Vienas iš labiausiai nervinančių dalykų šiuolaikiniame pasaulyje yra laukimas. Mane labai pykdo, kada tenka laukti vėluojančio autobuso, gaišti laiką ryte, stebint vis neužverdantį vandenį arbatinuke ir laukti eilėje pašte, kai noriu pratęsti „PC Gamer“ prenumeratą. Bet tai palyginus vieni niekai su amžiais, kuriuos turi iškęsti skaitovai, melomanai, filmomanai ir žaidėjai. Intervalai tarp naujo muzikos albumo, filmo ar žaidimo gali siekti keletą metų, kartais – dešimtmetį. Apie knygas iš viso patyliu – pažiūrėk kiek laiko skiria dvi Goethės „Fausto“ dalis.

Gerai, sutinku – aš per daug dramatizuoju. Įveikę mėgstamą žaidimą, mes nesėdim sudėję rankų, o žaidžiam kitus žaidimus. Sužavėti kokio tai projekto, keliaujam į interneto platybės ir ieškome panašių žaidimų. Panašių, kiek mums norėtųsi, vargiai įmanoma surasti. Taip yra todėl, kad kūrėjai negali paimti ir be jokių skrupulų visiškai nukopijuoti kokio nors garsaus žaidimo. Iki dabar.

Nesuklysiu teigdamas, kad pirmosios dvi „Gears of War“ yra tikrų tikriausias chrestomatinis video žaidimų pavyzdys. „Gears of War 3” šią savaitę buvo atidėtas iki kitų metų pabaigos. Mąsliai žvelgdamas į žaidimų išleidimo datas priėjau išvados, kad geriausiai „Gears of War“ tonusą man padėtų išlaikyti „Quantum Theory“. Jis neoficialiai tituluojamas japonišku „Gears of War“.

Jau ruošdamasis pirmajai „Quantum Theory“ sesijai gavau informacijos, kad užsienio kritikai šį „Tecmo Koei“ projektą sutrynė į miltus. Nugirdau netgi stačiai neigiamų įvertinimų, pavertus į mokyklinius pažymius. Vos ką tik įveikęs „Quantum Theory“ skubu deklaruoti, kad jis tikrai nėra toks blogas. Išsyk papildau, kad jis tikrai nėra geras.

Jau senokai nesu žaidęs tokio tuščio, paviršutiniško, negyvo ir dogmatiško projekto. Galutinai priėjau išvados, kad tuo, ką prieš išleisdami žaidimą sako kūrėjai, retai kada galima tikėti. „Unikalus, niekada nepatirtas, toks kokį sukurti gali tik „Tecmo Koei“. Aha, aš tikrai jumis tikiu…

Apie ką yra „Quantum Theory“? Geras klausimas, tikėjausi, kad Tu man į jį atsakysi. Aš žinau ne daugiau nei Tu, skaitytojau, akimis perbėgęs paveikslėlius. Žmoniją ištiko eilinis karinis kataklizmas, jos nuotrupos išsibarsčiusios po įvairius užkampius ir kažko laukia. Matyt to, kad kas nors sunaikintų visame pasaulyje išdygusius mistifikuotus bokštus. Tokia yra visa „Quantum Theory“ fabula ir esminis viso naratyvo tikslas – sunaikinti bokštą.

Tau nebūna taip, kad įsijungi televizorių ir pastebi, kad nieko nesupranti todėl, kad žiūri filmo vidurį? Tas pats ir su „Quantum Theory“. Per visą žaidimą girdėsi tik retorinius klausimus ir spekuliacijas. Nei kas nutiko pasauliui, nei kodėl išdygo tie bokštai, nei kas yra Tavo valdomas veikėjas Sidas ir jo bendražygė – nesužinosi net įveikęs visą žaidimą. Viskas ką girdėsi tai kažkokia „Star Wars“ nomenklatūra – diablosis, nosferatu, nepavykęs nosferatu…Ir nei menkiausios užuominos kas yra kas.

