Iš žurnalo PC Klubas 2005/08. Autorius: Kyo

Pagaliau pasirodė dar vienas, ilgai ir nekantriai lauktas „Microids“ kvestas. Šiuo atveju, tai jau klasika tapusio, 2003 metais išleisto „Post Mortem“ tęsinys. Užsienio žurnalai bei internetiniai puslapiai jau seniai spėjo pareikšti savo kritiką, pasitenkinimą (kai kurie, tiesa, pareiškė nepasitenkinimą) ir ramiausiai sau tęsti darbus, susijusius su kitais žaidimais. Na, o man prie šio žaidimo teko praleisti kur kas daugiau laiko. Viskas buvo kruopščiai analizuojama, tvarkoma, tačiau pasakyti, kodėl jums verta pirkti būtent „Still Life“, o ne, tarkim, čia pat aprašytą „Bard`s Tale“, aš negalėčiau..

„Post Mortem“ savo laiku buvo vienas tų žaidimų, kurie pateikė „adventure“ žanrą kitokiu pavidalu. Žaidimas neturėjo jokių sąsajų su „fantasy“ pasauliu, kuo pasižymėjo garsusis „The Longest Journey“, ir jame praktiškai nebuvo svaigulį keliančių „Suberia“ pasaulio nuotaikų. „Post Mortem“ buvo savitas, vietomis tamsus, paslaptingas ir nepaaiškinamas detektyvas su įdomiais ir išradingai pritaikytais „adventure“ žanro elementais. Žinoma, neverta nė sakyti, kad toks prasiveržimas sulaukė daug dėmesio ir pripažinimo, todėl nenuostabu, kad „Microids“ nusprendė atgaivinti savo fantaziją bei meistriškumą netiesioginiame „Post Mortem“ tęsinyje — „Still Life“.

Istorija

Vos prasidėjus žaidimui, jūs iš karto būsite paleisti priešais kraupų ir niūrų pastatą. Tačiau mano akys pirmiausia krypsta prie valdomo veikėjo. Na, tiksliau veikėjos. Rankoje ji laiko keturis karštos kavos puodelius ir grakščiai stovi ant šalto Čikagos grindinio. Bet kuris, tą akimirką pamatęs Viktoriją Makferson, viena gabiausių FTB agenčių, būtų pasakęs: „atrodo tobulai“. Ne išimtis buvau ir aš, bet smalsumas ir bauginančios aplinkos tiesiog verste vertė mane paspausti pirmąjį pelės mygtuką ir pradėti sekti originalią ir kvapą gniaužiančią „Still Life“ istoriją.

Netrukus paaiškėjo, jog Čikagoje atgimė paslaptingas žudikas, kurio veidą visada dengia sidabrinė kaukė. Jūs pradėsite savo bylą ties penkta žudiko auka. Taip, jūs nesuklydote, auka, mat paslaptingasis niekšas yra labai išrankus ir medžioja tik prostitutes. Beje aplinkui jis palieka įvairių pėdsakų bei užuominų apie savo tolimesnį taikinį arba manevrą. Taip Viktorija Makferson (draugų ir artimųjų vadinama tiesiog Vic) priversta gilintis ir išsiaiškinti visas šio dramatiško ir paslaptingo detektyvo paslaptis. O lauke šalta, artėja Kalėdos ir bendradarbiai į tą reikalą žiūri gana pasyviai, todėl Vic, nerasdama nė menkiausios išeities, grįžta namo, kur jos laukia mylintis tėvas. Tarp jų užsimezga draugiškas pokalbis ir jo metu Vic netyčia prisimena savo senelio, Gaso Makfersono (tas pats „Post Mortem“ herojus), dienoraštį bei savo bylų užrašus. Smalsumo raginima, ji atsiverčia seniai pamirštą senelio palikimą ir pradeda skaityti. Čia viskas persimaino ir jūs imate valdyti patį Gasą, kuris, būdamas praeities Prahoje, atskleis savo anūkei mistinį ryšį tarp savo ir jos bylų…

Ištraukos iš Gaso Makfersono dienoraščio (37 psl.)

