Paskutines tris ar keturias Assassin’s Creed serijos dalis, tiek žaidėjai, tiek kritikai pasitikdavo su krislu druskos. Tai jiems naujovių negana, tai tų pačių naujovių per daug, tai įgudę žaidėjai sukaupdavo tokias ginklų atsargas, kad žaidime nebelikdavo iššūkio. Tačiau tikri serijos gerbėjai buvo patenkinti. Assassin’s Creed nėra šiaip žaidimas, jį visuomet lydėjo subtili ir įtraukianti istorija, patrauklūs, gerai išvystyti pagrindiniai herojai, naujas požiūris į konspiracijų teorijas ir įvairiausias legendas. Assassin’s Creed pasižymėjo ir ypatingai racionaliu požiūriu į religiją, politiką ir gėrio ar blogio sampratas.

Kaip jau darosi įprasta, video žemiau yra tiems, kas tingi skaityti. Spauskite „Play“ ir perskaitysime už jus, arba važiuojame toliau:

Žinia, ankstesnėse žaidimo dalyse mes valdėme Desmondą Milesą, kuris specialaus įrengino dėka, galėjo knaisiotis savo DNR grandinėje ir virtualioje erdvėje įsikūnyti į savo protėvius. Tokiu būdu mes apsilankėme renesanso laikų Romoje ir Konstantinopolyje, kovėmės kryžiaus žygiuose ir padėjome Amerikos kolonistams nusimesti karaliaus jungą. Tačiau trečioje dalyje Desmondo gyvybė nutrūko, o kartu su ja juk turėjo baigtis ir serija?

Tikrai ne. Dar pernai, kartu su Assassin’s Creed III startavo naujas projektas skirtas PS Vita konsolei — „Assassin’s Creed Liberation“. Šio žaidimo siužetas buvo pateiktas it… eilinis žaidimas kurį sukūrė „Abstergo“.

Abstergo — fiktyvi įmonė, kuri žaidimo pasaulyje sukūrė iš žmogaus DNR jo protėvių atmintį atkuriančias mašinas „Animus“. Tuomet mes spėjome, kad „Ubisoft“ imsis melžti serija, atsisakys pagrindinio herojaus ir tiesiog leis mums mėgautis įdomiausiais žmonijos istorijos epizodais. Per daug neklydome. „Assassin’s Creed: Black Flag“ irgi pristatomas kaip Abstergo projektas, o mes valdome eilinį testuotoją, kuriam pavesta ištirti dar nematytų Desmondo Mileso protėvių gyvenimus. Štai taip mes ir įsikūnijame į Edvardą Kenvėjų, karibų jūrų piratą, pradėjusį piratų aukso amžių. (Taip pat jis yra Haytham’o Kenvėjaus tėvas ir Konoro senelis, tad netruksite suprasti, kodėl vienas iškiliausių Tamplierių taip mikliai valdė žudikų peilius).

„Assassin’s Creed: Black Flag IV“ yra ko gero silpniausias serijos žaidimas, jei neskaičiuosime pirmojo, tačiau tuo pat metu nuo jo sunku atsiplėšti. Priežasčių kurios privers nusivilti galybė. Visų pirma — teigiamų pokyčių nesulaukusi grafika, o žaidimui persikėlus į negyvenamas salas įsimeta šiokia tokia vizuali monotonija. Tas pats liečia ir gausybę žaidimo gyvenviečių ar veikėjų. Klonuoti kaimeliai, klonuoti uostai ir juose gyvenantys klonai pirmomis žaidimo valandomis sukelia nemalonių emocijų. Susidaro įspūdis, kad ketvirtoji žaidimo dalis tėra iš trečiosios atraižų, bet kaip sulipdytas projektas. Kadangi šią mintį iš pirmo karto „perkanda“ ne visi, čia pat patikslinsiu. Sakydamas „prasčiausia“ aš nevertinu žaismo. Aš kalbu apie vadinamąjį „production values“ faktorių, kuris apibrėžia bendrą į projektą įdėto darbo kiekį ir kokybę. Serijai buvo būdinga imti senesnių žaidimų gabalus ir juos patiekti naujai, tačiau mes turėjome ir Assassin’s Creed III ar Assassin’s Creed: Brotherhood su stulbinančiai kokykibiškai atkurta Roma ar JAV miestais. Trečioje dalyje turinio buvo daugiau nei jo reiktų 3 tokių pat mąstų žaidimams, tad natūralu, kad iš IV tikiesi kažko panašaus.

Kaip ten bebūtų, vėliau erzinančių detalių imi nepastebėti, nes kūrėjams pagaliau pavyko išspręsti kitą problemą. Kadangi pasaulį sudaro vandenyne išmėtytos salos, nori nenori, jame atsiranda natūralus veiksmo išskaidymas į plėšimus jūroje, kelionės sausumoje ir prekyba meta žaidime. Kūrėjams nebereikėjo kurti dirbtinių stabdžių ar laužyti galvą dėl įvairovės, visa tai atsirado savaime, o natūralūs produktai žinia turi kur kas didesnę trauką. Po pirmos dešimties valandų dauguma žaidėjų tiesiog pamirš, kad jų laive tarnauja penkiasdešimt identiškų dvynių ir visa galva pasiners į piratiškus nuotykius.

