Aš esu silpnų nervų žmogus ir „Star Wars“ serijos fanas. Tai du dalykai, kurie visiškai nesiderina su naujausiu serijos žaidimu „The Force Unleashed“. Tikrai neįsivaizduoju apie ką galvojo „LucasArts“, kurdami šitą, hm… žaidimą, bet jie tikrai nusipelnė spyrio ten, kur bandelės nesueina. Ir kas galėjo pagalvoti? Tai juk gera studija! Visais laikais tokia buvo. Aš jau įpratau prie fakto, kad visokios naujos studijos, visokie nevykėliai įsiveržia į rinką ir gadina gerų žaidimų pavadinimus, bet kad taip neatsakingai elgtųsi senbuviai… Ne, jokių nuolaidų ar lengvatų. Jeigu žaidimas jau pardavinėjamas pilna kaina kartu su stambiausiais hitais aš jį ir įvertinsiu pagal savo pilną programą.

Dabar trumpai apie tai, ko aš tikėjausi ir ką gavau. Negaliu neminėti to, kad su žaidimais draugauju jau gana ilgai, nes per tą pažintį man teko malonumas išbandyti savo laiku super hitu tapusį „Jedi Knight II: Jedi Outcast“. Vėliau, žinoma, ir jo tęsinį „Jedi Knight: Jedi Academy“. Visas veiksmas vyko maždaug 2002-2003 metais, tada tai buvo kur kas daugiau nei mes galėjome tikėtis. Tačiau niekada nebūna taip, kad būtų visada gerai ir 2005 metais aš turėjau žaisti žaidimą, pavadinimu „Star Wars Episode III: Revenge of the Sith“. Atsimenu, kad ne tik „išsispoilinau“ visą filmą, bet ir gerokai apsigadinau nervus, nes žaidimas buvo tragiškas. Blogiau nei tragiškas. Galbūt dėl to man ir iššoko akys ant kaktos vos įsijungus „The Force Unleashed“ – prieš save regėjau grynų gryniausią „Revenge of the Sith“ kopiją.

***

Atsiprašau visų nežaidusių, bet aš negaliu nutylėti tokių kvailų siužetinių vingių, kuriais prisodrintas šis žaidimas. Visų pirma (aš šito labai noriu paklausti kūrėjų) kas mums buvo žadėta? Teisingai, galimybė pasijusti pačiu tikriausiu Sitų lordu, kovoti Darto Veiderio pusėje, knežinti džedajų galvas, naikinti viską aplink ir visa tai daryti, kaip įprasta, nuostabiose „Žvaigždžių karų“ visatos aplinkose bei besimėgaujant tamsia, bet kaip niekad kokybiška istorija. Po paraliais, juk tai buvo žadėta! Tuo tarpu mes gauname LINIJINĮ žaidimą, kuriame nepaisant mūsų norų pagrindinis veikėjas tampa geruoju džedajumi. Turint omenyje „The Force Unleashed“ kontekstą tai yra tokia beprasmybė, kad man nuoširdžiai trūksta žodžių. Tai jokiais būdais nėra tamsus žaidimas, tai viso labo mergaitiška istorija apie atsivertimą. Tokių jau buvo milijonai ir dar tiek pat bus todėl žaidimas paprasčiausiai nepateisina to, kas buvo žadėta. Teisybė, yra čia potencialo, bet tuoj pat ir meilė (kuri, tiesą sakant, visiškai be emocijų, lyg tarp kitko), tuoj pat ir paiki svaičiojimai apie šviesą bei tamsą ir kaip gerai yra atsiversti į gėrį jeigu tik esi blogas. Ne juokais susidaro toks įspūdis, kad kūrėjai darė žaidimą kaip aš namų darbus mokykloje, o tai toli gražu ne komplimentas…

