Jis sugrįžo. Priešai pasiruošė dar daugiau amunicijos. Jam po kojomis kris dar daugiau gilzių, kurias netrukus praskalaus priešų kraujas. Kulkos skros orą taip lėtai ir grakščiai, kaip mes dar neįsivaizdavome. Priešai dreba iš baimės. O bebaimiai greit sužinos, ko jie privalėjo bijoti…

Palikę Maksą uždarytą už grotų, dabar imame jo, pripažinto detektyvo, likimą į savo rankas. Teisėsauga nebe priešas. Tačiau tikrieji priešai dabar žymiai pavojingesni. Pasiruoškite priimti iššūkį, užsitaisykite visus turimus ginklus. Tik savo specialių sugebėjimų dėka išgyvensite.

Vėl panirsite į gilią istoriją, dar įspūdingesnę nei pirmoje dalyje. Šįkart viskas sukasi apie dviejų herojų skirtingose barikadų pusėse meilę, kuri slopina aplink esančius įvykius, taigi akcentuojami jausmai.

Jie dabar pagrindinė Peino varomoji jėga. Istorija pasakojama nepakartojamu komiksiniu stiliumi, atrastu pirmojoje dalyje. Tokiu originaliu, kad bet koks bandymas kitame žaidime tai atkartoti būtų apšauktas plagiatu ir sumaišytas su žemėmis.

Tiesą sakant, MP2 žymiai labiau primena komiksą nei kritikų išliaupsintas FPS atstovas XIII! Kūrėjai puikiai demonstruoja, jog neužtenka cell–shading, kad galėtum vadinti savo kūrinį žaidimu–komiksu. Priešingai!

MP2 nėra nė užuominos apie cell–shading, tačiau paslaptingi veikėjai, intriguojantis veiksmas, akinantys susišaudymai bei dviejų herojų meilės istorija, kuri lyg pakloja šaligatvį likusiems įvykiams, suteikia mums jausmą, kurį patiriame skaitydami tikrai gerą istoriją, ir prideda dar daugiau įspūdingos patirties.

Dabar žymiai dažniau matysime neilgus varikliuko generuojamus intarpus paties žaidimo metu. Tai leis įdėmiau susipažinti su veikėjais bei įspūdingiau nupasakos siužetą. Dalis dialogų vyks ir esamuoju laiku, t. y. bekalbėdami su sutiktu asmeniu galėsite ir bėgioti aplink, ir daryti ką tik širdis geidžia. Geriausia, žinoma, tuo metu susirinkti iš nukautų priešų ginklus bei šovinius ir apšniukštinėti patalpoje esančias spintas, nes jose irgi galima rasti gėrybių, labai praversiančių ateityje.

Štai ir užsiminiau apie vieną pagrindinių antrosios dalies naujienų — lygių interaktyvumą, kokio galbūt jums dar neteko matyti. Lygiai prigrūsti šimtų smulkių daiktų, išdėliotų kambariuose, ir visus juos galima sujudinti ar numesti.

Atsitrenkę į stalą, numesite knygas, sudaužysite butelius. Bet tai nėra vienodas užprogramuotas veiksmas, taigi nedaužysite visko savo kelyje vos prisilietę. Galbūt buteliai tik susvyruos, jei stalą menkai užkliudėte. Manau, supratote, apie ką aš čia. Bet tai dar ne viskas! Kūrėjai nesuteikė veikėjui nerangaus ir viską daužančio barbaro įvaizdžio. Priėję prie kriauklės galėsite paleisti vandenį, ištraukti popierinį rankšluostį.

Kokiam nors biure — įjungti atsakiklį ir išklausyti paliktas žinutes. Vis dėlto didžiausią įspūdį palieka televizijos laidos, kurias galime pažiūrėti pakeliui pasitaikiusiame televizoriuje. Ten ganėtinai daug įvairių trumpų laidų, filmukų bei reklamų. Čia viskas pateikta panašiai į GTA radijo stotis — humoras ir dar kartą humoras. „Beisbolo lazdos berniuko“ kosminiai nuotykiai, „Diko Teisingumo“ kovos su nusikaltėliais ir visa kita sukurta tiesiog tobulai.

