„James Bond: Blood Stone“ yra jau (net!) dvidešimt ketvirtas žaidimas paremtas Džeimsu Bondu. Atrodo, kūrėjams pasireikšti ir parodyti savo sugebėjimus galimybių buvo per akis. Tiesą sakant, žaidimų apie šį agentą yra daugiau, nei pačių filmų. Natūraliai iškyla klausimas – ar yra vertų dėmesio kūrinių? Yra, tačiau vos keletas. Tai – „Goldeneye”, ir „Everything or Nothing”. Naujieji „Bondiados” fanai nesiryš taip drastiškai grįžti į praeitį ir skausmingai žaisti pastaruosius žaidimus, todėl jiems lieka tik šių metų saldumynai. „Activision” šiemet mums patiekė net du žaidimus apie garsųjį šnipą: Wii konsolei išleistą „Goldeneye 007”, kuris yra senojo “Goldeneye” perdirbinys ir visiškai naują, „Blood Stone”, kuris yra naujas bandymas įsilieti į „Bondiškąją” visatą. Pastarąjį kūrė Bondo kraujo giminė „Bizzare Creations” iš Didžiosios Britanijos, kuri yra išleidusi tokius žaidimus, kaip „The Club”, „Project Gotham Racing”, bei pašėlusias „Mario Cart” stiliaus lenktynes suaugusiems „Blur”. Ši studija yra geriausiai žinoma būtent dėl puikių lenktynių žaidimų, o trečiojo asmens šaudyklės kūrimo ėmimasis, buvo gana netikėtas sprendimas, turint omenyje jog vienintelis tokio tipo žaidimas kurį jie bandė pateikti mums, buvo vidutiniškasis „The Club”. „Blood Stone” šių metų Lapkričio penktąją tyliai išlindo iš šėšėlio ir nugulė prekystaliuose. Nuomonių apie jį buvo visokiausių – vieni Bondo fanai gyrė šį žaidimą už puikiai išlaikytą stilių, kiti peikė dėl keistų sprendimų ir aiškiai iš kitų žaidimų pavogtų idėjų panaudojimo.

Deja – vu

Wii turėtojams besidžiaugiant auksiniu valdymo pultu ir juos aplankiusiu deja-vu jausmu, asmeninių kompiuterių (ir ne tik) turėtojus aplankė vidutinybių vidutinybė “Blood Stone”. Šio bandymo įtikti žaidėjams nepavadinčiau pilnaverčiu. Tai greičiau paguodos prizas, kuris rėkte rėkia “Pirk wii jei nori pabūt Bondu!”. O ką darome mes, ištikimi Xbox 360, PS3 ir PC žaidėjai? Kenčiame ir laukiame kol pasirodys tikrai geras Bondo žaidimas, savotiškas “Goldeneye 2.0”, kuris išgelbės mūsų neišganytas sielas, nuo širdį draskančių kančių. Na gerai, kiek perdėjau. “Blood Stone” nėra toks prastas, tačiau tik įjungus “kvailio” režimą. Norint juo mėgautis, turi pro akis praleisti labai prastą istoriją, aiškiai pavogtas idėjas ir… Na, praktiškai viską, jei ieškai ko nors originalaus. Būtent ko labiausiai trūksta Bondui – originalumo. Įpusėjus žaidimą susidaro nemalonus deja-vu jausmas, atrodo jog viską ką matai prieš akis, matei jau kažkur kitur. Būtent tai, mano akimis, ir pražudė šį žaidimą, kartu nusitempiant ir “Bizzare Creations”.

Tiesą sakant, šiame žaidime kiekvienas pikselis, kiekvienas medžio lapelis, kiekvienas veikėjas yra toks vidutiniškas, kad pradedi abejoti to žodžio reikšme. Vos išgirdęs stereotipinio blogiuko “parduočiau močiutę už dvi apkabas kulkų” balsą, nepajunti emocijų, o pokalbiui su juo pasibaigus jį kaip mat pamiršti. Tačiau tokie vidutiniški ne tik jų balsai, bet ir išvaizda, animacija, lūpų sinchronizacija, mašinos kurias jie vairuoja, ginklai kuriais šaudo ir galų gale kostiumai kuriais vilki. Sunku tai įsivaizduoti, tačiau “Blood Stone” pavyko tai padaryti.

