninės grindys, kurių niekaip neįmanoma paveikti.

„Son of Nor“ nors iš pažiūros ir atrodo kaip tradicinis žaidimas vaidmenimis, kuriame svarbiausias dalykas lygių kėlimas, bet iš tiesų veikėjo tobulinime vyrauja naujų savybių atradimas žemėlapiuose. T.y. kai kurie žali artefaktai paimti žemėlapiuose atrakina naujus aplinkos panaudojimo būdus, kurių, deja, vėlgi šiek tiek atrodo mažoka. Iki „Magicka“ begalės burtų čia išvis kaip kelionė su šatlu iki kitos galaktikos.

Kiek veikėjas dar turi gyvybės parodo, kiek jis panašus į statulą. Jokių kitokių tradiciniams žaidimams vaidmenims būdingų gyvybės indikatorių nėra. Kaip ir kokių nors pasigydymo burtų ar miksturėlių. Numirus sugrįžtama į paskutinę saugią vietą, o pasigydoma automatiškai su laiku, jei niekas neatakuoja veikėjo. Ta pati sistema galioja ir kompiuterio valdomiems personažams.

Jei užsinorės žaisti šį žaidimą ne vienam, o su draugu, tai įmanoma. „Son of Nor“ gali būti pereinamas tiek vieno padalinto ekrano režime, tiek ir žaidžiant internetu, ar kombinuotai abiem šiais būdais. Bet kažin, ar keliese pereinant misijas būtų taip jau smagu. Eilinių priešų dirbtinis intelektas nėra labai kažkuo įspūdingas, todėl, kad nors vienam žemėlapius valyti nuo priešų ir ta ta veikla, kurią galima veikti, bet keliese žaidžiant tai gali pasirodyti per daug nuobodu. Na bent iki paskutinių žaidimo lygių… bet būtent dėl to, ne kiekvienas galės neužmigti ilgu žiemos miegu, kad iki ten su draugu nueiti.

Yra galimybė ir kovoti internete arenose, tradiciniuose nužudyk kuo daugiau priešų tipo kovose. Bet kaip būtų gaila, dažniausiai jokių arenų, kur būtų galima su kažkuo kovoti, rasti neįmanoma, o pačiam kurtis nelabai yra priežasčių – vis vien greičiausiai niekas neateis. Galbūt tokios situacijos nebūtų, jei žaidimas turėtų normalius dedikuotus serverius, ar kažkokią normalią lygą, bet dabar tiesiog nėra didelių priežasčių į šią vietą eiti.

Pabaigai reiktų pasakyti, kad „Son of Nor“ nors ir nedaro visko gerai, bet tikrai turi labai gerus pagrindus, kurie jei kažkas ryžtųsi investuoti į šio žaidimo tęsinius (pagal pabaigą galima suprasti, kad tokie galėtų būti) pakankamas sumas AAA lygio žaidimo sukūrimui, visa tai galėtų įaugti į visavertę žaidimų seriją, galinčią konkuruoti su „Prince of Persia“ bei „Assassin’s Creed“ žaidimais. Bet jei ir taip nenutiks, „Son of Nor“ yra gana gera demonstracija kitokios magijos galimybių.