„Aš visada norėjau tapti aktoriumi. Nelaimei, mano svajonės neišsipildė ir aš tapau privačiu detektyvu. Kartu su šia profesija mane pradėjo persekioti ir savotiškas prakeikimas. Apie jį rašiau pirmuosiuose puslapiuose, todėl dabar nebesikartosiu. Taigi nenorėdamas palikti Europos, aš eilinį kartą nutariau pradėtį naują gyvenimą, tik šį kartą – Prahoje. Vos išlipęs iš traukinio, aš pamačiau savo gyvenimo meilę – Idą Skalickovą. Ji su draugėmis paprašė manęs imtis įtartinai paslaptingos bylos. Turbūt būčiau atsisakęs, bet kadangi to prašė mano mylimoji, atsispirti įkalbinėjimams tiesiog negalėjau. Taip prasidėjo paslaptinga ir siaubingai daug nuostolių atnešusi byla, kurios metu viena po kitos mirdavo garsiausios Prahos prostitutės. O žudikas, nuolat prisidengęs tamsiu apsiaustu, tarsi tyčia palikinėjo tam tikras žymes, kurių dėka aš po truputį skyniausi kelią tiesos link“.

Veikėjai

Vic Makferson yra nepaprastai žavi, savitą charakterį turinti FTB agentė. Tačiau nepaisant to, atsiras nemalonių ir nuolatos trukdančiu žmonių, šiuo atveju – tai Vic bosas Todas. Agentės kolegos Deividas Mileris ir Claire visapusiškai stengsis pagelbėti, tačiau byla vis tiek slys iš rankų ir to niekas negalės pakeisti. Įdomu ir tai, kad visi veikėjai tarpusavyje labai gražiai dera bei savotiškai susigrupuoja. Taip išgaunama daug siužetinių vingių bei azarto, kuris trauks jus grįžti prie žaidimo vėl ir vėl. Atradę Vic darbastalį galėsite paskaityti raportus bei bylas apie pirmąsias keturias aukas, taip pat bus galimybė naudotis įvairiausia veikėjos ofise laikoma įranga. Tuo tarpu Vic namuose jos visada lauks rūpestingas tėvas, kuris užjaus, patars arba tiesiog ką nors papasakos. Gasas Makfersonas labai skirsis nuo visų kada nors matytų „adventure“ žaidimų veikėjų. Tai bus paprastas, „nesudėtingas“, tačiau nuovokus ir visada teisingas detektyvas. Kai reikia — atsargus, kai reikia — fatališkas. Tokį mes jį pažinom „Post Mortem“ žaidime, toks jis išliko ir „Still Life“ — originalus, savotiškas ir visiškai nepakeistas.

Ištraukos iš Gaso Makfersono dienoraščio (42 psl.)


„Kuo toliau, tuo mažiau vietos ir supratimo man skirdavo Prahos mieste. Mano uždavinys buvo aiškus, tačiau žiūrėdamas į negyvų merginų veidus, kurie buvo šalti ir visiškai bejausmiai, jokio sprendimo aš nemačiau. Negana to, buvau įpainiotas į vietines intrigas iš kurių daugelis norėjo pasipelnyti ir kuriomis kuo puikiausiai galėjo naudotis žudikas. Jis žaidė su manimi ir jautė, kad gali sau tai leisti. Visi žudiko manevrai buvo apgalvoti ir vyko sklandžiai, tuo tarpu aš, kaip galėdamas greičiau, sekiau jo pėdsakais, kurie buvo kaip reikiant supainioti. Man teko bendrauti su keliomis „laisvo elgesio“ merginomis, policininkais, vietiniu savadautoju – meno bei dailės fanatiku, kuris tapydavo ant sienų visas žudiko aukas… Kartais man atrodydavo, jog byla jau išaiškinta, tačiau kažkas nuolat sumaišydavo mano kortas ir paslaptis darėsi nesuprantama, savotiškai bauginanti…“

„Geimplėjus“

Galima sakyti, jog visas žaidimas sukasi „Syberia“ varikliuko pagrindu. Visi dialogai, inventorius ir pats „geimplėjus“ primena „Syberia“. Naujokams „Still Life“ sunkumų valdant sukelti neturėtų — viskas paprasta ir aišku. Žaidimo metu jums tereikės spręsti galvosūkius, šnekėtis su NPC („none playable characters“) arba analizuoti surinktą informaciją bei tikrinti rastų daiktų paskirtį. Tarp kitko, kalbant apie dialogus su NPC, verta pagirti kūrėjus dėl įgarsinimo. Atsimenu, bežaidžiant „The Moment of Silence“, kartais pokalbiai tarp veikėjų nejuokais „užknisdavo“, nes viskas užsitęsdavo ir tie patys tylus mekenimai po nosimi vedė iš proto. O štai „Still Life“ žaidime viskas atlikta kruopščiai ir tikrai kokybiškai — dialogai parašyti apgalvotai, balsai aiškūs, o sekti pokalbį tikrai įdomu.

