…net ir tada, kai juos pakeiti. Na, bent jau išoriškai, kaip kad nutiko su kultiniu 90-ųjų hitu asmeniniams kompiuteriams „Gabriel Knight: Sins of the Fathers“. Pasirodęs kaip tik tuo metu, kai visi buvo pametę galvas dėl tuomet itin populiarių bei sėkmingų „kvestų“, žaidimas pasiūlė kai ką, prie ko dar nebuvo prikišusi nagų „LucasArts“ studija: atžarų pagrindinį veikėją lovelasą, kruopščiai sukaltą detektyvinę istoriją ir… vudu magija. Žinoma, to meto aistros bei sėkmingi sprendimai šiandien gali atrodyti gerokai atgyvenę, bet šis žaidimas, šis perdirbinys ir nesitaiko nieko nustebinti. „Gabriel Knight: Sins of the Fathers 20th Anniversary Edition“ yra skirtas tiems, kas mėgsta kokybiškas keliones į praeitį. Arba, tiksliau, tiems, kas mėgsta keliones į praeitį, bet su gera grafika.

Priminsiu, kad originalų „Gabriel Knight: Sins of the Fathers“ 1993 metais išleido „Sierra“. Žaidimas savo laiku taip apžavėjo žaidėjus, kad viskas labai greitai išvirto į trilogiją, o ši, pirmoji dalis, susilaukė dviejų tęsinių ir dviejų romanų. Viskas, kas sekė po šio, pirmojo žaidimo neturėjo nė pusės tiek, kiek pirmasis „Gabriel Knight“, todėl be galo džiugu, kad nors ir po dvidešimties metų, bet šiandienos žaidėjai gauna geriausio serijos žaidimo perleidimą. Ar užteks vien šios dalies, norintiems susipažinti su šia serija bei jos herojumi? Tikrai taip, nes „Gabriel Knight: Sins of the Fathers“ buvo (ir tebėra) sukurtas taip, kad pereitum kartą (ar kelis), bet jaustum vientisą užbaigtumo jausmą: prie to prisideda puikus žaidimo tempas, siužetas bei dialogai ir palaipsniui auganti įtampa, kulminacija.

Nujaučiu, kad prieš perkant/žaidžiant šią, naująją „Gabriel Knight: Sins of the Fathers“ versiją, daug kam gali iškilti klausimas: „bet ar bus tai toks pat geras žaidimas, kaip tas, kurį žaidė mūsų ne tokie tolimi protėviai 1993-ais? Gal tai eilinis perdirbinys siekiant pasipelnyti iš šlovingų žaidimų praeities dienų?..“ Visi dėl to nuogąstaujantys gali lengviau atsipūsti, nes prie šio perdirbinio sugrįžo ne tik originalaus žaidimo autorė Jane Jensen, bet ir jos ištikima komanda, su kuria buvo įgyvendintas pirmas „Gabriel Knight: Sins of the Fathers“ bei kiti sėkmingi projektai. Taip pat su šiuo perdirbiniu žaidimas įgavo naują grafinį apipavidalinimą, naują veikėjų įgarsinimą, perrašytus bei šiems laikams pritaikytus garsus, naujų galvosūkių bei ištobulintą žaidimo procesą. Jei kam dar kyla nepatogių klausimų, atsakau į juos visus: taip, tai yra geriausia šio žaidimo versija iki šiol nežaidusiems „Gabriel Knight“ ir, taip pat, geriausia šio žaidimo versija šiandien.

Visas žaidimo veiksmas didžiąja dalimi vyksta stambiame JAV uoste ir didžiausiame Luizianos valstijos mieste Naujajame Orleane. Tai yra unikali galimybė susipažinti su šiuo miestu tiek iš įvairių kultūrinių, tiek turistinių aspektų, o ypač dabar, kai visas žaidimas atkurtas tikrai patraukliu vizualiniu apipavidalinimu. Taip pat ir visi unikaliausi šio miesto aspektai – Šv. Liudviko kapinės, Prancūzų kvartalas, Džeksono aikštė ir kt. – atkurti nepriekaištingai bei leidžia pajusti miesto ritmą, spalvas, dvasią. Tai unikali kelionė į vieną mažiau filmuose ar žaidimuose (o ypač tarp lietuviams prieinamų) eksploatuotų pasaulio miestų ir, jei niekas daugiau šiame žaidime netraukia, į kelionę Naujojo Orleano link verta leistis vien dėl paties miesto.

Tuo metu žaidimo siužetas iki pat šių dienų yra vienas tamsiausių, netikėčiausių bei originaliausių iš visų, ką kada nors yra tekę pamatyti kompiuterinio žaidimo rėmuose. Nenorėdamas per daug atimti malonumo gilinantis į „Gabriel Knight: Sins of the Fathers“ istoriją, parašysiu nedidelę intriguojančią santrauką, po kurios, manau, abejingų neliks. Taigi žaidimas sukasi apie jauną vaikiną Gabrielių, kuris yra vietinis rašytojėlis ir nedidelio knygyno savininkas. Paskutiniu metu jam nei vienoje iš jį traukiančių sričių – nei rašyme, nei prekyboje knygomis – nesisekė, tačiau klientų stoką ir įkvėpimo nebuvimą jis šauniai kompensuoja savo išvaizda bei vienos nakties nuotykiais. Tačiau tuo pat metu mieste įvyksta ne viena žmogžudystė, kurios, panašu, susijusios su vudu magija. Žiniasklaida ir policija garsiai pragysta, kad tai – tik kabliukas, kuriuo siekiama nukreipti visų dėmesį, bet Gabrielius ant šio kabliuko pasimauna, nes tiki, kad pasikapstęs giliau atras puikių temų savo naujoms knygoms. Deja, Gabrieliui netrukus tenka surimtėti, nes klystant giliau į mišką ir sužinant vis daugiau detalių, paaiškėja, kad visos žmogžudystės yra susijusios su jo šeimos praeitimi bei košmarais, nuo kurių jis niekaip neišsivaduoja. Taip pat į visą šį reikalą įtraukiama žavi moteris, kurią Gabrielis, neatitoldamas nuo kraupių paslapčių, bejėgiškai įsimyli.