Guči tuči tralialiuči

Grafiškai žaidimas turi daugybę minusų. Veikėjų modeliai. Atrodo tarsi jie būtų padaryti iš plastelino. Jie labai matiniai, lygūs ir nuobodūs. Trūksta išraiškingumo kalbant, o ir gavus į dantis neparodytų skausmo. Lūpų ir balso sinchronizacija tokia baisi, jog kartais atrodo kad 007’asis yra pilvakalbis. Tokiose scenose agentas atrodo kaip su skausmo surakintu žandikauliu, kada jam yra paleisti viduriai. Susiraukęs, nepatenkintas, tačiau maloniu balsu. Patikėkite manim, pilvas plyšta iš juoko. Žodžiu, šioje kategorijoje “Blood Stone” galėtų būti metų žaidimas nominacijoje “labiausiai nevykęs veidų animacijos darbo rezultatas”. Tačiau palaukite, jūs dar negirdėjote apie ką šneka rūkantys samdiniai…

Ko pagailėta veidams, su kaupu atseikėta aplinkoms. Aplinkos yra ryškios, gražūs šešėliai ir nuostabios animacijos. Norėčiau paspausti ranką animatoriams. Visi kovos judesiai, prigludimai prie priedangos ir lipimai kopėčiomis ar strypu, atrodo nepriekaištingai. O kai važiuoji mašina pro miestą, brolyt, laikykis. Skeveldros, nešvarūs apatiniai ir kitoks šlamštas skries pro petį taip dažnai ir greit, kad nebe suprasi kas dedasi. O jei pavyks užkabinti dar ir automobilį, kuris Bondo pasaulėlyje neturi svorio, tai manau tavęs laukia gana neblogas reginys su netikėta atomazga. Labai gražiai sužaista su efektais. Daliai žmonių, kuriems nepatinka vadinamasis išliejimo efektas čia jo bus ryškiai per daug, tačiau asmeniškai man jis buvo labai vietoje ir gražiai įgyvendintas. Greitai bėgant, važiuojant ekranas išsilies, išsikreips. Vienu žodžiu – nėra prie ko prikibti. O ir sisteminiai reikalavimai gana padorūs. Pakaks poros metų senumo vidutinės klasės kompiuteriuko.

Britiška mirties ruletė

Žinote jausmą, kai žiemą ryte važiuojant automobiliu jis atsisako stovėti vietoje ir slidinėja kaip patrakęs kelyje? Toks vairavimo pojūtis ir yra suteikiamas “Blood Stone”. Keista, kaip lenktynių žaidimų kūrėjai taip smarkiai sugebėjo sugadinti vairavimo epizodus. O vairuoti teks gana įvairiose vietovėse: pradedant siauromis gatvėmis Atėnuose, tiesiogine to žodžio prasme begriūnančiame Bankoke ir šaltoje, slidžioje Siberijoje. Tokios gaudynės yra gana ilgos ir sudėtingos, taigi nenorint kartoti tų pačių klaidų vėl ir vėl teks įsiminti kelią. Kad ir kokie prasti vairavimo epizodai būtų vairavimo atžvilgiu, jie labai šauniai sunaikina monotoniją tvyrančią misijose, kadangi visų jų eiga tokia pati.

Įsimintiniausios gaudynės buvo važiuojant Bankoke, kur kelias nuolatos deformuojamas, užtveriamas, nugriaunamas prieš akis važiuojančio milžiniško sunkvežimio. Nors tai kas vyksta ir primena fantastinius filmus, tačiau yra beprotiškai smagu gerėtis ir stengtis sukelti daugiau šurmulio.

Kad nuo šaudymo nenutirptų rankos, agentas ir apsikumščiuoja. Priešininkui priartėjus pavojingu atstumu prie Bondo, bus atliktas labai mirtinas šokis, kurio metu matysime kaip vargšeliai teroristai bus pritrenkti prie sienos, nokautuoti smūgiu į galvą ar paprasčiausiai numesti “už borto”. Judesių savo kolekcijoje Bondas turi daugybę, o žiūrėti kaip jis juos panaudoja niekada nenusibosta, taigi blogiukų įveikimas artimoje kovoje gali tapti savotišku kabliuku užbaigti „Blood Stone”. Tačiau tokie veiksmai skirti ne tik greitam priešų neutralizavimui, bet ir „focus“ taškų (“kulipkų” :)) rinkimui. Juos galime panaudoti norint greitai pašalinti dar daugiau nelaimėlių. „Focus“ taškų vienu metu galime turėti iki trijų, taigi nukovus tris blogiukus, galėsime nukauti dar tris be didesnio vargo. Tai labai padeda, kai bandai veikti tyliai, kas tam tikrose misijose yra labai įdomu ir svarbiausia – skatinama. Tiesa, slaptumas nėra brukamas, taigi terminatoriaus tipo žaidėjai neturės keisti įpročių (kas mano nuomone yra labai sveikintina).