Pirma apžvelkime žaismą sausumoje. Čia ypatingų pokyčių nėra. Edvardas Kenvėjus nėra nei žudikų brolijos narys, nei tamplierius, tad kol jis ieško savęs, juo naudojasi visi kas netingi. Taigi sausumoje mūsų laukia aibė kontraktų kuriuos pateiks abi kovojančios pusės, muštynės smuklėse, plantacijų sandėlių plėšimai, stalo žaidimų turnyrai ir žinoma lobių paieškos.

Nežymiai patobulinta veikėjo animacija, tiek judant, tiek kovojant. Edvardas yra vikresnis bėgikas ir grubesnis kovotojas nei įprasta. Kūrėjai dar labiau supaprastino valdymą, tačiau naujieji pastatai ir laivai pakišo koją tobulo sklandumo ieškantiems kūrėjams. Sausumoje Edvardas dažnai užstringa vidury veiksmo, nes dalis pastatų paviršių yra ne visai išbaigti ir jam atrodo, kad jis nebegali judėti nurodyta kryptimi, tuo tarpu laivuose tokia gausybė virvių, kopėčių ir kanatų, kad kartais su veikėju tiesiog neįmanoma sutarti dėl judėjimo krypties. Tas pats liečia ir kovą. Nors dabar ji intuityvesnė ir paprastesnė, laivuose būna tokia grūstis, o kamera sukiojasi taip sparčiai, kad kartais net ir prekybinėje škūnoje dirbantys geltonsnapiai subado mūsų žudiką kaip rėtį. Aišku šiuo atžvilgiu nėra problemos kurios neišpręstų dūminė bomba, bet juk taip neįdomu!

Edvardo ginkluotė per daug nesisikirs nuo to prie ko esame pratę, tačiau būdamas piratu jis žinoma jaučia ypatingą aistrą kardams ir pistoletams. Siužetinių misijų eigoje mes galime atrakinti visą žudiko įrankių arsenalą, o medžiodami laukinius žvėris, pasisiūsime papildomus dėklus ginklams. Taigi keturių pistoletų rinkinį galime įsitaisyti gan greitai ir nuo tos akimirkos beveik visi susidūrimai su priešais baigsis taip pat greitai, kaip ir prasidės.

Tiesa medžioklė, kaip ir dauguma kitų šalutinių užduočių čia supaprastinta, nebereiks vargti su masalais ir kilpomis. Antra vertus naujoji lobių paieškos mechanika yra gan paini. Visų pirma turime rasti lobių žemėlapį, o tuomet naudodamiesi jame esačiomis nuorodomis galime iškasti ir pačią skrynią. Ši veikla atima laiko, tačiau ji privaloma, jei norite įtaisyti elitinę ginkluotę savo laivui.

O laivą tobulinti būtina, nes būtent jūrose slypi didžiausia šio žaidimo siūlomų nuotykių dozė. Nepaisant to, kad dauguma veiklų čia irgi gan paprastos, jos tikrai įtraukia. Visų pirma aiškų — piratavimas. Tiesiog žiauriai smagu blaškytis jūromis ir žiūronais ieškoti naujų aukų. Esmė tame, kad savo laivo tobulinimui turėsime priplėšti kosminius kiekius metalų, medienos ir audinių, tad dažniausiai norėsime pulti būtent šias medžiagas gabenančius laivus. Įsigijus šiek tiek patobulinimų, dalies piratiškų malonumų nebelieka, nes mūsų laivas tampa paprasčiausiai neįveikiamas, bet pirmą dešimtį ar daugiau valandų, labai smagu sekioti savo aukas, laukti kol jos atsiskirs nuo lydinčių karinių laivų.

Tačiau net ir tobulai paruošti išpuoliai gali baigtis labai netikėtai, nes pati jūra šiame žaidime yra gyva ir pavojinga. Audros, cunamiai ar tiesiog staiga pakylantis ir laivo valdymą trumpam atimantis vėjas gali blokšti mūsų brigą į uolas ar išvis jį sunaikinti. Ne mažesnių rūpesčių sukuria ir netikėtai atšliaužiantis rūkas, per kurį mes nematome ne tik savo priešininkų, bet ir jiems į pagalbą skubančių laivų.

Jūroje apskritai viskas tobula. Juk čia be piratavimo dar galime pulti pakrančių fortus, medžioti jūrų gyvius, nardyti ir ieškoti paskendusių lobių, plėšti kontrabandininkų slėptuves, skandinti milžiniškus, legendomis apipintus britų ar ispanų laivus ar tiesiog klusytis įgulos traukiamų dainuškų. Jų galybė, jos puikiai įrašytos, jos skamba dieviškai ir tai beje yra vienas reikšmingiausių, atgal į krantą traukiančių dalykų.