Žaidimo koncepcija turi būti suprantama ir pažįstama net žaliems žaidėjams: spaudinėji ant ekrane matomų daiktų, sprendi galvosūkius, kalbiesi su kitais veikėjais ir tokiu būdu progresuoji. Kita vertus čia, pačioje pirmoje scenoje, Gabrieliaus knygyne, žaidimas pateikia detalią valdymo schemą, kurioje nurodyta absoliučiai viskas, kas turi būti žinoma žaidžiant nuotykių žaidimą šiais laikais. Smagu, kad dabar „Gabriel Knight“ atrodo gražiai, šiuolaikiškas ir žaidime nebereikia medžioti pikselių – t.y. visi daiktai, ant kurių gali paspausti, parodomi vos nuspaudus „space“ klavišą, todėl veiksmas žaidime rutuliosis greičiau ir nebe taip problemiškai kaip būdavo kitados: nepamatai kokio pikselio, o dėl jo vėliau stringa visas žaidimas ar konkretus galvosūkis. Beje, žaisdamas nepraleisk progos spaudinėti ant veidrodžių – Gabrielius turi nemenką arsenalą minčių, kurios jam siejasi su šiuo daiktu, todėl ypač rekomenduoju.

Visas žaidimas čia suskirstytas į dienas. Kiekviena diena žaidėjui kelia naujus iššūkius bei naujas užduotis, kurias visas teks atlikti norint, kad prasidėtų kita diena ir tęstųsi istorija. Paprastai su kiekviena nauja diena atsivers naujos lankytinos vietoves, kurias būtinai teks aplankyti, o taip pat reikės iš naujo ar pirmą kartą kalbėtis su veikėjais. Visa tai žaidimą paverčia labai linijiniu, tačiau džiugina šiokia tokia suteikiama laisvė – tai, kokia seka bus atliktos visos konkrečios dienos užduotys, priklauso nuo paties žaidėjo. Beje, taip pat įspėju, kad žaidimas, kaip nebūdinga šiems laikams, yra labai tekstinis, todėl klausytis įtempus ausis reikės ir tam, kad galėtum prisijuokt, ir tam, jog iki galo suprastum siužetą. Pats įdomumas prasideda praėjus maždaug dviem trečdaliams žaidimo, tačiau visa ilgesnė pradžia būtina tam, kad būtų sukurta nepriekaištinga atmosfera kiek netikėtai atomazgai.

Apie žaidimo grafiką galima būtų kalbėti daugiausiai, nes šis aspektas yra labiausiai pakitęs lyginant šį perdirbinį su originalu, bet viską galima sutraukti į vieną sakinį: stilistiškai žaidimas išliko ištikimas 90-tiems bei originaliajam „Gabriel Knight: Sins of the Fathers“, o grafiškai – tapo šiuolaikiškas. Smagu, kad vaizdo intarpai bei sapnų scenos išliko nepakitusios. Tai – geras sprendimas, nes moderniai atrodančiam žaidimui suteikia visiškai nedirbtino, autentiško tų laikų šarmo. Veikėjų įgarsinimas, kita vertus… Nėra toks sėkmingas. Manau, kad nors veikėjai ir atrodo, kaip to meto tam tikri stereotipai, garsinti jų bandant atkartoti to, kas jau seniai išėję iš mados, buvo blogas sprendimas. Man itin sunkiai sekėsi priprasti prie naujojo Gabrieliaus balso… Per dažnai atrodė, kad tai – nevykusi parodija, o ne nuoširdus garsinimas. To neišvengta ir su keliais kitais herojais, bet, aišku, pamažu priprantama. Bet žaidžiant vis kirbėjo mintis: na būtumėte suradę kokius mažiau žinomus šių dienų serialų aktorius ir jie būtų puikiai susitvarkę. Ech…

Tai – išskirtinis žaidimas, kuris labiausiai patiks nuotykių žaidimų mėgėjams bei tiems, kas negali gyventi bei eilinio kriminalinio detektyvinio trilerio. Žinoma, šis žaidimas pasižymi toli gražu neeiline detektyvine istorija, kurią sudaro labai originalūs, o šiais laikais ir visai užleisti komponentai. Už tai dėkoti reikėtų Jane Jensen. O taip pat jai ačiū ir už tai, kad prikėlė savo hitą naujam gyvenimui. Tikiu, kad tai padės šį nuotykių žanro žaidimų klasika tituluojamą nuotykį atrasti bei įvertinti platesniam žaidėjų ratui.