Prieš pradėdamas apžvalgą noriu paminėti, kad „Left 4 Dead“ niekada nežaidžiau ir ateity žaisti planų neturiu, todėl visokie „čia tik reskinas“ komentarai man nieko per daug nesako. Na, sako, kad žaidimas teoriškai nėra toks inovatyvus, bet kadangi, kaip jau minėjau, „Left 4 Dead“ nežaidžiau, „Warhammer End Times: Vermintide“ man yra visiškai naujas dalykas.

Po tokio ne itin smagaus įvado lyg ir norėtųsi kažko teigiamo, tačiau čia jau pats susiduriu su vienu nepasitenkinimu, kylančiu iš pačio žaidimo pavadinimo, tiesiogiai susijusio su dabartine „Warhammer Fantasy“ visatos būkle. Matot, replės tame, kad šis žaidimas gerokai pavėlavo. Tai yra, pavadinime esantis „End Times“ jau įvyko, o Senojo pasaulio (bei pačio miesto, kuriame vyksta veiksmas) jau faktiškai nebėra – jie susprogo ir nuo to sprogimo prabėgo tūkstančiai ar net milijonai metų. Taigi, kas galėjo būt puikus įrankis gaivinti apleistą „Warhammer Fantasy“ visatą ir plėtot žaidėjų susidomėjimą pačiu miniatiūrų žaidimu dabar tapo paprasta pirmo asmens kapokle, laikančia nereikalingą nostalgiją, kuri, vėlgi, galėjo būti kuriama naujoje visatoje su, pavyzdžiui, dabar ikoniniais „Stormcast Eternal’ais“.

Turbūt kaip ir daugelis kitų „Warhammer“ tipo žaidimų, „Vermintide“ daugiau džiaugsmo (ir reikšmės apie ką viskas sukasi) teiks šio prekinio ženklo mėgėjams, nei paprastiems žaidėjams, ieškantiems kooperatyvinio žaidimo. Nors negaliu neigti, labai norint „Vermintide‘ą“ galima vadinti savotiška fantastine „zombių“ apokalipse, nes scenarijus yra beveik identiškas.

Žodžiu, istorija tokia, kad Senajam pasauliui ateina galas: prisikelia vienas pikčiausių blogiukų ir nusprendžia įsibrauti į Chaoso dievų ketvertą, bandydamas tapti penktuoju. Nors to padaryti jam nepavyksta, didelis burtų kiekis, paprastai tariant, viską išbalansuoja. Pasinaudodami šia suirute iš tunelių į dienos šviesą jau nuo nieko nebesislapstydami nusprendžia išlįst skavenai – beveik žmogaus dydžio (ir gal net kartais didesnio protinio pajėgumo) humanoidinės žiurkės, ilgą laiką gyvavusios tik prietaringų kaimiečių pasakose. Išlįst ir išpjaut/paimt į nelaisvę visus pakeliui pasitaikiusius „man things“. Vienas Sigmaras težino kuo viskas būtų baigęsi, jei jiems kelio nebūtų pastojusi „Žiedo Brolij…tpfu, herojų pulkelis. Kad ir koks atsitiktinis jis nebūtų.

Taigi, žaidime gausime valdyti vieną iš penkių galimų veikėjų: tradicinį Imperijos karį, ugnies magą, raganų medžiotoją, miško elfų lankininką ir nykštuką „ironbreikerį“. Nepaisant to, kad nei miško elfas, nei nykštukas žmonių miestuose neturi jokių reikalų, raganų medžiotojas, ko gero, mielai prikaltų ugnies magą prie kryžiaus, o karys pasyviai stebėtų visą veiksmą. Bet, ei, juk čia „End Times“. Visgi, žaidimo metu kūrėjai gudriai pridėjo žaidėjo nekontroliuojamų veikėjų pasikalbėjimų, nevengiant tarprasinių juokelių. Nors žaidimą ką tik išleido, jau yra spėliojama ar bus suteikta galimybė žaisti už kitas rases, pavyzdžiui, tuos pačius skavenus. Iš tiesų žaidime trūksta dar vienų elfų (dviejų, jei laikysimės „End Times“ istorijos) ir bretonų riterio. O dar būtų galima įdėti Chaoso pusei dedikuotą komandą, kurioje galėtume žaisti už marauderius, orkus, goblinus, vampyrus ir kt.