Kad bokštas nugriūtų nori ne vienintelis Sidas. Kelionėje jis sutiks Feleiną, keistą merginą, kuri nori pasiekti viršūnę ir sutikti ten tūnantį tėvą. „Gears of War“ siužetas tikrai nebuvo esminis serijos akcentas , bet veikėjai, aplinkos, kontekstas – viskas buvo padaryta itin kokybiškai ir visa tai, ką ten darei jautėsi prasminga ir epiška. „Quantum Theory“ to nėra. Kažkokie bendražygiai miršta, porelė karts nuo karto apslkeičia žodžiais ir viskas. Tiek to siužeto. Aš jo ne deramai negalėčiau atpasakoti – ėjau, žudžiau, ėjau, žudžiau. Kam? Tam, kad bokštas nugriūtų. Perėjus žaidimą atrodo, kad Sidas ir Feleina viską savo darbą atliko lietuvišku ofisiniu stiliumi – išlaukė 17 valandos ir sumurmėję „Ačiū Dievui, tai baigėsi!“ iškeliavo namo.

„Quantum Theory“ istorija buvo vienintelis šiaudas, kuris galėjo ištempti žaidimą iki kažko geriau nei vidutinybė ir beskonybė.

„Quantum Theory“ žaidžiasi identiškai „Gears of War“ modeliui – bėgi ančiuku, slėpsiesi už priedangos, vėl bėgi ir su dusuliu atsitrenkęs į kitą priedangą toliau šaudai. „Tecmo Koei“ ėjo lengviausiu keliu ir viską preciziškai nusirašė, praktiškai nieko nepridėdami nuo savęs.

Žaidžiant net darėsi pikta, kaip viskas paimta nuo „Gears of War“ ir įklijuota į „Quantum Theory“. Velniai nematė esminių „Gears of War“ mechanikos skolinių – juk tai jau klasikinis stilius. Bet tokie dalykai, kaip Sido balsas ir frazės, nukopijuotos nuo Marcus Phoenix, tikrai piktina. Bet čia tik pradžia. Valdymo schema iš „Gears of War“ be pakitimų perkelta į „Quantum Theory“. Ginklai ir amunicijos dėžės atrodo identiškai, jei nepaisysim organinės „Quantum Theory“ stilistikos. Tas pats galioja ir priešams, kurie jei ne tos keistos deformacijos juda, prunkščia ir elgiasi visai kaip „Gears of War“ antigonistai locus. „Tecmo Koei“ nepasisotino apvogdami tik „Epic Games“ – paskutinis „Quantum Theory“ bosas be sąžinės graužaties nuvogtas iš „Ninja Gaiden II”.

Kitais žodžiais tariant, „Quantum Theory“ akiplėšiškai kopijuoja „Gears of War“ ir kaip išsiaiškinau nevengia peno semtis ir iš kitur. Jeigu viskas būtų nukopijuota talentingai, būtų galėję išeiti gal ir kažkas neblogo. „Quantum Theory“ visatoje palikta nemažai vakuumo, kurį užpildyti galėjo originalios „Tecmo Koei“ idėjos. O dabar gaunasi emocionaliai įkvėptos sielos simptomas. Nesakyk, žiūrėdamas „Rocky“ minutę svarstei apie boksininko karjerą. Nesigink – paklausęs „AC/DC“ pasvarstai, kad ir pats galėtum šį tą sukurti. Ir tikrai nenuneigsi, kad perskaičius savo mėgstamiausią skaitalą, pačiam kilo noras parašyti bent jau apsakymą. Po tokio impulso sukeltos kūrybos protrūkio, rezultatas būna tiesiog kičinė originalo imitacija. Tai puikiai jaučiasi su „Quantum Theory“.

Tokie postringavimai gali būti vertinami kaip pernelyg subjektyvūs. Iš tiesų, „Quantum Theory“ be visiškai nevykusio „Gears of War“ mėgdžiojimo, šiuo bei tuo papildė įstatinį kapitalą.

Paimkim kad ir bendražygę Feleiną. Ji nedidelę žaidimo dalį lydės Tavo klajones po gigantišką bokštą, bet ir padės kovoje. Paprastai ji tik lakstys iš šono į šoną ir simuliatyviai vaizduos kovą, bet jei norėsi, galėsi ją užsišokdinti ant rankos ir sviesti į priešą. Tokia ataka daro labai daug žalos ir beveik visais atvejais Feleina su kardu priešą pribaigia vienu kirčiu.

