Pradedant šio naujojo žaidimo apie mums visiems gerai pažįstamą Antrąjį Pasaulinį karą, reikėtu ne pasakojimu apie jo istoriją ar žaidimo serijos evoliuciją, bet paminėjimu vieno TV serialo, kuris susidėjo lygiai iš 10 serijų ir kol kas (kiek man žinoma) dar nebuvo parodytas per nė vieną Lietuvos televiziją. Jis vadinasi „Band of Brothers“ ir pasakoja apie įžymiąją JAV armijos 101 parašiutininkų diviziją arba tiksliau vienos kuopos (Easy Company) nuotykius Vakarų fronte. Nuo jų sukūrimo iki poilsio Bavarijoje ir demobilizavimo. Kuo jis ypatingas šiam žaidimui? Todėl, kad „Brothers in Arms: Hell‘s Highway“ pasakoja apie tos pačios 101 parašiutininkų divizijos nuotykius operacijos „Turgaus Sodas“ (Market Garden) metu. Tos pačios, kuri kaip ir nelabai pasisekė.

Kitas momentas, dėl ko paminėjau šį serialą yra jo noras atkurti įvykius kaip galima tikroviškiau: pradedant paprastų kareivių tarpusavio santykiais ir baigiant karinių operacijų planais. „Brothers in Arms: Hell‘s Highway“ ne vieną kartą teigė, o kartu ir įrodė su ankstesnėmis serijos dalimis (kurių buvo jau dvi), kad jie į realistiškumą žiūri labai palankiai. „Hell‘s Highway“ šią tradiciją su džiaugsmu tęsia ir išlaiko savyje visas geriausias serijos savybes. O kur dar ryškios ir gražiai pateiktos vietovės, nuolat pripildytos brutalių ir nuožmių kovų.

Žaidimo istorija pasakoja apie seržantą Matą Beikerį (jus) ir jo būrį. Tiesa, jeigu neteko žaisti ankstesnių dalių, gali būti, kad kartais nesuprasite tam tikrų istorijos vingių, nes nemaža jos dalis pasakoja apie tarpusavio vyrukų santykius, kurie turėjo galimybę rutuliotis ankstesnėse dalyse. „Hell‘s Highway“ nemažai dėmesio skiriama kritusiems draugams paminėti ir į jų vietą atkeltų vyrukų istorijoms (kūrėjai tikrai žiūrėjo „Band of Brothers“, esu tuo įsitikinęs). Tačiau tai nėra tik paprastas tekstas ekrane. Šiame pasaulyje mes turime galimybę iš tikrųjų susibičiuliauti su savo kareiviais, sujungti visus besikaunančius vienoje pusėje tvirtais draugystės saitais. Tam padės ne tik filmuotos ištraukos, bet ir gyvi pokalbiai mūšio lauke, kurių metu plėtosis mūsų santykiai su komandos vyrukais. Ir jeigu iš pradžių, jie jums atrodys tik kaip paprasti žaidimo personažai, tai vėliau išgyvensite su jais daugybę momentų: tiek triumfo, tiek ir liūdesio. Nes kare – viskas keičiasi labai greitai.

Mūšio lauke, jūsų kovos draugai tampa potencialiais ginklais. „Hell‘s Highway“ iš pradžių pasiūlys apmokymus, kurių pagalba niekada nežaidusiems „BIA“ serijos žaidimų turėtų šiek tiek paaiškėti toks mistinis dalykas, kaip savo būrio valdymas. Šiuo metu, mes patartume būti itin atidiems, nes antraip vėliau galite labai skaudžiai nusivilti. Didžiojoje žaidimo dalyje tikriausiai apsiribosite pagrindine mūšio taktika, kuri dažniausiai ir turėtų veikti: kol vieni jūsų vyrukai šaudys į priešus slopinančia ugnimi (suppressive fire), likusieji užpuls priešų iš sparno ir pribaigs besipriešinančius nacius.

Jūsų būrio vyrukai taip pat nebus jaunos mergaitės ir mūšio lauke neturėtų labai pasimesti. Štai jums delsiant duoti kokių nors įsakymų, jie pradės nerimauti ir prašys patarimo ką daryti toliau. Dar daugiau, jie atliks ir savo darbą, t.y. nukaus nemažą dalį priešų, tad skirtingai nuo kitų šaudyklių, kuriose nepaisant esančių kovos draugų, vistiek didžiausia darbą reikdavo padaryti patiems, „BIA“ DI atlieka savo darbą. Bet nereikėtų užmigti ant laurų, žaidimas yra taip įdomiai sudėtas, jog jūsų vyrukai atliks gerai savo darbą, tik jums atlikus savo. Todėl nereikėtų pamačius priešą bandyti vienam jo įveikti, geriau pasislėpti už artimiausios sienos, įvertinti situaciją ir duoti teisingus nurodymus būrio kareiviams, kurie jau tada parodys ką moka. Nevertėtų to daryti neatsakingai, kadangi mirę kareiviai bus pakeisti tik atkeliavus iki „checkpointo“, o iki tols teks verstis be jo. Tuo labiau, kad jeigu pakankamai seksite istorija, vėliau prarasti ką nors bus ne tik nepatogu, bet ir skausminga emociškai.