Bondas turi mobilųjį telefoną, kurio pagalba gali matyti absoliučiai viską, per absoliučiai viską: teroristus, jų ginklus, objektus į kuriuos šaudant gali įvykti didelis „BÛM” ir t.t.t. Cha, čia puikiai tiktų frazė „jei gelbėjate pasaulį nuo bioteroristinės atakos, išsitraukiate išmanųjį telefoną ir…”. Daugiau žaisliukų agentas 007 negauna. Jokių raketas šaudančių automobilių, ar lazerius šaudančių žiedų, kurie sėja mirtį. New Old’school taip sakant. Šis agentas labiau pasikliauja savimi, o ne technikos stebuklais. Tačiau žaidimo aplinka sudaryta kiek kitokia. Ji tiesiog prašyt prašosi kokių nors neįtikėtinų žaisliukų. Keletą kartu žaisdamas pagavau save mąstant ką kūrėjai galėjo įdiegti į šią ar tą žaidimo dalį, kad mums būtų smagiau šluoti kelią link išėjimo. Geriau viena smagi blogybė negu kelios įkyrios smulkesnės, ar ne?

Žaidime tobulinti ginklų negalime, nors jų ir yra vos 20. Dalį jų galėsime naudoti tik keliose misijose, dalį jų nešiosis teroristai, tačiau, šaudmenų trūkumas dažnai privers kaitalioti ginklus ir ieškoti kitokių sprendimų t.y. atsivilioti priešininkus šalia ir “suspardyti” :). DI bukumas tokiose situacijose labai padeda, atvesdamas blogiukus šalia mūsų per daug negalvojant. Galime paprasčiausiai nušauti vieną samdinį, parodyti savo buvimo vietą ir keletas kitų drąsuolių eilute atkeliaus pas mus pasigalinėti.

Dar daugiau priežasčių šaudyti

Apie žaidimo istoriją kalbėti yra labai sunku. Tiksliau pasakius, apie ją kalbėti išvis nesinori. Ji tokia buka, tokia nuvalkiota, kad į ją dėmesio kreipti nebesinori po pirmų užuominų. Pasauliui gresia biologinė ataka: pasaulinės reikšmės ataka, kurią planuoja dėdė blogasis Pamerov’as. Tačiau Pamerov’as nėra vienintelis dėdė blogasis. Už jo slypi Rak’as, ir galimai panelė Nikolė. Mums šokinėjant iš vieno kontinento į kitą, šaudant blogiuką po blogiuko istorija keisis drastiškai ir nelabai drastiškai. Tačiau viena tai tikrai – atomazga labai neįspūdinga. Tiesa, ji padaryta pagal visus šiuolaikinius „pop“ standartus – priešas visada arti, priešu agentas visada pasitiki ir priešas galų gale būna sulaikytas LABAI stilingai taip atskleidžiant dar vieną priešą. Net paskaičius pasidaro karšta…

Kodėl aš jums nerekomenduočiau “James Bond: Blood Stone”? Nerekomenduočiau dėl bukos istorijos, bukesnių dialogų bei žinoma, bukiausių priešų DI. Dėl ko rekomenduočiau “James Bond: Blood Stone”? Dėl mielos akiai grafikos, dėl puikių agento 007 smūgių į dantis ir įvairovės, kuri nors ir neužbaigta, tačiau stulbinanti. Žaidimas yra smagus, tačiau jį antrą kartą žaisti pasiryš arba absoliučiai nieko neturintis ką veikti žmogus, arba kiečiausias Bondo fanas. Daugelio žaidėjų režimas labai primityvus, nereikalaujantis mąstymo. Bet visgi, “James Bond: Blood Stone” yra smagus. Jei jūs norite smagaus žaidimo, nekreipkite dėmesio į įvertinimą. Išbandykite šį. O jei norite turėti priežastį kodėl turite žaisti šį žaidimą, neieškokite. Jos nebus, nebent norite pamatyti koks yra vienas iš paskutinių žaidimų kurtų “Bizzare Creations”. Būti agentu vėl smagu.