Iš žurnalo PC Klubas 2006/07. Autorius: Inkvizitor

Kartą ežiukas puškavo miško takeliu ieškodamas grybų ir uogų, kad nenumirtų iš bado. Orai buvo prasti ir gamta, savanaudė motušė, nusprendė pagailėti savo vaisių. Ilgai ežiukas keliavo – septynias dienas ir naktis, lygiai tiek, kiek Dievas pasaulį tvėrė. Žinodamas, kad iš baisių pakampių lenda visokie užstalių piratai, siūlantys nekokybiškų gėrybių, ežiukas vienon letenon stvėrė „dager‘į“, o kitoje suformavo „mushroomblot‘ą“, dėl viso pikto, kad galėtų niekšams žarnas paleisti, jeigu greit prireiktų.

Dienos bėgo. Dievas per tiek laiko jau būtų spėjęs visą planetų sistemą sutverti, o ežiukas vis dar puškavo neradęs jokio grybo. Jau paskutinės jėgos buvo bepasibaigiančios ir „heal‘inimosi“ buteliukai seniai išsekę, kai netikėtai jo nosį užrietė keistas aromatas. Apspangęs jis ištiesė drebančias letenėles į ore atsiradusį mažą siluetą.

— Kas tu? – paklausė ežys.

— Aš — Smirdebelė, – tarė siluetas.

— Tu fėja?

— Eee… galima sakyti ir taip. Aš tau turiu dovaną!

Siluetas kyštelėjo ranką į paslaptingą kauburėlį ir ištraukė tviskantį diską.

— Imk jį, nusinešk namo, pasuk ir jis tave teleportuos į magišką fėjų pasaulį, kur pildysis visi tavo norai.

Ežys padarė kaip lieptas: nubėgo namo ir pasuko. Tada… tik ŠVYST ir ežys atsidūrė virtualiame magijos pasaulyje. Aplinkui viskas atrodė taip gražu, taip gražiai viskas padaryta, kad net ežys neberado žodžių tam grožiui nusakyti. Iš pradžių nuo to grožio prasikrapštęs absiblaususias akis jis pagalvojo, jog atsidūrė kažkokiame plokščiame paveiksle ar fotografijoje ir tik tada, kai pamatė didžiausius miško priešus — žmogiškosios padermės dvikojus, suprato, jog viskas labiau primena teatro sceną su fotografinėmis dekoracijomis.

Žmonės, rodos, turėjo normaliems gamtos kūnams būdingą tūrį. Kai kurie rąstai ar daiktai irgi atrodė turintys apimtis, tačiau tik ne medžiai. Šie, kaip kokios iškarpos iš žurnalo apie gamtą (ežys buvo tokių radęs šiukšlynuose), bandė nejudėdami pavaizduoti mišką, dvelkiantį senove, pritvinkusį magijos ir dar didesnės senovės. Viskas buvo taip senoviška, taip pat kaip kokio VIII lygio Paskutinėse fantazijose. Vaikšto aplink apvalūs žmonės tarp plokščių daiktų ir vaidina gyvenimą. Ežys dar nebuvo matęs tokių išsidirbinėjimų, bet juk iš žmonių visko galima tikėtis. Nusipurtė spygliuotasis virtualias dulkes nuo kupros ir toliau ėmė tyrinėti šį spektaklį.

Prieš akis judėjo jau minėti žmonės, apsirengę karnavaliniais kostiumais. Vieni pasipuošė viduramžių riterių šarvais, antri – jūrų piratų rūbais, dar kiti, rodos, apskritai stengėsi neatrodyti gražiai. Tarp tų negražiųjų ežys išvydo žmogiškosios rūšies patelę. Nieko stebėtino, gamtoje patinėliai dažnai būna gražesni už jas. Toji patelė neatrodė gera. Ji, susidėjusi su tokia keista kompanija ir apsivogusi, ežiui siaubingai priminė padegėją.

Tarpusavyje artistai kūrė pokalbius apie gerus ir negerus dalykus, kartais net susipykdavo, parinkę netinkamą frazę ir taip įžeidę pašnekovą. Bet viskas dažniausiai baigdavosi laimingai, nes pykčiai kažkodėl niekaip nepakenkdavo būsimųjų santykių ateityje. Gal ir gerai, juk užsiutęs niekas nepadegė kartoninio miško.

Potencialūs padegėjai vaikščiojo po jau iš anksto pastatytas scenas, kurios keitėsi kaip paskiri paveikslėliai, parinkti iš labai gražios iliustracijų knygos. Scenos buvo rodomos vienu statišku kampu, nesuteikiant jokio gilumo, judėjimo ar gyvybės pojūčio.