Kaip minėjau, Feleina šalia bus tik nedidelę dalį žaidimo, tačiau ir per tuos epizodus, jos pagalbos Tau neprireiks. Aš net buvau užmiršęs apie tą specialų judesį, kurį atlikti galima vos savaime užsikrovus specialiam stulpeliui. Tai visiškai nereikalinga, lygiai kaip bandyti atlikti „combo“ atakas. Turi ginklą, šovinių ir tai yra viskas, ko Tau prireiks per visą žaidimą. Dar būtų buvę šaunu, jei kūrėjai būtų inkorporavę granatas, kurių čia tikrai trūksta.

Kitas „Tecmo Koei“ pramanas vis dėl to yra originalus. Iš dalies. Bokštas kurį bandysi sunaikinti yra ne šiaip sau koks sintetinis, o organinis. Jis gyvas. Bokštas užsikrėtęs diablosis – kažkokiu visą naikinančiu ir užvaldančiu virusu. Pačioje bokšto apačioje viskas atrodo solidu ir tvaru, bet kuomet kopsi į viršų panirsi į aplinkas stipriai paveiktas diablosis. Iš žemės savarankiškai iškils ir nusileis kolonos, keisis visas landšaftas, o kartais, teks įsikibti ir nuo vienos vietos iki kitos, keliauti ant vieno iš daiblosis suformuotų milžiniškų „kirminų“.

Tai bene geriausiai padarytas „Quantum Theory“ elementas. Kovos pasidaro labai įtemptos ir dinamiškos, kada viskas keičiasi ir juda. Arba kai skrendi ant kirmino ir aukštyn galva šaudai į apačioje žiopsančios priešus. Kiekvieną sekundę turi prisitaikyti ir persiorientuoti prie Tave supančios aplinkos iš naujo. Tokiu būdu nuoboduliui tiesiog nebelieka jokios manevravimo laisvės.

Deja, kaip ir absoliučiai viskas „Quantum Theory“, tai yra padaryta geriausiu atveju vidutiniškai. Aplinkos sukonstruotos visai įdomiai – žaidimo pradžioje keliausi po miesto griuvėsius, persikelsi į bokštą, kuris bus puoštas vitražais, didelėmis erdvėmis. Vėliau, keliaujant į viršų, vaizdas darysis groteskiškas ir primins gotikines bažnyčias iš „Assassin‘s Creed“. Bokšte pabuvosi net dirbtiniame sode, kuris atgaivins akis nuo tų visų šiurkščių ir per daug sterilių detalių. Bet tai tik koncepcijos, realiai „Quantum Theory“ atrodo prasčiau net už 2006 pasirodžiusį „Gears of War“. Tekstūros išplautos, veikėjų animacijos ir veidai netikroviški ir bjaurūs. Pasaulio koloritas apribotas iki juodos, pilkos ir žalios spalvos komposto.

Net ir įdomus kai kurių lygių dizainas negelbsti. Net priešingai – viską gadina. Bus epizodų, kai turėsi peršokti nuo vienos judančios platformos ant kitos. Pamėgink įsivaizduoti platforminį šokinėjamą tokiame žaidime kaip „Gears of War“. Nesąmonė? Tai jau taip. Bet taip neatrodė „Tecmo Koei“. Kas gavosi? Šokinėjimas į nebūtį. Pratinkis kristi, žūti ir vėl mėgint iš naujo.

Visus 14 „Quantum Theory“ lygių įveiktum greitai, jei ne tas keistas sudėtingumo lygis. Iš pradžių viskas atrodo net per lengva. Nepraeis nei pusvalandis ir būtinai pakliūsi į keblią situaciją. Dažniausiai spėrų Tavo progresą kūrėjai blokuos įveldami į erzinančias šokinėjimo nuo vieno judančio kirmino ant kito operacijas. Reikia daug praktikuotis, kad įgustum ištaikyti laiką ir atstumą. „Quantum Theory“ valdymas yra labai nepaklusnus ir netolygus, todėl kiekvienas šuolis prilygsta monetos metimui. Galvoji mirsi ir pradėsi iš naujo netoliese? Pamiršk!

Aš nesuprantu, kad per idiotai dirba toje „Tecmo Koei“, bet tas kažkas aiškiai neturi supratimo, kaip reikia išdėstyti atskaitos taškus. Kaip tyčia sudėtingesni lygio etapai yra toli nuo „checkpointų“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad, sakykim, neperšokęs duobės ir miręs, iki tos pat vietos turėsi iš naujo pėdinti ir kautis apie 5 minutes. Tada vėl galėsi bandyti peršokti. Ir vėl. Ir vėl.