Ištraukos iš Gaso Makfersono dienoraščio (47 psl.)


„Ilgainiui supratau, kad mano nesibaigianti kova su žudiku yra tartum rusiška ruletė, ir jei aš ką nors padarau ne taip ar ne laiku, nukenčia man artimi žmonės. Gaila tik, kad bylos tyrimo progresas buvo labai nežymus, o tuo naudodamasis žudikas galėjo lengvai manimi manipuliuoti ir toliau žudyti savo aukas. Nors kai kurios man keliamos užduotys buvo sudėtingos, vis dėl to aš artėjau prie siūlo galo. Pamažu ėmė aiškėti, kad žudikas mėgsta dailę, tačiau visos pastangos jį sugauti ir toliau ėjo perniek“.

Atmosfera

Visą „Still Life“ pasaulį sudaro du miestai: šių dienų Čikaga ir 1930 metų Praha. Viena vertus, jaučiama miestų stoka, nes patys kūrėjai žadėjo mums tris miestus, tarp kurių buvo ir Los Angelas. Deja, žaidime jo taip ir neradau. Kita vertus, galima atrasti apgalvotą ryšį tarp miestų ir dviejų veikėjų (dėl to šį trūkumą galima pateisinti). Taip pat padėtį gerina itin aukštos kokybės žaidimo grafika. Nors kuriant žaidimą ir buvo naudotas tas pats „Syberia“ varikliukas, Microids komandai iš jo pavyko išspausti tamsius ir paslaptingus peizažus bei aplinką, kuri tokio pobūdžio detektyvui suteikia specifinę atmosferą.

Ištraukos iš Gaso Makfersono dienoraščio (53 psl.)


„Kalbant atvirai, Prahoje buvau pirmą kartą. Labai apmaudu, tačiau susiklosčius tokioms aplinkybėms, šitas kartas buvo ir paskutinis. Tačiau tos akimirkos, kurias teko praleisti rūke skendinčiame mieste, buvo vienos gražiausių ir įstabiausių mano gyvenime. Niekada nepamiršiu, kaip bėgau tarp skoningai tarpusavyje sudėliotų namų, kaip vaikščiojau sudegintų namų alėjoje, arba kaip kiekvieno sutikto žmogaus akyse įžiūrėdavau pagarbą ir baimę, kuri, tiesą sakant, neapleido ir manęs. Tačiau jaudinausi ne dėl savo, o dėl Idos gyvybės. Taip bėgo valandos, o aš vėl ir vėl aplankydavau tas pačias, žemėlapyje pažymėtas vietas, tačiau kiekvieną kartą jos atrodė taip pat. O kai mano draugų ratas pradėjo nepaliaujamai siaurėti, įtariamųjų sąraše visiškai nebeliko tuščių vietų“.

(Kiti penki puslapiai iš dienoraščio buvo dingę…)

„…dabar viskas baigta. Aš gyvenu Nju Jorke, o prakeikimas kartu su visais dokumentais išsiųstas mano gerajam partneriui, kuris tiesiog netveria užsidegimu pradėti (o gal pratęsti?) šio žudiko bylą. Kalbėdamas apie ją, aš net nežinau, kur pradžia, o kur pabaiga. Taip pat nežinau, kur ir kada padėti tašką. Tačiau tikiu, kad kada nors kas nors jį padės už mane. O dabar, atsisakęs visko, ką galėjau gauti, aš tiesiog pasiimu tai, kas liko ir stengiuosi gyventi savo paprastą, šiuo metu net nelabai reikšmingą gyvenimą…“

Paskata

Reziumuojant galėčiau pasakyti, kad žaidimas yra iš ties kokybiškas tiek siužeto, tiek grafikos, tiek „geimplėjaus“ atžvilgiu. Žinoma, be įvairių klaidelių, smulkmenų bei kitokių menkniekių čia neapseita, tačiau jie vos pastebimi ir lengvai pamirštami, todėl apie juos neverta daug kalbėti. Be to, reikėtų pastebėti, jog žaidimas yra tokios trukmės, kokios ir tūrėtų būti: neištemptas ir neapkarpytas, juolab, kad pabaigoje užsimezga tam tikri motyvai, leidžiantys tikėtis galimo tęsinio.