Nuolat sekdamas akcijas bei stengdamasis pirkti žaidimus už kuo mažesnę kainą, kartais visai nepasidomėjęs žaidimo įvertinimais iš pačių žaidėjų, nusiperku visai neįdomius žaidimus. „Windosill“, pardavinėjamas „Steam“ sistemoje, akį traukė jau kurį laiką, nes surikiavus žaidimus pagal kainą šis visad atsidurdavo pigiausiųjų sąraše…

… Neiškenčiau!..

„Windosill“ sukūrė toks Patrikas Smitas – žmogus, kuris, kiek spėjau susipažinti, moka tiek piešti, tiek animuoti. Prie pastarosios svetainės praleidau gerą valandą. Pripažinsiu – senokai nemačiau tiek įdomių koncepcijų, sukurtų „flash“, vienoje vietoje. Tai nėra tavo kasdienis „Miniclip“ žaidimukas: kiekvienas Smito darbas – tai interaktyvus nuotykis. Kai kuriuose darbuose, regis, tiek nedaug – paprasčiausias vienspalvis fonas ir į pelės judesius reaguojantis besiridenantis kiaušinis. O pradėjęs žaisti pamatai, jog kiaušinis ne tik seka judesius, bet ir „mutuoja“ į kokią kitą figūrą, iškart pakeisdamas savo judėseną bei žaidimo greitį.

Taip. Žaidimai atrodo paprastai, bent iš pradžių. Tačiau neužvėriau nė vieno jų kol neištyrinėjau juose visko, ką tik galėjau. Visų galimų variantų. Tokia ir yra jų funkcija – priversti žaidėją tyrinėti, spaudinėti kiekvieną objektą. Toks interaktyvumas įtraukė labiau, nei galėjau įsivaizduoti.

„Windosill“ – kol kas vienintelis mokamas Smito darbas PC platformoje. Keli kiti kūriniai buvo sėkmingai pritaikyti „Apple iPhone“ ir jau kurį laiką yra pardavinėjami „AppStore“. Nereikia nė sakyti, jog atsiliepimai itin teigiami – interneto naršyklėje sužaidus vieną, reikalaujantį subalansuoti daugybę įvairiausių daiktų vienu metu, įskaitant senį besmegenį bei povandeninį laivą, matosi, jog „iPhone“, turintis lietimui jautrų ekraną, puikiai tinka tokiems paprastiems žaidimukams. Ypač žinant jų nedidelę, standartinę vieno dolerio kainą.

Supažindinus su kitais Patriko darbais, metas pažvelgti į patį „Windosill“, ką, užbegant įvykiams už akių, gali padaryti jau dabar – oficialioje žaidimo svetainėje gali sužaisti penkis iš dešimties žaidimo lygių. Iš esmės „Windosill“ per daug nesiskiria nuo kitų autoriaus darbų, tik prie jo praleisi ne penkias ar dešimt, o veikiausiai apie trisdešimt-keturiasdešimt minučių.

Žaidimo tikslas – kiekviename iš dešimties lygių atrasti paslėptą (arba kai kuriais atvejais lengvai matomą, bet sunkiai pasiekiamą) kubą ir perkišus jį per skylę virš išėjimo durų, taip jas atrakinti, po ko galima žaisline mašinėle „išvažiuoti“ iš vieno lygio į sekantį. Būtent tame lygių tyrinėjime ir atsiveria visas žaidimo smagumas – dažniausiai kubas iškrenta tik atlikus eilę įvairiausių veiksmų su aplinkoje esančiais objektais.

O čia ir pasimato visa autoriaus fantazija: viename lygyje sutinkame paukštį, slepiantį kubą pas save, ir turime surasti būdą jį iš jo išgauti, nors vieninteliai objektai, už kurių galime užsikabinti – kapsintys per plyšį sienoje vandens lašai bei skambutis virš paukščio galvos… Nesinori daug pasakoti apie pačius lygius, juo labiau rodyti kokį nors vaizdo klipuką, nes žaidimas ir taip yra trumpas, tačiau jis pilnas įvairiausių įdomių idėjų ir yra kaip gryno oro gurkšnis po nesuskaičiuojamos eilės kupinų veiksmo žaidimų.

„Windosill“ neturi istorijos ar dialogų. Nors su garso efektais, neturi ir muzikos. Tačiau ir be jų sugeba sukurti įdomią, it sapnų pasaulio, atmosferą. Jei atrodo, jog kažką turėtum galėti atlikti su kuriuo nors matomu objektu, devyniais atvejais iš dešimties tai ir bus galima. Net jei jis nė menkiausia dalimi nepadės siekti tikslo. Visą laiką žaidimą valdai pele ir, kas geriausia, neapsiriboji vien paprasčiausiais pelės paspaudimais – čia reikia tiek spaudyti, tiek tempti įvairius objektus į vieną ar kitą pusę, kas „flash“ žaidimui yra nemažas pliusas. Čia taip pat visu gražumu pasirodo ir nepriekaištinga žaidimo vektorinė grafika, tikroviškai ištempianti ar pakreipianti objektus, priklausomai nuo pelės padėties ar atliekamų judesių.

„Windosill“ mano ekrane pasirodė pirmiau nei kiti Patriko Smito darbai. Ir kalbu net ne apie demonstracinę nemokamą versiją, o jau pilną žaidimą. Impulsyviai nuspaudęs „Purchase“ mygtuką, kiek sudvejojau, ar tikrai vertėjo investuoti du eurus į „flash“ žaidimą, tačiau perėjęs jį buvau ramus.

Išmesk iš galvos viską, ką iki šiol manei apie „flash“ žaidimus ir radęs laisvo laiko skirk jį „Vectorpark“ svetainei. Už vos septynis litus ne tik buvau 47 minutes prikaustytas prie ekrano, bet ir atradau kitus autoriaus darbus – neabejotinai vienus įdomiausių kada nors žaistų „flash“ žaidimų.