***

Buvo ilgai kalbėta apie tai, kad žaidimas yra jungiamoji dalis tarp trečio ir ketvirto „Žvaigždžių karų“ filmų. Bet čia vėlgi beprasmybė, marazmas. Pradėję žaidimą mes valdysime patį Dartą Veiderį ir nepaisant to, kad jis „The Force Unleashed“ visatoje beveik nieko nemoka, turėsime progą bene pirmą kartą pažaisti už garsiausią Sitų lordą. Bet džiaugsmas (jei jo patirsite) netruks ilgai, nes vos priėję lygio pabaigą gausime pirmąją progą susikauti su tikru džedajumi ir suprasti, jog kovos lazeriniais kardais sistema čia yra grynų gryniausias skolinys iš „Revenge of the Sith“ žaidimo. Bet prie to aš dar sugrįšiu. Dabar daug svarbiau yra paminėti, kad Veideris nugalabija džedajų ir pasirenka jo dar mažą sūnų savo mokiniu. Tuomet kažkur nubyra kokie penkiolika (jei ne daugiau) metų ir še tau, kad nori – Sitų lordas turi savo nuolankų mokinį. Kūrėjai norėjo pavaizduoti, ką per tą ilgą tarpą tarp filmų veikė pagrindinis juostų blogietis. Ir kaip paaiškėja žaidžiant – nieko gero nenuveikė, nes mums nuolankiai bevykdant įsakymus ir pargabenus kelių džedajų lazerinius kardus įvyksta incidentas, kurio aš neminėsiu ir mūsų veikėjas virsta geruoju samariečiu, kuris geba per nuotolį smaugti priešus ir šokinėti aukščiau už Supermeną. O protarpiais būsime užgrūdami gausybe nereikšmingų dialogų bei samprotavimų, kurie neturės jokios prasmės. Beje, pagrindinis mūsų veikėjas, vadinamas „Žvaigždžių žudiku“ (orig. kalba „Star killer“), turės du pagalbininkus (išradingą robotą Proxy ir gražiąją pilotę), kurie bus mūsų mylimiausi draugai kol raižysime kosmosą ir bėgs kuo toliau pabrukę savo uodegas vos nusileisime kokioje nors planetoje. Gal ir gerai, nes nusileidę žudysime viską, kas juda, o kas nejuda – pajudinsime, tik tas žudymo procesas yra labai varginantis, nuobodus ir daromas iš pareigos. O taip būti neturėtų. Juk tai tamsioji pusė! Pagaliau! Mums leidžiama pažvelgti į visą „Žvaigždžių karų“ visata Sitų lordo akimis ir viskas, ką mes matome tėra nublukęs, jau matytas ir neįtikinantis žaidimo pasaulis ir kreiva šleiva kovos sistema? Ne, tikrai ne už tai mokėjau pinigus. Man nereikia dar vienos muilo operos kosmose. Norėčiau ko nors naujo.

***

Ką mes galime? Kautis lazeriniu kardu ir naudoti tamsiosios pusės jėgas. Daugiau nieko. Žinoma, mūsų veikėjas stengsis atmušinėti savo kardu priešininkų šūvius, bet tai nebeteikia tiek džiaugsmo kaip kadaise. Visų tų smaugimų, stūmimų, daiktų kilnojimo ir elektros animacijos padarytos atmestinai, akies visiškai netraukia. Galima tiesiog įbėgti į bet kurią patalpą, pasišlaistyti su kardu, paskleisti iš rankų elektrą ir jau visi konvulsijos tampomi raitysis ant grindų. Pigūs triukai, nieko naujo, tačiau kainuoja visa tai tiek, kiek ir koks nors „Gears of War 2“. Tik kas suteikia bent kiek džiugesio tai pagrindinio veikėjo modelis, jo laikysena, tai, kaip jis laiko kardą ir skirtingi kostiumai. Visa tai sukuria viliojantį estetinį vaizdą, kuris ir patraukia bežiūrint reklaminius klipus, o kai nusiperki – pasijauti apgautas. Tuo tarpu priešų modeliai atrodo pigiai, jų atakos labai ribotos, dinamikos jokios ir finale mes matome viso labo vidutinišką žaidimą. Ir dar viena kūrėjų klaida: kadangi mums tenka žudyti visus – ir klonus, ir imperijos karius, ir apskritai bet kokius gyvus ar negyvus daiktus – ilgainiui pasidaro visiškai tas pats. Spaudinėji tuos kelis varganus mygtukus, kartoji nuobodžias sekas ir galų gale visus užmuši. Tada pereini į kitą patalpą ar kokią laukymę (priklausomai nuo planetos) ir kartoji įsisenėjusį procesą tol, kol leidžia sveikata.

