Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2008/04. Teksto autorius: Bogardas

Kokį žaidimą sėdėdamas prie kompiuterio žaidi, kai laiko yra tiek nedaug, kad kažkokio rimto darbo pradėti net neverta? Dėlioji kortas? Žymi vėliavėlėmis minas? O gal vis tik randi laiko įsijungti „Tetrį“? Paprastai visi šie „laiko užmušėjai“ pabosta jau po pirmų žaidimo minučių…

Nepriklausomų žaidimų kūrėjų komanda pasirūpino, kad ir ši niša būtų užpildyta. Garbieji ponai ir ponios, pristatome Jums naują „laiko užmušėjų“ kategorijos šedevrą, kuris neturi užprogramuoto bruožo atsibosti per kelias minutes. Jūsų dėmesiui — žaidimas Audiosurf. Šis nesibaigiantis atokvėpio pertraukėlių marintojas gali sudaryti ir klaidingą pirmąjį įspūdį — žaidimas įjungiamas ne tik siekiant „užmušti laiką“. Labai dažnai Audiosurf žaidžiamas ne dėl kokios nors kitos priežasties, o tiesiog dėl noro pasiklausyti „tą gabalą“.

Audiosurf — paprasta, kaip penkių centų moneta, idėja, perkelta į Tavo PC. Keliais klavišais (ar netgi pele) valdoma raketa skrieja nenuspėjama trasa ir rinkdama spalvotus kubelius kaupia taškus. Įspūdingiausia tai, kad trasos schema bei žaidimo greitis paklūsta Tavo pasirinkto kūrinio ritmikai bei tempui.

Paprasta kaip „dukart du“. Iš pirmo žvilgsnio žaidimas gali pasirodyti be galo monotoniškas ir vienodas, bet patikėk, ko jau ko, tačiau rutinos čia nė kvapo nėra. Ir nenuostabu, juk daugelio kompiuteriuose „prikrauta“ muzikos tiek, kad megabaitais jau sunku ir suskaičiuoti. O žaidžiant Audiosurf, kiekvienas „pergrotas–peržaistas“ naujas muzikos kūrinys „ištaško“ prieš tai „žaisto–klausyto“ kūrinio sukurtą monotoniją. Reikia pastebėti, kad monotoniją tam tikra prasme išblaško ir tai, kad lygių dizaineriu tampi pats. Tereikia išsirinkti norimą išgirsti kūrinį, tada leisti žaidimui jį išanalizuoti… ir pirmyn į garsų lavina tviskančią bei pagal kūrinio tempą pagreitėjančią ar sulėtėjančią kosminę žaidimo trasą. Tikslas vienas — rasti tokią muzikos kūrinio tempo ir garsų maišalynės proporciją, kuri leistų surinkti kuo daugiau taškų, o tuo pačiu ir užkariauti geriausių žaidėjų–klausytojų sąrašo viršūnę.

Akylesnis Audiosurf žaidėjas–klausytojas gali įžvelgti ir kitokių šio žaidimo tikslų. Juk tai yra tikrų tikriausias žmogaus muzikinio skonio testas. Žaisti — klausyti tik mėgstamus „gabalus“ — gali ir atsibosti. Patikėk, tikrai verta išbandyti perklausyti — pažaisti tuos kūrinius, kurie atstovauja ir ne Tavo mėgiamiausioms muzikos stilių stovykloms. Rokas, metalas, pankrokas, techno, drum‘n‘base, reggae ir visų kitų stilių stovyklų kūriniai žaidžiami taip skirtingai, kad galų gale tiesiog norisi pabandyti pažaisti klausant kuo įvairesnės muzikos. Ypatingai rekomenduočiau pažaisti klausant tuos kūrinius, kuriuose gausu ritmo pagreitėjimų, sulėtėjimų, įvairių pauzelių, keistų ritminių dalių, garsų maišalynės — pojūčiai yra nuostabūs (mano favoritas ENDUSER — „Too many f….ing stairs“).

Daugelis, paskaitęs šią rašliavą, gali pagalvoti: „Kas čia tokio ypatingo? Tai tik dar vienas Wipeout perdirbinys“… Anaiptol, žaidžiant Audiosurf nereikia susitaikyti su ne visada geru žaidimų kūrėjų muzikiniu skoniu — „garso takelį“ žaidimui susikuria kiekvienas, prisėdęs prie jo. Maža to, laisvė yra tokia didelė, kad pasirinktas „garso takelis“ daro milžinišką įtaką pačiai žaidimo dinamikai. Todėl galima daryti išvadą, kad norimą Audiosurf specifiką susikuria pats žaidėjas.

Įdomi žaidimo taškų rinkimo sistema bei galimybė geriausius rezultatus skelbti tiesiai internete sukuria dar vieną Audiosurf išskirtinumo požymį. Pasiekus vis geresnį konkretaus kūrinio rezultatą, apima jausmas, kad Tu tiesiog geriau žinai kūrinį nei kiti. Įdomu būtų pamatyti pačių muzikantų rezultatus, jiems pažaidus Audiosurf pagal savo pačių sukurtus kūrinius. Įsivaizduok, koks apimtų jausmas pasiekus geresnį rezultatą nei paties kūrinio autoriaus?

Prie visų aukščiau išsakytų liaupsių galima paminėti ir kelis ne tokius žavius Audiosurf bruožus. Vienas iš jų — pakankamai primityvus lėtų ir ramių kūrinių perkėlimas į žaidimo trasą. Jei jau Audiosurf pateks į rankas žaidėjui, kurio fonotekoje vien tik ramūs ir lėti kūriniai, galima tik užjausti jį, kadangi tikros Audiosurf pilnatvės jis nepatirs. Tokią fonoteką turinčio žaidėjo Audosurf trasos bus monotoniškos ir ganėtinai įkyrios. Kita vertus, išlieka alternatyva pasinaudoti Audiosurf internetinio radijo paslaugomis (šiam tikslui tereikia ganėtinai neblogą pralaidumą turinčios internetinio ryšio linijos).

Kitas gana erzinantis Audiosurf bruožas — pasigyrimas, kad žaidime yra galimybė „užsikrauti“ bene visų rūšių garso failus (MP3, A4M, WMA, OGG, FLAC), tačiau neretai nutinka ir taip, kad, pasirinkus mėgstamą muzikos kūrinį, be jokių paaiškinimų ekrane pasirodo užrašas „Loading error“. Pasitikslinus paaiškėja, kad pasirinktas garso failas visiškai atitiko žaidimo komentaruose nurodytą formatą, todėl „error‘o“ priežastis taip ir lieka visiškai neaiški.

Taip pat prie nemalonių Audiosurf bruožų galima priskirti ir tai, kad šiame žaidime nėra galimybės pasirinkti perklausyti–peržaisti ilgų kūrinių. Taip ir nepavyko išsiaiškinti, kur yra ta riba, kai kūrinys jau yra per ilgas, tačiau ne kartą likau nepažaidęs–neperklausęs kūrinių, kurių trukmė viršija 10 minučių.

Bendrai įvertinus daugelį Audiosurf bruožų, galima daryti išvadą, kad šis žaidimas patenka į „privalu turėti kompiuteryje“ kategoriją. Nors ir mažai tikėtina, kad vienu prisėdimu Audiosurf bus žaidžiamas valandų valandas, tačiau, patikėk, prie jo nors trumpam grįžti norisi vėl ir vėl.