Vienaip ar kitaip, kiekvienas veikėjas galės valdyti trijų skirtingų tipų ginklus. Pas karį tai bus kardas ir skydas, dvirankis ginklas, magą – kardas artimai kovai bei magiškos lazdos, nykštuką – skydas, kūjis ir kirvis, elfą – kalavijas, durtuvai, raganų medžiotoją – rapyra ir pistoletas. Taip pat kiekvienas veikėjas turės po pagrindinį šaunamąjį ginklą. Be to, veikėją taip pat galima aprėdyti šalmu bei dviem aksesuarais. Nors pradžioje gaunami ginklai ir aksesuarai nėra ypatingi, vėliau gaunami turės įvairiausių efektų, smarkiai padėsiančių išgyventi. Pavyzdžiui, gavės maksimalią žalą darantį šautuvą dabar iš didelio atstumo galiu pašalinti paprastai nemažai problemų sukeliančius elitinius priešus. Nepaisant monstriškos žiurkės.

Apskritai, galima sakyti kad visas žaidimo tikslas yra surinkti kuo geresnį įmanomą arsenalą. O ką veikti po to – neįsivaizduoju. Tačiau net jei žaidimas sukasi apie geresnių daiktų rinkimą, jį reikės „grindinti“ gerą solidų laiko tarpą, mat net po 4 valandų žaidimo aš teturėjau vieną žalios kokybės daiktą. Čia taip pat reikia painėti, kad naujus daiktus gausime tik sėkmingai pabaigę lygį, o nesėkmės atveju tik gabalėlį patirties taškų, sakančių „ačiū už dėmesį, jūs sėkmingai iššvaistėte 20 savo gyvenimo minučių“. Tiesa, ginklus taip pat bus galima kaldinti, bet vėlgi, tam reikės bent penkių tokios pačios kokybės daiktų, kad pagamintume naują, pabrėžiu, atsitiktinį (tai yra, nebūtinai priklausantį mėgstamiausiam veikėjui) daiktą. Vienintelė paguoda, kad naujasis daiktas bus geresnės kokybės nei tie 5, kuriuos sunaudojome gamybai. Galop, jeigu prakusime tiek, kad tiesiog nebeapsimokės nieko gaminti iš prastųjų daiktų juos galėsime išrinkti ir gauti kitokių dalių, naudojamų ginklų specialiems atributams tobulinti.

Nors „Vermintide“ galima žaisti vienam (kitus veikėjus valdo botai), tai be jokios abejonės geriausiai daryti su realiais žaidėjais. Nors gerai organizuotos, balsu savo veiksmus derinančios komandos nepranoks niekas, kita vertus, botai dažniausiai linkę sekti mus ir neišsibarsto po vieną, jų nereikia kelis kartus kviesti ir pykti, kad daro nesąmones kaip dažnai pasitaiko su aplinkoje nesioreantuojančiais žaidėjais.

Pabūsiu atviras, žaidimas yra ganėtinai sunkus. Tai ypač pasireiškia aukštesniuose sudėtingumo lygiuose, veikėjams neturint atitinkamos įrangos, kadangi priešai turi daugiau gyvybių ir jų būna žymiai daugiau. Maža to, žaidime praktiškai niekada negali jaustis saugus, nes zonoje išmušti priešai netrukus vėl atsinaujina, tam tikru metu, nugriaudėjus rago garsui pasipila itin didelė banga, o kartais į šoną už pakarpos nutempia, ar ant nugaros užšoka specializuotas skavenas, tad prireikia greitos draugų reakcijos, kad šie išvaduotų. Žodžiu, kad ir kokį blizgantį kardą beturėtum, vienas lygio tikrai nepereisi.