***

Nors žaidime ir nekyla veikėjo lygis, bet patirties taškus mes vis tiek rinksime ir tokiu būdu atrakinsime naujas atakas, tobulinsime tam tikrus veikėjo įgūdžius ir t.t. Taip pat tam tikruose žaidimo lygių kampuose mėtysis dideli geltoni kubai, kuriuos suradę gausime įvairių niekučių, pavyzdžiui naują spalvą savo lazeriniam kardui ir panašiai. Taip pat bus tokių vietovių, kuriose rasim raudonų kubų, o jie mums kuriam laikui suteiks nemirtingumą, leis daryti daugiau žalos priešams ir t.t. Raudoni kubai įprastai rasis tokiose vietose, kur daug ir nenormaliai stiprių priešų.

***

Susidūrę su lygių bosais mes niekada negalime žinoti, kaip pasisuks kovos eiga, nes jos yra visiškai nesubalansuotos. Gali atsitikti taip, kad turėdami daugiau gyvybių už savo priešininką per vieną akimirką visų jų neteksime arba bent jau atsidursime per žingsnį nuo mirties. Kovojant su bosais tikrai sunku pajausti kokį nors malonumą nes tenka nuolatos šokinėti kaip kokiam bepročiui, naudoti visas įmanomas galios atakas, be paliovos lįsti prie boso su kardu ir tikėtis, kad jis eilinį kartą nepanaudos savo visa griaunančios atakos ir nesutraiškys mūsų kaip vabalo. O tai pasitaiko. Visa tai, ką paminėjau daro kovas visiška kankyne, kuriai save pasmerks tik ištikimiausi fanai ar mazochistai.

***

Žaidimo garso takelis nieko nestebina, o klasikinė „Žvaigždžių karų“ muzikinė tema jau paprasčiausiai nebekelia jokių emocijų. Tik ne tokiame kontekste. „The Force Unleashed“ veikėjų įgarsinimas kokybiškas, prie šito prisikabinti negalima, tačiau tai, apie ką šnekama prasmės neturi. Sprogimų garsai, kažkokių neatpažįstamų ateivių maurojimai sukelia tik abejingumą. Tuo tarpu žaidimo grafika ir aplinkos, kurios taip masino bežiūrint reklaminius klipus taip pat nuvilia, viskas atrodo kur kas prasčiau nei reklamose. Todėl vėlgi eilinė proga pasikeikti dėl į balą išmestų pinigų. Nors vietomis pasigrožėti tikrai yra kuo, kaip ir „euphoria“ fizikos varikliu, tačiau jam žaidime skirtas šalutinis vaidmuo. Nuoširdžiai tikiuosi, kad naujausiame „Indiana Jones“ žaidime „LucasArts“ nekartos tų pačių klaidų ir pasistengs, nes jei ir toliau taip žaidėjai greit nurašys šią studiją ir nerūpės jiems jokie „Return to the Monkey island“, kuriais kažkada garsėjo „LucasArts“… Vienas paslydimas greitai niekada neišsitrina, kad ir kaip labai besistengtum.

***

Pabaigai galiu pasakyti tik tiek, kad žaidimas yra prastas. Kaip ir didžioji dalis dabar pardavinėjamų žaidimų. Ir jis tik įrodo, kad kūrėjai, prisiriję šlovės ir perdėm didelės paklausos apsileido, aptingo, kuria bet ką ir bet kaip. Visiems aš to netaikau, bet kad žaidimai pastaruoju metu suprastėjo yra faktas ir nelabai tikiu, kad kas galėtų jį paneigti. Jeigu norite ramiai pažaisti, pasimėgauti ir atsiriboti nuo kasdienybės, o ne maigyti pasiėmę pultą iki kol rankos paraudonuos ir ims skaudėti tai įsigykite „Gears of War 2“, „Fallout 3“, „Fable II“ ar ką nors pagal savo skonį iš tų žaidimų, kurie gauna daugiau aštuonių balų. Na, o jei norite pasižiūrėti kas tas „The Force Unleashed“ ir savo akimis bei rankomis įsitikinti, kad tai – nevykęs produktas siūlau laukti, kol nukris kaina arba skolintis. Pirkti tikrai nepatariu.