„Supreme Ruler: Cold War“ pavadinti žaidimu nekyla ranka, tačiau kitaip šio kūrinio nepavadinsi. Mano manymu, „žaidžiant“ turi būti patiriamas malonumas, išjungiamos smegenys ar siekiama kokių užsibrėžtų tikslų. Strateginius žaidimus, manau, žaidžiame dėl pastarosios priežasties. „Supreme Ruler: Cold War“ (toliau Cold War) nesuteikia tokio malonumo. Žaidžiau lyg dirbdamas darbą. Darbą, kuriame nežinau, nei ką daryti, nei kaip tai padaryti. Jei žaidimas nesuteikia galimybės atlikti elementarių veiksmų, neieškant pagalbos internete, jo nelaikau smagiu ar apdovanojančiu. O tuo labiau, vertu dėmesio ar mūsų pinigų. Tačiau tikiu, kad ir mažoje Lietuvėlėje yra tokio tipo žaidimams prijaučiančių žmonių.

„Cold War“ yra (ne)žaidimas, apie 1949 metais vykusias tuometinės SSSR ir Jungtinių Amerikos Valstijų lenktynes visose įmanomose sferose. Tuo metu dėjosi daugybė įdomių dalykėlių. Amerika ir Sovietų sąjunga lenktyniavo kas pirmas išsilaipins mėnulyje, kas turės daugiau atominių galvučių savo sandėliuose, ar šiaip, kas viską mokės geriau ir greičiau ir daugiau. Vienu žodžiu, vyko šaltasis karas. Kas išsilaipino mėnulyje pirmas, manau žinome visi, o atominių galvučių kovos, ačiū dievui, išvengėme praktiškai. Tačiau, ką tiksliai reikės daryti Cold War?

Visuotinės baimės metu, kada atominės lenktynės sukaustė visą pasaulį, turėsime vystyti vieną iš pasirinktų valstybių: SSSR ar USA. Turime kontroliuoti eksportą – importą, vystyti mokslą, tobulinti išsilavinimą, plėsti kariuomenę, palaikyti gerus santykius su kitomis šalimis, stengtis nesusprogdinti pasaulio ir daug kitos, kasdienės veiklos. Apibūdinus trumpai – būti visokeriopai geresne valstybe už kitas. Nesvarbu, ar vos pirmosiomis akimirkomis aplink viską sprogdinsite savo atominėmis galvutėmis, ar stengsitės pasirašinėti popieriukus su kitomis valstybėmis. Jūs esate atsakingas už savo šalį ir ji turi klestėti. Pavyzdžiui, jei pralaimėsite apsiginklavimo atominėmis galvutėmis dvikovą, kris jūsų prestižas, kuris suteiks daugiau pasitikėjimo savo jėgomis priešininkams. Tai gali atvesti iki karinių veiksmų, kurie neveda gero link. Taip ir kiekviena jūsų pergalė priartina jus prie norimų tikslų tam tikrose sferose.

Svarbiausia pasirinkti tai, ką labiausiai mėgsti daryti. Galbūt nori būti blogiausia kada buvusia valstybe? Kariauk su visais visada. Nori būti geriausia valstybe? Draugauk su visais, skaičiuok išlaidas ir pajamas, skirstyk išteklius ir vykdyk savo iškeltus tikslus. Darant viską ir kartu nedarant nieko, žaidimas bus velniškai sunkus, kartais neįmanomas. Reikia protingai paskirstyti ką nori daryti, ir ką patekėsi kompiuteriui. Tada galima mėgautis tokiu žaidimu, kokio nori. „Cold War“ galima žaisti labai, labai ilgą laiką. Jis toks gilus, jog nemanau ar patys kūrėjai tai suvokia. Viskas šiame žaidime yra padaryta iki smulkmenų. Galima valdyti kiekvieną sferą, ir ką nors padarius blogai, tai sukels grandininę reakciją, kuri gali tiesiogine to žodžio prasme sugriauti valstybę. Tokio smulkmeniškumo žaidimuose dar neteko regėti. Būtent tai ir gelbėja šį žaidimą.