Sudaromas labai geras kontrastas tarp žiaurių, įtemptų kovų su priešais ir juokingų, atpalaiduojančių televizijos laidų. Jos pavaizduojamos maždaug kas sekundę besikeičiančiais kadrais bei nepakartojamu įgarsinimu, kuris labai primena Vice City aktorių meistriškumą bei dialogų autorių kūrybiškumą.

Žaidimo garsas nepaprastas. Muzika jau nuo pat meniu užgniaužia kvapą — didingi klasikinės muzikos kūriniai suteikia žaidimui rimtą, intriguojamą toną. Balsai įgarsinti beveik tobulai, atsižvelgiant į tai, kad tobulai kažko sukurti nesugeba niekas. Tobulybės riba nėra pasiekiama, o kiekvienų kūrėjų tikslas — kuo labiau prie jos priartėti.

Dar niekur nematyta naujovė, paliekanti didelį įspūdį — tai garso sulėtėjimas bullet–time metu. Jei sulėtinsite laiką netoli televizoriaus, imsite girdėti laidas lyg per pristabdytą plokštelę. Puikiai į žaidimą integruota naujovė, leidžianti dar labiau įsitraukti į veiksmą.

O pašaliniai garsai, tokie kaip kartoninės dėžės užkliudymas koja, skamba prastai ir netikroviškai. Jeigu fone negroja muzika, pastebime ir daugiau prastai įgarsintų veiksmų. Tačiau šūviai skamba nuostabiai ir nustelbia visas blogybes.

Metas prasitarti ir apie blogąsias šio žaidimo puses. Jis pirma buvo sukurtas Asmeniniams Kompiuteriams, o į Playstation 2 konsolę tik perkeltas. Dėl kūrėjų aplaidumo, žaidimo techninė pusė neblizga. Atsižvelgus į visiškai kitokią konsolės struktūrą nei AK, žaidimą reikėtų perdarinėti iš pagrindų.

Deja, sulaukėme tik apkarpyto porto su mažesnėmis galimybėmis ir prastesne grafika. Valdymas paliktas toks pat, tik perkeltas į Dualshock pultelį. Mygtukų išdėstymo schema primena tradicinių FPS valdymo konfigūraciją. Kairiąja analogine svirtimi valdome veikėją, dešiniąja taikomės.

Dešiniaisiais galiniais mygtukais Šaudom. Viskas paprasta ir įprasta, bet sudėtingiau nei su pele ir klaviatūra. Mūsų laimei, tai išėjo į naudą, nes AK versija gerokai per lengva.

Grafika atrodo vidutiniškai, nors galėjo atrodyti fantastiškai. Iš toliau viskas atrodo gan padoriai, tačiau iš arti matome kvadratėlius (tai galioja ir veikėjų modeliams), apie kuriuos jau senokai esame pamiršę. Tekstūros neįspūdingos, ir tik gausus interaktyvių objektų skaičius kompensuoja prastą žaidimo išvaizdą.

Dar viena blogybė — labai dažni ir ilgi užkrovimo laikai. Netgi prieš žaidimo metu pasirodančias varikliuko generuojamas scenas vaizdas dažnai ima trukčioti, sekundei dviem sustoja, ir tik tada išvystame tai, ką turėjome išvysti be jokių perėjimų trukdžių.

Ir tuo perkėlimo juodasis sąrašas nesibaigia! Pati žiauriausia netektis — tai kritiškas kadrų kaitos greičio kritimas. Net jei aplink nėra priešų, būna ir taip, kad žaidimas nei iš šio, nei iš to sulėtėja taip stipriai, kad bežiūrint netyčia gali vienas kitas keiksmažodis išsprūsti! Baisu. Manau, visi su malonumu dar mėnesį ar porą palauktumėm, kad tokios klaidos ir techniniai nesklandumai būtų ištaisyti. Deja. Kūrėjai, pasistengę sukurti AK versiją, visiškai nesistengė ją perkeldami į PS2, ir naudodamiesi įgytu geru vardu pasiekė norimų pardavimų ribą.

Kūrėjų savanaudiškumas, nemokėjimas ar nenorėjimas labiau pasistengti prie Playstation 2 versijos nesutrukdė gauti mūsų gerų žaidimų išalkusius skrandžius pasotinantį kūrinį, kuris labiausiai žavi nuostabiu, nenuspėjamu siužetu, geriau negu bet kur kitur integruotu bullet–time ir tik jam vienam būdingu originaliu stiliumi…

Žygis