Tačiau nesitikėkite, kad viso žaidimo metu jums teks vargti tik su vienu būriu. Ne, vėliau prisidės dar keli būriai, kartu su kulkosvaidžio ir bazukos unitais. Pirmasis yra tiesiog idealus dalykas slopinant priešų pozicijas, o su antruoju lengvai pašalinamos smėlių maišų kliūtis ir aukštai įsitaisę priešai, kaip, pavyzdžiui, bokšte. Kalbant apie patį būrį, nereikėtų pernelyg pradėti panikuoti dėl vėliau kilsiančio sudėtingumo, jeigu kelios pirmosios minutės jums pasirodė neįkandamos. Pražaidę pakankamai laiko, jūs perprasite sistema, išmoksite ją lengvai valdyti ir būtent papildomų būrių atsiradimas padės jums dar išplėsti savo jėgas. Tai yra, jūsų būriai bus ne kaip vaikai darželyje, kuriuos reikės sugaudyti visus ir priversti ką nors daryti, o jūsų paties papildymas. Mūšio lauke jūs visi judėsite kaip vienas elitinis, labai koordinuotas karinis vienetas, kelsiantis siaubą visiems priešų kariams.

Jūs turbūt dar prisimenate, kaip tekste auksčiau minėjau, jog „BIA“ yra ne tas žaidimas, kur jums reikia pasirodyti esant rembo. Tai tiesa, bet visgi heroizmo čia prireiks. Laikas nuo laiko, jums bus suteikiamos užduotys, kuriose teks įrodyti stiprius asmeninius sugebėjimus. Kaip pavyzdžiui, puolimas priešų iš sparno vienam ar protingas priedangos naudojimas, tuo pačiu šaudant itin tiksliais šūviais. Tokiais atvejais, kai parodysite savo sugebėjimus ir atliksite labai įspūdingą šūvį į galvą iš toli ir panašiai, veiksmo kamera priartins vaizdą ir parodys iš arti, ką gi jūs ten pridirbote.

Galiu drąsiai teigti, jog realizmo žaidime Antrojo pasaulinio karo mėgėjai tikrai ras daug. Ir autentiškumo. Tiesa sakant, jo ten tikrai labai daug. Pirmiausia tokį įspūdį labai sustiprina idealiai padaryti garso efektai. Ne tik kiekvienas ginklas žaidime atkurtas labai tiksliai, bet kartu ir menkiausias mūšio lauko garsas, o sprogimai netoliese privers visus geresnių kolonėlių savininkus kruptelti nemenkai. Kalban apie žaidimo grafiką, vertėtų pažymėti, jog ji irgi įsipaišo į šį realistiškumo terminą. Ir visose srityse, pradedant nuo paprastų veikėjų modelių iki peizažų, nuolat matomų mūšio fone. Štai kariaudami Danijoje, iš pradžių mes pradėsime laukinėse vietovėse, bet vėliau, mums progresuojant ir mūšiui persikeliant į daugiau apgyvendintas vietoves, kraštovaizdis keisis labai tiksliai. Apskritai, būtent jo dėka jaučiamas tas „judėjimas tolyn“. Ir sakyčiau, labai akivaizdžiai.

Neabejotinai, „Brothers in Arms: Hell‘s Highway“ yra dar viena puiki serijos dalis, kuri ne tik nesugadino jos, bet netgi gerokai praturtino. Tai žaidimas, kuriame gražiose vietovėse vyksta žiaurūs ir negailestingi mūšiai, o kiekvienas jūsų sprendimas kainuoja jaunų žmonių gyvybes. Ir nors istorija žvelgiant iš kai kurių žmonių pozicijos, turi trūkumų, tačiau „Hell‘s Highway“ yra toks produktas, kurį perėjęs rimtai imi svarstyti apie galimybę ir vėl prie jo prisėsti. Tuo labiau, kad įveikus visą žaidimą atsirakina „autentiškas“ režimas, kuriame iš tikrųjų pajusite karą. O ir įvertinus kitus aspektus mes rimtai galime teigti, kad tai geriausias Antrojo Pasaulinio karo žaidimas išleistas pastaruoju metu. Žinoma, dar reikia sulaukti „World at War“, bet tai jau kita istorija.