„Supreme Ruler: Cold War“ siūlo tris žaidimo režimus – kampanijos, scenarijų ir „smėlio dėžės“. Pagal pavadinimus galima spręsti, ką reikės juose daryti, taigi labai nesiplėsiu. Kampanijoje teks sudalyvauti jau mano minėtoje kovoje visose sferose, scenarijų režime tenka spręsti tokias šaltojo karo laikų problemas, kaip Vietnamo ar korejiečių karai, na o „smėlio dežės“ režimas leidžia valdyti daug ekonomiškai paprastesnes valstybes. Tai režimas, skirtas naujokams (naujokams, kurie tokio tipo žaidimus žaidžia ilgai, tačiau ne pakankamai ilgai).

Jei valdyti pasaulį nori kartu su keliolika draugų, tam yra skirtas 16 žaidėjų internetinis režimas, kuriame žaidėjas su žaidėju gali kariauti, draugauti ar tiesiog plėstis nekliudant vienas kito. Pačiam rasti, kas norėtų su manimi „pasilinksminti“ tokiame žaidime nepavyko, o ir nelabai įsivaizduoju kam tai būtų tikrai malonu. Vien mintis, vakare prisėdus prie kompiuterio pradėti valdyti valstybę, su penkiolika kitų, tikriausiai daug labiau patyrusių žaidėjų, tirpdo rankas.

Žaidimas nebūtų žaidimas, jei nebūtų į ką pažiūrėti. Štai čia, ir kyla įtarimai, ar „Cold War“ tikrai yra tas, kuo dedasi esąs. Jis labiau primena perkrautą interaktyvų žemėlapį, o ne strateginį kompiuterinį žaidimą. Pasaulio žemėlapis velniškai plokščias ir nuobuodus, judantys vienetai gana blankūs ir nemalonūs akims. Garsinis fonas yra, tačiau labai prastas. Vienu žodžiu, šio žaidimo apipavidalinimas yra tragiškas.

Nors Šaltojo karo idėja vilioja, tačiau labai, labai kietas įgyvendinimas, mėgautis šiuo produktu man neleidžia. Viskas, ką matau ekrane, yra meniu. Tame meniu yra dar keletas meniu, kurie veda į dar keletą meniu, ir paskendęs šioje jūroje atsisakai pradinės idėjos ir toliau galvoji, ką galėtum padaryti, kas nepriverstų žaidimo išjungti ir eiti ieškoti instrukcijų internete. Žaidimas pateikia daugybę galimybių valdyti valstybę, tačiau visišką nulį pagalbos ar apmokymų. Neįsivaizduoju, ką šiame „žaidime“ galėtų veikti naujas žaidėjas. „Cold War“ akivaizdžiai bando suteikti neribotą laisvę valdyti vieną iš supervalstybių, tačiau nesvarbu, koks bebūtų žaidimas, jam reikia vienokio ar kitokio „koridoriaus“, kuris žaidėją nukreiptų kuria nors linkme, būtų suteiktas tikslas tęsti paieškas, galbūt net mokytis žadimo subtilybių. „Cold War“ nesistengia to suteikti žaidėjui. Truputis švitrinio popieriaus ir laiko, ir šis „žaidimas“ galėtų būti vienu geriausiu rinkoje. Deja.

Jei nesate naujokas tokio tipo žaidimuose, galiu būti tikras, jog „Cold War“ jums paliks neblogą įspūdį. Turėdamas aiškų tikslą, ir mokėdamas nardyti tarp šimtų langų vienu metu žaidėjas, sugebės priversti šį žvėrį paklusti jam. Tada ir vis stiprėjantis priešas lieka nebaisus. Ar pasauliui reikėjo dar vieno tokio žaidimo? Ar tik nėra šis atvėjis toks, kad yra pasiūla, tačiau paklausos jau kuris laikas ne? „Supreme Ruler: Cold War“ tikrai nėra išskirtinis ar neįprastas strateginis žaidimas (Paradox kataloge galima atrasti ne vieną tokį perliuką). Tai tiesiog velniškai kietas, sunkiai tramdomas gigantas, kurį sužais vienetai, o pamėgs vos keletas. Jei turite porą mėnesių laisvo laiko, ir mėgstate spaudinėti neaiškius mygtukus, „Cold War“ gali jus užkabinti, jums patikti, tačiau man, šis riešutėlis pasirodė kiek per kietas.