Ežiui tai labai nepatiko ir jau buvo besirengiąs grįžti namo, kai žmogiškosios rūšies artistė išėjo iš butaforinės aplinkos. Ežys pajuto truktelėjimą pilvo apačioje ir vos neapsivėmė. Jo letenos atsiskyrė nuo žemės ir ežys ėmė kilti. Akimirką dar pagalvojo, jog jį pastebėjo ir nudobė, tad dabar jis keliauja į ežių rojų, tačiau ežys pakibo virš medžių viršūnių ir ėmė viską stebėti iš paukščio skrydžio. Pasaulio vaizdas pasikeitė. Jis jau nebebuvo plokščias ir fotorealistiškai gražus, jis tapo dirbtinis, bjaurus ir netikroviškas. Medžiai įgavo tūrį, visa kita, kas buvo plokščia – irgi, tačiau atrodė apgailėtinai. Padegėja vaikščiojo, bet nebuvo visiškai aišku, kur ji eina ir dėl ko. Orientuotis tapo sunku, nes ji neturėjo jokio kompaso, rodančio teisingą kryptį. Ežys pagalvojo, kad šitaip baigsis jo gyvenimas, o jo kūnas liks sklęsti ore lyg spygliuotas angelas.

Iš pesimistinių apmąstymų ežį pažadino staigus bumptelėjimas žemėn. Vėl prieš akis atsirado nauja scena. Ežys apsidžiaugė: padegėja sutiko nedraugiškų senių, kurie ją uždaužys, taigi viskas bus baigta. Ežys laukė kraujo upelių, iš kurių galėtų palakti, bet paspringo savo seilėm. „Kas per…?“. Nei padegėja, nei jos priešai nerodė didelio noro žudytis. Bumpt – bumpt, bumbt – bumpt – vienas kaukšteli kitam pagaliu per galvą, po to tas kitas padaro tą patį pirmam. Ežiui žabtai atvipo… Ar jie čia pokštauja, ar vaidina? Kur prakaitas? Kur įtūžis? Kur besiverčiančios žarnos? Nebuvo… Po tokio pasibadymo padegėja be didelės logikos užbadė senius ir apvogė jų lavonus. Ežys matė, kaip ji vienam nuvilko rūbus, iš kito atėmė pinigų kapšelį ir kristalų saujelę, iš trečio nušvilpė apatinius ir kelis eliksyrų buteliukus. Susirinkusi daiktus padegėja puolė ieškoti naujų aukų. Ir vėl tas pats: aukštyn – žemyn, bumpt – bumpt, tik šįkart nesibaigė viskas taip laimingai.

Išsitaršiusi ir pusgyvė žmogiškosios padermės patelė grįžo į savo lizdą, kur jos laukė patinai. Šie ją pagydė ir sušildė. Tada ji susikūrė magijų. Ežys su siaubu suprato, kad tai ne paprasta padegėja, tai — labai didelė padegėja, žadanti užvaldyti pasaulį. Matyt, supratusi, jog viena visko gali ir nenuveikti, subūrė savo šalininkų būrį ir patraukė į medžioklės plotus.

Daug kur jie apkeliavo. Ne tik miškuose, bet ir miestuose kapojosi. Ir su kiekviena kalta ir nekalta auka augo padegėjų galios. Jų vadė savo nagais prišaukdavo žaibus ir ugnį, įvairiausius kerus ir apsisaugojimo šydus. Ji norėjo būti valdovė!

Ežys pastebėjo, kaip toji ėmė keistis. Iš paprastos nusikaltėlės ėmė transformuotis į senovinę dvasią, fėją. Jos nueitą kelią lydėjo pergalės maršai, nors maršais juos gal nelabai pavadintum. Romantiškos ir banalios melodijos visaip stengėsi suteikti magijos bedvasiam kūnui, tačiau bergždžiai.

Ežys spektaklį stebėjo septynias dienas ir naktis, lygiai tiek, kiek Dievas pasaulį tvėrė. Aštuntąją dieną ežys pasuko stebuklingąjį diską ir grįžo namo. Supykęs ir susinervinęs puolė ieškoti tos fėjos, kuri jam pakišo tokį šlamštą. Visą mišką išnaršė, kol vėl tas pats aromatas užrietė nosį. Ore išdygo tas pats siluetas.

— Tu, pradvisusi fėja, susirink savo šiukšles ir varyk žioplių erzinti!

Ežys stvėręs diską sviedė fėjai į galvą. Ta išsisuko.

— Cha, aš – jokia fėja! – kaip arklys nusižvengė nefėja – Aš musė Smirdebelė ir kaip kai kurie žopliai irgi žinau, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba!

Musė susirinko visus sako kibirėlius ir išsinešdino. Ežys pasijuto apgautas. Apsisukęs jis nudrožė namo vis dar jausdamas, jog nuotykis nė niek jo nepasotino. Prieš akis sausringa vasara. Bus daug bado…

Įvertinimas:

Pirmas įspūdis:

Velniškai žavus meniu. 8

Siužetas:

Ieškojimas, kas esu aš ir kas esi tu… 8

Grafika:

Iš pradžių labai gražu, paskui paaiškėja, jog tai tik „fotografija“. Atgyvenęs vizualinis modelis nuo „Final Fantasy VIII“ laikų. 7

Garsas:

Banalios ir niekuo neišsiskiriančios melodijos. Veikėjo įgarsinimas vidutiniškas. 5

Valdymas:

Nepatogus ir nelogiškas. 5

Galutinis:

Gaila, kad fotografiniai vaizdeliai neuždengia baisios tikrovės. Žaidimo pateikimas pasenęs ir nebeįdomus. Pirmomis valandomis atsiranda nuobodulys ir vėliau nebesinori žaisti. 6