Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/11. Teksto autorius: Artojas

Ir visada iškyla tas pats klausimas. Kokio velnio? Porterį aš vertinu lygiai taip pat, kaip ir žaidimus pagal kino filmus. Nemėgstu, bet ateina proga ir, žiūrėk, jau pagaunu save degustuojant. Kaip žaidimas pagal filmą, Harry Potter and the Half Blood Prince (toliau — HPHBP) yra vidutiniškas. Vadinasi apskritai tarp žaidimų jis yra ganėtinai prastas. Kitais žodžiais tariant, šį (kaip ir daugelį kitų) žaidimą ištrauks garsus vardas, kurį pelno romanai ir kino filmai. Šiaip į tokius dalykus reaguoju gan ramiai, nes iš esmės tai žaidimas jaunesniesiems, kurie jį žaisdami, be jokios abejonės, spygaus iš laimės. Kita vertus, Hogvartsas ir jį supantys įvykiai yra tobula dirva rimtam ir brandžiam nuotykių darbui. Tai magiška ir milžiniška erdvė, kurią deramai išnaudojus galima sukurti idealų, dešimtimis milijonų kopijų parduodamą žaidimą. Kodėl EA nenori siekti tokių tikslų ir kemša mus pusfabrikačiais, kurių pasibaigusi galiojimo data?

Senas geras ir gerokai apkarpytas

Iš esmės apie HPHBP nėra ką pasakoti. Tas pats grafikos varikliukas, tas pats Hogvartsas, tie patys, į herojus panašūs, bet ganėtinai zombiški modeliai. Kažkokie pokyčiai, palyginti su ankstesnėmis dalimis, sunkiai pastebimi, nors jų yra. Žaidimo aplinka vaizduojama per niūrokus filtrus, gan sėkmingai perteikiančius filmo atmosferą.

Pagausėjo minižaidimų. Jų tiek pat, bet pasirodo dažniau. Nebeliko mielo klajojimo po pilį ir pliurpalų su jos gyventojais, nebėra ir taip skurdžiai aptinkamų galvosūkių. Viskas, kas įmanoma šioje dalyje, — ėjimas nuo vieno minižaidimo iki kito. Pastarieji gali būti trijų rūšių: gan netašytas, bet maloniai atrodantis kvidičas, nuobodi burtų dvikova ar tikrai gerai nušlifuotas nuodų virimas. Tokie žaidimo eigos pokyčiai labai lengvai paaiškinami. Visus šiuos minižaidimus labai smagu žaisti su Nintendo Wii. Visų kitų platformų žaidėjai galima sakyti, „lieka su ragais“, pažiūrėti nelabai yra į ką, galvosūkių nėra, nes jie per sunkūs vaikams, valdymas pusėtinas, nes žaidimas kurtas galvojant apie Wii.

Nusprūdimai

Yra žaidime ir tokių, „nusprūdusių“ vietų, kai žaidėjas atkunta ir tikisi būsiąs išvaduotas iš rutinos. Viename epizode Ronis, prigėręs meilės eleksyro, šlitinėja po Hogvartsą, kitame Haris atmušinėja ordas zombių… Pralekia minutė kita ir supranti, kad tie elementai žaidime liko netyčia. Kūrėjai vėl beda Tave nosim į vieną iš trijų minižaidimų ir užburtas ratas sukasi toliau. Du žingsniai — dvikova, trys žingsniai — gėralo virimas…

Siužeto vystymas taip pat silpnokas. Gali būti, kad tai lėmė ir EA susitarimas su kino studijomis, tačiau žaidime jie mėgina atkurti įvykius iš kino filmo, jų neparodydami. Visą laiką jautiesi, lyg bandytum suklijuoti į šipulius išlaksčiusį porceliano puoduką. Kažkokios detalės yra, bet tarpusavyje jos visai nelimpa. Aišku, jei prieš žaisdamas pažiūrėsi filmą, šios problemos neliks, bet tada vėl iškyla klausimas, kodėl už žaidimą lupa pinigus? Tegu duoda jį kiekvienam įsigijusiam filmo DVD ir bus rami galva.

Kiek gi jis vertas?

Vyresnio amžiaus žaidėjai paprasčiausiai turėtų vengti šio žaidimo. Jei nori jį nupirkti savo vaikams ar jaunesniajam broliukui, ką gi — palauk, kol parduotuvėse atsiras kalėdinio porterio, o žaidimas atpigs bent per pusę. Už pusę kainos tai bus visai neprasta dovana patiems mažiausiems Poterio gerbėjams. Nepaisant to, kad pats žaidimas apgailėtinai trumpas, minižaidimus galima žaisti net ir įveikus visą žaidimą, tad mažieji bambliai kurį laiką leis pasimėgauti ramybe.