Pradžioje piratai moka vos kelias dainas, o naujų dainų tekstai ir natos yra išmėtytos krante, tad norint surinkti jas visas teks nemenkai paplušėti.

Kalbėdami apie kitas jūrines veiklas galime tik paminėti, kad jos gan smagios. Nors pradžioje viskas nuo forto antpuolio iki baltojo banginio medžioklės atrodo gan sudėtinga, palengva tobulinant savo laivės pabūklus ir šarvus iššūkis išgaruoja.

Sudėtingumo kartelė nenuleidžiama tik nardymo misijose, kurių metu iš Edvardo atimami ginklai, rūbai ir įranga, tad akistatos su rykliais, ar slaptose olose įsikūrusiais piratais yra gan įtemptos.

Kapitono kajutėje rasime ir šios dalies meta žaidimą. Tai Kenvėjaus laivynas į kurį galime permesti jūroje apiplėštus laivus. Šiame meta žaidime mes tiesiog siunčiame laivus prekiauti su atrakintais miestais. Prekiaudami su vienu miestu atrakiname kitus ir taip plečiame savo veiksmų zoną. Jūrų keliai dažnai yra saugomi, tad kartais teks pakovoti, tačiau kautynės čia apsiriboja tik karinių laivų parinkimu. Metažaidimas yra puikus papildomų pajamų šaltinis, o taip pat čia atrakiname keletą elitinių ir išskirtinių puošmenų savo laivui. Ilgainiui misijose tenka gabenti vis didesnius krovinius, tad žaidėjas yra priverstas pulti ir grobti milžiniškus galeonus, o tai patikėkite rizikinga avantiūra, net ir turint visus būtinus patobulinimus.

Greta šio metažaidimo, fone veikia dar kelios socialinės mechanikos. Pavyzdžiui baltieji banginiai nėra rodomi pasaulio žemėlapyje ir juos žaidėjai turi rasti savarankiškai. Radus medžioklės plotą, jo koordinatės automatiškai išsiunčiamos ir visiems banginį radusio žaidėjo draugams. Taip pat randami ir socialiniai lobiai ar karališkieji konvojai, kurių krovinys ne kokie nors audiniai, o tviskančios auksinės monetos.

Galiausiai žaidime dar įdiegti socialiniai iššūkiai, kurių dėka norintys žaisti, turės paskatą tai daryti net ir įveikę visą siužetinę kampaniją. Socialiniai iššūkiai skelbiami visiems žaidėjams vienu metu — pavyzdžiui nužudyti dvidešimt milijonų priešininkų. Visų žaidėjų žudynės sumuojamos į bendrą katilą, tačiau tuo pat metu kiekvienam jų pateikiama statistika apie tai, kaip jis atrodo pasaulio piratų fone.

Iš esmės mes esame patenkinti šiuo žaidimu, nes nepaisant naujienų ar patobulinimų stokos, pats žaismas yra įtraukiantis ir smagus. Greičiausiai tai bus pirmasis serijos žaidimas kuriuo labiau nusivils aistringi serijos fanai, o ne atsitiktinai jį išbandę žaidėjai. Kadangi mūsų valdomas Edvardas gyvena iliuzijomis apie nepriklausomą piratų respubliką, sunku suvokti jo idealus, siekius ir motyvacija. Daugybė dalykų kuriuos jis daro žaidime atrodo beprasmiai ir nepagrįsti jokia logika. Pats siužetas irgi stokoja nuoseklumo, tačiau čia ne tik rašytojų, bet ir naujojo žaidimo pasaulio sukeliama problema. Jūroje lengva užsimiršti, tad nejučia žaidėjas nuklysta vykdyti šalutinių misijų ir ieškoti lobių. Todėl siužetinės misijos kurių metu kažkas iš draugų apmoko geltonsnapį Edvardą sėlinti, plėšti ar ieškoti Majų artefaktų, tik sukelia juoką. Vien dėl to, kad mes visą tai jau seniausiai išmokome savarankiškai.

Tiesa, aistringi Assassin’s Creed visatos gerbėjai nėra visiškai pamiršti. Kartas nuo karto mes galime atsijungti nuo Animus mašinos ir valdyti šiais laikais gyvenanti žaidimo testuotoją.

Čia žaismo praktiškai nėra. Galime pavaikštinėti, pabendrauti su kolegomis, o vėliau ir įsilaužti į jų kompiuterius. Eiliniam žaidėjui šie veiksmai atrodys tušti ir beprasmiški, tačiau serijos gerbėjams tai tikras lobis.

Lauždami svetimus kompiuterius mes rasime slapta įrašytus Desmondo pokalbius ir jo laiškus tėvui, sužinosime kas nutiko jo kūnui ir akis į akį susidursime su buvusiais jo komandos nariais.

Be abejo, greta šios informacijos pateikiamas ir pluoštas kitų smagybių. Abstergo darbuotojų susirašinėjimai, naujos Tamplierių ordino avantiūros ir slaptos bylos kurias peržiūrėję sužinosime, kodėl pirmoje dalyje buvusio Altair’o niekada negausime pavaldyti normaliame žaidime…