Platforminiai žaidimai mus lydi jau nuo pat pradžių: nuo senajame Zilitone buvusio „Mario“ ir „Aladino“ iki Segos „slieko Džimo“, ar PlayStation’o lapino „Crash‘o“. Visi šie žaidimai, be savitų mechanikų, pasižymi vienu bendru principu: norint pasiekti finišą, reiks šuoliuoti per gausybę platformų, pakeliui pašalinant įvairius priešus. Toks žaidimas, savaime suprantama, geriausiai tinka žaidimui pulteliu, todėl įprasta, jog didžioji dauguma tokių „platformerių“ pirmiausiai bus skirti konsolėms ir tik vėliau perkelti į PC platformą. Taip yra ir su šiuo žaidimu – prieš pasirodydamas Steam’e, jau nemažą laiko tarpą tupėjo PSN‘e.
Kad šokinėjimas tokiuose žaidimuose nebūtų visai beprasmis, herojams reikia suteikti kokį nors tikslą. Ko gero, geriausia varomoji jėga yra pagrobta gyvenimo meilė. Aišku, pagrindinis antagonistas turi eilę piktų pakalikų ir slepiasi kitame pasaulio gale, todėl kelionė dažniausiai būna ilga. Panašiai nutinka ir šiame žaidime, kuomet, įvykdęs eilinę užduotį, Zekas, kartu su savo mergina, nusprendžia pasiimti užtarnautas atostogas. Deja, ramų poilsį nutraukia netikėtas ateivių puolimas, kurio metu pagrindinio herojaus draugė paimama nelaisvėn. Pasinaudodamas savo išmaniuoju kostiumu, herojus bevargo nusigauna iki priešų generolo, tik, va, ant jo netyčia užgriūna krūva nuolaužų, sugadina kostiumą, o priešas sugeba pabėgti. Todėl Zekui vėl teks brautis per priešų kupiną pasaulį, kad išvaduotų savo draugę.
Taigi, pagrindinis šio žaidimo vinis ir yra tasai išmanusis Zeko kostiumas, savyje laikantis tris gamtos elementus: žemę, ugnį ir ledą. Žaidime yra tokių kliūčių, kurias paprastai pereiti bus labai sunku, arba apskritai neįmanoma, todėl į pagalbą reiks pasitelkti tam tikrą elementą. Pavyzdžiui, ugnies formoje Zekas galės nusklęsti ilgą atstumą, ledo – sulėtinti laiką, o žemės – nulenkti svirtis. Negana to, kiekviena forma turi ir po keletą atakų, nors ir ne itin veiksmingų, bet suteikiančių malonios įvairovės. Negalima pamiršti ir paprastosios formos, kuri, ironiškai (?), yra efektyviausia iš visų.
Kaip jau minėjau, Zekui reiks nukeliauti tolimą kelią. Lygiai, šiame žaidime, suskirstyti į keletą didelių, kuriuos sudaro eilė mažesnių. Įdomu tai, jog per mažuosius lygius galima keliauti be jokių krovimo langų. Na, o pasiekus kiekvieno pagrindinio lygio pabaigą, teks susikauti su dideliu bosu. Kelionei įvairovės prideda įvairūs lygių dizainai, leisiantys pakeliauti po paprastus smėlėtus kaimus, gilius kanjonus, požemines laboratorijas, magiškus griuvėsius ir lavos pilnus urvus. Prie gana nemažos įvairovės prisideda ir ryški spalvų gama bei 2.5D grafika, suteikianti gilumo jausmą.
Nors žaidimas tikrai mielas akiai, visgi, artėjant prie pabaigos, nuo nuobodulio negelbėja net įmantrioji kostiumo mechanika. Bene didžiausia to priežastis – mažas ir besikartojantis priešų bei kliūčių kiekis, jokių tolimesnių netikėtumų nebuvimas. Išimtimi negalima laikyti net lygių galuose esančių bosų, kurie turi bene tuos pačius veiksmus, o juos nugalėjus rodoma tokio pačio tipo animacija.
Žinia, senieji platforminiai žaidimai būdavo „hardcore“ – išnaudoji visas gyvybes ar „counterius“ – lygį, o blogesniais atvejais ir visą žaidimą, tenka kartoti iš naujo. Laimei, tokios sistemos čia nėra, tad mirti galima begalę kartų, o lygiuose esantis didelis atskaitos taškų kiekis nevers ilgai tų pačių vietų kartoti iš naujo.
Bendrai tariant, šis žaidimas bus smagus trumpiems įsijungimams – tokiems, kad nespėtų pabosti. Bet jo ilgai žaisti ir neteks, mat bendra trukmė siekia apie 12 valandų, o jei nesistengiama surinkt visų paslėptų artefaktų, dar mažiau. Bet išbandyti vis tiek verta.
