Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/07. Teksto autorius: Kyo

Štai, pagaliau gavau progą parašyti apie tai, kas mane labai nervina (nesmerk už tai, kad užkišu ir taip ribotą žurnalo puslapį, nes jau nemažai apie žaidimą pasakyta vaizdo apžvalgoje). Mane nervina ginčytini atvejai, kai susiduria sena ir nauja žaidėjų bei filmų mėgėjų kartos. Pavyzdžiui, dabar — naujas filmas apie Terminatorių. Aš negaliu eiti į kiną jo pažiūrėti nusiteikęs abejingai, nes man tai — dalis vaikystės. Senieji filmai niekada nebebus blogi, nes pirmą kartą juos mačiau dar būdamas vaikas. O kitam (ypač jaunesniam žaidėjui / žiūrovui, pirmą kartą žaidžiančiam / žiūrinčiam kūrinį, kurio pavadinime yra žodis „terminatorius“ ) tai galbūt paprasčiausias filmas. Ir lygiai tokia pati eilinė šaudyklė. Bet po galais… Kurdami tiek filmą, tiek žaidimą, jie stengėsi. Gal ne vienodai, gal ne per daug, bet stengėsi.

Lyg pro rūką

Būtent taip aš linkęs žiūrėti į žaidimų klaidas bei netikslumus, jeigu mane užkabina tai, kas lieka juos atmetus. O, kalbant apie Terminator Salvation, lieka savarankiškas ir netgi vertas atskiro filmo siužetas, kuris — pabrėžiu — neišduoda žaidėjui nieko, kas vyksta naujajame to paties pavadinimo filme. O tai milžiniškas pliusas. Nors žaidimas ir yra, atseit, sukurtas pagal filmą, iš tikrųjų juos jungia tik pagrindinis veikėjas Džonas Konoras. Ir šiuo atveju žaisti žaidimą prieš žiūrint filmą ne tik verta (juk niekas nė vienu žodeliu neprasitaria apie tai, kas bus filme), bet ir patartina, nes tai, ką Džonas išgyvena žaidime, tarsi paruošia filmo įvykiams. Kol aš to nesupratau, buvau vienas iš tų, kurie šiek tiek skeptiškai vertino filmą ir su visiška pagieža — žaidimą. Bet likau nustebintas.

Nenoriu pasakoti visų istorijos smulkmenų ar įsimintinesnių momentų, nes šis žaidimas yra tam tikras pasaulis, kurį dar 1984–aisiais pradėjo kurti Jamesas Cameronas ir dabar, po daugiau nei 24 metų, tęsia kiti. Tai kažkas, ką žmonės stebi ir mėgsta jau daug metų. Tokiems projektams paprasčiausiai nereikia atskirų ir labai stiprių istorijų, nes, pavyzdžiui, tai, kas rodoma Terminator Salvation žaidime, yra lyg Half Life epizodas, kuris prisiekusiam serijos gerbėjui tiesiog būtinas.

Priekabės

Jau seniai aišku, kad jei tik žmogui reikia ką nors papeikti, jis visuomet suras priežasčių. Visada. Šiuo atveju mane domina kitų įvardijamos priežastys, dėl kurių, jų manymu, šis žaidimas yra prastas. Vieni sako, kad jis pernelyg trumpas, bet tą jau aptariau lygindamas su Half Life epizodais, nes Terminator Salvation žaidimas įsispraudžia tarp dviejų filmų ir detaliau nušviečia ateities pasaulį, kuriame tenka kovoti Džonui Konorui. Kiti teigia, jog žaidimą smukdyte smukdo tie patys priešai, bet aš ir šiuo atveju noriu paprieštarauti. Tarkime, man kaip žaidėjui visai nesvarbu, į ką šaudyt. Juk vis vien, Tavo priešai žali ar raudoni, su trim galvom ar tik su viena. Aš tikrai galiu žaisti ir įveikti žaidimą, kur priešų modeliai kartojasi, juk svarbiausia ne akis paganyti į juos, o pritaikius tam tikrą taktiką sėkmingai juos įveikti ir judėti toliau su konkrečia užduotimi. Be to, geriau, kai kūrėjai naudoja tuos priešus, kurie yra filmuose, o ne prisigalvoja savo.

Numok ranka

Galiu dar kartą pasakyti, kad viskas čia gerai. Nežinau, galbūt esu pats kaltas, kad vos prasidėjus žaidimui ir suskambėjus „Terminatoriaus“ temai jau noriu tikėti žaidimo sėkme ir garsiai šaukti: „Regis, jiems pavyko! Gal šį kartą jiems tikrai pavyko!?“ Aišku, tai nėra tas atvejis, kai žaidimas, pavyzdžiui, Wolverine Origins, tampa netgi geresnis už filmą, bet galiu drąsiai sakyti, jog Terminator Salvation tikrai įveikiau su dideliu malonumu ir nepajaučiau jokio blogo skonio burnoje. Netgi priešingai — žaidimas puikiai papildo filmo įspūdžius. Apie minusus nebematau prasmės kalbėti, nes juos daugiau ar mažiau (su pavyzdžiais) aptariau vaizdo apžvalgoje.