„Half-Life“ papildymų apžvalgos: Half-Life: Blue Shift

Jeigu esi perėjęs pirmąją bei antrąją „Half-Life“ dalis, vis tiek yra nemaža tikimybė, jog nesi bandęs dviejų pirmosios dalies papildymų – „Opposing Force“ bei „Blue Shift“. Tai ypač taikytina jaunesnio amžiaus žaidėjams. Visi žinome, kas per serija yra „Half-Life“: dauguma žaidėme 2004-ųjų hitą, o anksčiau ar vėliau, norėdami sužinoti, kas buvo iš pradžių, ir 1998-aisiais išleistą pirmąją serijos dalį. Ir viskas. Palankiai kritikų įvertintos Antrojo Pasaulinio karo žaidimų serijos „Brothers in Arms“ kūrėjų „Gearbox Interactive“ darbai, rodosi, liko užmarštyje.

„Opposing Force“ – pirmasis originaliojo žaidimo papildymas, išleistas 1999-ųjų gale minint pirmąjį „Half-Life“ gimtadienį. Pradžioje jį, kaip ir „Blue Shift“, turėjo kurti patys „Half-Life“ kūrėjai „VALVe“, tačiau sutelkę dėmesį ties ateities projektais darbą perleido „Gearbox“, kurie, susikvietę talentų iš viso pasaulio, sukūrė išties savo pirmtako vertą papildymą. Papildymą, kuris, galima sakyti, yra tas pats „Half-Life“, tik matomas kitomis akimis – Jungtinių Valstijų jūrų pėstininko Adriano Šepardo akimis.

Adrianas, su kitais kareiviais skrisdamas į „Black Mesa“ būstinę, pasiekęs ją yra atakuojamas per invaziją Žemėn atsikrausčiusių ateivių ir lieka vienas iš nedaugelio gyvųjų. Pagrindinis būrio tikslas – surasti bei atsikratyti Gordono Frymano – greitai keičiamas kitu: pasiekti paviršių. Šešių – septynių valandų trukmės žaidimo metu atsidursi tiek matytose, tiek nematytose laboratorijos vietose. Žaidimo kūrėjai iš peties pasistengė sukurti žūtbūt siekiančio išgyventi kareivio, atsidūrusio vieno tarp daugybės priešų, atmosferą. Kelias į paviršių toli gražu ne rožėmis klotas, ir vienintelis būdas išsinešdinti – keliauti per ateivių pilną „Black Mesa“ būstinę.

Sakyti, jog tai yra tas pats žaidimas kito asmens akimis gal kiek neteisu. Taip, čia vėl išvysi kelis matytus „Black Mesa“ koridorius bei lauko vietoves, pavažinėsi tramvajumi ir paviešėsi Xen pasaulyje, tačiau devyniasdešimt procentų laiko tyrinėsi visiškai nematytas vietas. Kartais ir su kitų pagalba. Originaliame žaidime Gordonui dažniausiai padėdavo apsauginiai bei mokslininkai, o „Opposing Force“ racionas pasipildo tavo komandos draugais. Pavyzdžiui, inžinieriaus pagalba galėsi atidaryti… atsiprašau, tiesiog išspirti užvertas duris, o medikas padės esant kritinei sveikatos būklei. Atrodo, skirtingui nei Gordonui, kuriam teko brautis kelią tiek pro ateivius, tiek pro kareivius, Adrianas turėtų sutikti mažiau priešų, tačiau taip nėra. Priešų sutiksi nemažai, ir tai nebus vien krabai ar zombiai. „Opposing Force“ nemažą dalį teks kovoti prieš greitus ir šoklius „Black Ops“ karius bei kelias nematytas ateivių rūšis.

Tiesa, kovojant prieš ateivius su kitu žmogumi atsiskleidžia pagrindinė nuo HL1 laikų išlikusi žaidimo problema – dirbtinis intelektas, o dar tiksliau – viekėjų kelio paieška. Nors ir rečiau nei „Half-Life“, čia vis dar pasitaikydavo momentų, kai greta kovęsis apsauginis už posūkio nustodavo mane sekti ir palikdavo kovoti prieš zombius vieną tol, kol vėl nepriėjau iki jo ir „neparodžiau kelio“ iš naujo. Toli gražu nedidelė problemėlė, nebent neturi itin daug gyvybės taškų ir parama išties praverstų.

Vidutinio sunkumo lygiu „Opposing Force“ nėra itin sunkus, tiesiog dažniausiai reikalauja tinkamų ginklų panaudojimo reikiamu metu bei gero taiklumo. Mokėdamas išlįsti iš už kampo sekundei ir iššauti į priešą (savaime aišku, tuo pačiu ir pataikyti) neturėtum turėti itin didelių keblumų, antraip, ypač neturint geros ginkluotės kebliose situacijose, F9 klavišas virs geru draugu.

Nereikia tikėtis, kad per metus nuo „Half-Life“ išleidimo grafika tapo itin geresnė. Apart banguojančio vandens paviršiaus ir kiek tobulesnių veikėjų modelių bei animacijų, tai juk – tas pats grafikos varikliukas. Visgi, kaip ir dera papildymui, „Opposing Force“ pristato mums naujas vietoves, kelis naujus priešus bei nepriešus, ir duoda į rankas kelis naujus žaisliukus, pradedant galingu, bet netaikliu kulkosvaidžiu, baigiant keliais eksperimentiniais ginklais, prisikabinančiais prie priešų ir tiesiogine prasme juos suvalgančiais. Visų šių naujovių užteko tam, kad „OF“ atrodytų nauja patirtis. Ar žaidimui ko nors trūko? Taip. Daugiau galingesnių priešų. Nemanau, kad „Half-Life“ bosas buvo itin sunkiai įveikiamas, anaiptol, tačiau „Opposing Force“ galutinis mūšis nesunkiai pereinamas vos ne iš pirmo karto. Negana to, būtent paskutinis bosas ir buvo vienintelis įsimenantis priešas visame žaidime. Pasigedau daugiau tokių momentų.

Kad ir kaip būtų, „Opposing Force“ yra daugiau nei vertas keturių eurų. Neabejotinai pagrindinė priežastis, dėl kurios dauguma perka šį žaidimą šiandien – siekis sužinoti daugiau apie ateivių invaziją ir kitus įvykius, nutikusius „Black Mesa“, o tobulas lygių dizainas, reikalaujantis mąstymo norint judėti pirmyn bei vis dar gyvuojantis daugelio žaidėjų režimas su visomis žaidimo naujovėmis, galima sakyti, yra malonūs priedai.

„Half-Life“ papildymų apžvalgos: Half-Life: Blue Shift