Patys skavenai savo ruožtu skirstomi į kelias kategorijas. Tai gali būti nuo vieno smūgio mirštantys „vergai“, geriau ginkluoti „clan rats“, dujų kamuolius metantys „globadieriai“, mirtiną automatą laikantys „ratling gunneriai“, milžiniški, iš dalių susiūti „abominations“, jau minėtieji, draugų pagalbą iššaukiantys asasinai bei nieko nedarantys vagišiai, kuriuos užmušę gausime bombų, vaistinėlių ir kitų panašių daiktų.

Nors „Vermintide“ yra ganėtinai didelis ir siūlo nemažą lygių pasirinkimą, deja, nuo pirmųjų dienų žaidėjai išsirinko kelis, daiktų gavimo atžvilgiu efektyviausius favoritus ir žaidžia tik juos. Kaip nebūtų keista, tokio sprendimo tikrai negaliu smerkti, nes blizgančių daiktų norisi visiems, o kitus lygius su atsitiktine komanda įveikti lengviau. Kiti, gi, yra nesvietiškai ilgi ar vietomis tampa per sunkūs.

Žaidimo kovos sistema, deja, neypatinga. Jei tikitės ko nors panašaus į „Chivalry“ – tikrai teks nusivilti, kadangi tegalėsime atlikti vieną, nuo ginklo tipo priklausantį veiksmą. Pavyzdžiui, vienas kardas įgalins naudoti horizontalią „slash“ tipo ataką, o dvirankis kūjis bus įgalus tik vertikaliai „bash“ tipo atakai. Šalia to, veikėjai galės atlikti vieno tipo specialią ataką, blokuoti ir nuo savęs nustumti priešus. Čia nerasime jokio veiksmų kombinavimo, jokios atakų įvairovės ar kitokių įdomių specialių veiksmų. Maža to, veikėjų ginkluotės galimybės ribojamos be jokio logikos. Pavyzdžiui, negalėsime atskirai uždėti skydo, mat jis su jam priklausančiu kardu sudaro vieną ginklą. Maža to, žaidime tikrai trūksta daugiau žiaurumo, pavyzdžiui, galimybės nukapoti kitas galūnes, ne tik galvą. Na, bet galima pasidžiaugti tuo, kad esame kovos sistema veikia ganėtinai sklandžiai. Kad ir kokia skurdi ji bebūtų. Tiesa, didelis pliusas kūrėjams už labai taiklų skavenų įgarsinimą. Įskaitant jų priešmirtinį žiurkišką cypimą.

Atvirai tariant, „Warhammer End Times: Vermintide“ nėra tas žaidimas, prie kurio nesustodamas galėčiau išsėdėti visą dieną ir prasikeikti, kad jau reikia miegot. Turbūt didžiausia priežastis – ilgainiui atsirandanti žiūrkių kapojimo monotonija ir jau nusistovejęs metageimas, įkyriai brukantis tuos pačius lygius bei frustracija, kuomet neišeina pereiti kitų arba visą reikalą sugadina nauji žaidėjai. Gerai, praleidžiam pusvalandį kapodami žiurkes. Toliau vėl darom lygiai tą patį, tik kiek kitokioje aplinkoje. Spėkit, ką veikiam dar po to? Tačiau įsijungiant žaidimą trumpam, „Vermintide“ gali būti tikrai smagus, o užkabinantis daiktų rinkimas (tikrai, jei ne jis, abejoju ar „Vermintide“ kas nors išžaistų ilgiau nei keliolika valandų) kad žaidime praleisime ilgesnį laiką. Jei tik norėsime visų tų blizgučių, savaime suprantama.