Būtų dar nieko, jei tie prakeikti šokinėjimo epizodai būtų viskas, kaip Tave gali sulaikyti „Quantum Theory“. Tikrai ne. „Quantum Theory“ pastatys Tave į tokias situacijas, į kurias papuolęs ir iš anksto nesusidaręs plano, busi pasmerktas mirti, o tada vėl iki tos vietos keliauti apie 5 minutes. Pavyzdžiui, pakliūsi į siaurą kambarį, kuriame staiga išvysi du milžiniškus monstrus. Staigiai šoksi atgal – nukrisi ir mirsi. Šaudysi su turimu ginklu – jiems tai nė motai. Mirsi. Bandysi pasikeisti į tinkamą ginklą – būsi mirtinai sutraiškytas nespėjęs to padaryti. Vienintelis būdas ten patekti jau pasiruošus ir užsitaisius specialių ginklą. Arba yra vietų, kur per daug ilgai užsistovėjęs (tarkim gavai SMS ir nenori dėl to „pauzinti“ žaidimo) mirsi, nes platforma ant kurios stovi nugrius savaime. Aš tikrai neesu prieš didelį sudėtingumo lygį, bet tik jau ne pasiektą tokiomis priemonėmis.

Tokių absurdiškų nesusipratimų yra ir daugiau. Yra tokių priešų, kurie atrodo ir elgiasi vienodai, bet vieni iš jų turi ženkliai didesnį gyvybių rezervą. Abi rūšys turi galingus ginklus, tad su jais tenka kautis atsargiai. Tam priešui, kuris turi mažesnį stulpelį pritaikiau gerą taktiką: kai jis manęs ieško, aš slepiuosi ir po to staigiai iššokęs dviem šūviais pasiunčiu jį po velėna. Jei tai daryčiau truputį lėčiau, būčiau lavonas. Viename lygyje, nuėjęs kokius dešimt minučių kelio nuo praeito atskaitos taško, sutinku du tokius priešus. Vienas iš jų turėjo mažai gyvybių ir jį planuotai nužudžiau, tačiau jo kolega po mano išpuolio,tiesiog numojo ranka ir susprogdino mano galvą. Iš kur galėjau žinoti, kad jis yra tas su daug gyvybių? Na nesvarbu. „Atsiloadini“ ir vien dėl šios smulkmenos grįžti dešimt minučių atgal.

Ir kas po galais yra su bosais? Kodėl jie nerodo jokių ženklų, kai aš į juos šaudau? Matai, kiekvienas iš bosų, panašiai kaip „Lost Planet 2” turi vieną silpną vietą. O kokią, turi išsiaiškinti pats. To pasėkoje gali šaudyti į siaubūno pilvą visą dieną, galvodamas „kiek šitas žaltys turi gyvybių?“ ir nieko nepasiekti. Bet pamėgink šaudyti į petį ir jau po kurio laiko, jis kris negyvas. Blogiausia, kad niekaip negali suprasti ar Tavo atakos jam daro bent kokią žalą. Nepaprasčiau ir teisingiau būtų bent jau šiokią tokią užuominą duoti?

Kai baigsi „Quantum Theory“ (jeigu atlaikys kantrybė), daugiau nieko neturėsi ką veikti. Režimai tinkle yra visiškai primityvus ir prisiminus koks netikslus yra valdymas, žaisti išgaruos visi norai. Gal todėl yra visai į naudą, kad nėra dviejų žaidėjų kooperacinio režimo. Skaitantį Games.lt apžvalgas žmogų bus tikrai sunku įkalbinti prisėsti prie „Quantum Theory“.

Kodėl „Quantum Theory“ skiriu 5, o ne 3 ar 4 balus? Tai būtų per daug mažai. „Quantum Theory“ kai kurias akimirkas būna tikrai smagus, dažniausiai tada, kai nereikia šokinėti platformomis ar kautis su bosu, o tiesiog kovoti „Gears of War“ „horde“ stiliumi. Tomis akimirkomis atsiskiri nuo beveik neegzistuojančios istorijos, iš „Quantum Theory“ pasaulio mintimis nukeliauji į „Gears of War“ visatą. Tai prilygsta tam, kada mylintis su nauja mergina galvoji apie buvusiąją. Blemba, žinok, buvusi buvo žymiai geriau.

Agniaus veidas įveikus žaidimą: 😐