Kuomet pirmą kartą pamačiau „Tempest“, galvoje iš karto pradėjo suktis mintys, kad tai, visgi, tikrai ne pirmas kartas, kad susiduriu su tokio tipo žaidimu. Greitas „Steam“ bibliotekos pervertimas leido suprasti jog visgi neklydau ir praeityje tekę žaisti be galo panašų „Carribean!“, arba jo naujesnę versiją „Blood Gold: Carribean“. Apskritai, galėčiau sakyti, kad „Tempest“ yra tai, ką teko matyti ką tik minėtuose žaidimuose, tačiau labiau išsiplečiantis į veiklą jūroje.

Būtent, „Tempest“ mes imamės taip vadinamo „freebooter“ vaidmens, realiai leidžiančio mums daryti ką tik norime, pavyzdžiui, susidėti su kokia nors frakcija, tapti vienų gerais draugais, o kitų – pikčiausiais priešais. Atitinkamai, už draugystę kiekviena frakcija mums pasiulys kokių nors bonusų: ekskliuzyvinių laivo papuošalų, ypatingų liepsnojanių patrankos sviedinių, ar teiks palenkesnes prekybos sąlygas supirkdami nereikalingus produktus brangiau, o reikalingus parduodami pigiau. Reputacija, atitinkamai, pelnoma arba vykdant frakcijų uostose gaunamas užduotis, arba skandinant kitų frakcijų laivus / padedant užpultiesiems arba puolantiesiems. Negana to, žaidime šių frakcijų yra tikrai daug, pradedant piratais, baigiant paslaptingu, vandenyje gyvenančius padarus šlovinančiu kultu.

Ko gero pirmas labiausiai įsiminęs „Tempest“ dalykas buvo tai, kad nors ir turėdamas savo istorijos liniją, žaidimas mūsų neprievartauja ja eiti. Net jei pradžioje sako „plauk į tą salą“, mes galime pasukti kur tik norime. Žinoma, galbūt nuodugniai sekdami istorijos progresą galėtume gauti kokių nors specifinių, vėliau žaidime praversiančių dalykų, reputacijos ar panašiai, tačiau žaidimo esmė nesikeičia – galime daryti tai, ką norime.

Kitas šaunus žaidimo dalykas jog nors galime taupydami laiką judėti po patį žemėlapį, daugelį kovų atlikdami automatiškai, žaidimas mums vėlgi netrukdo kiekvieno mūšio kovoti laisvai, ar netgi plaukti be nuo vieno krašto į kitą be jokių suvaržymų.

Patys mūšiai, galima sakyti, leidža pasijausti tikru laivo kapitonu: čia, atsižveldami į oro sąlygas, galime reguliuoti burių išsidėstymą, nuo kurių priklausys kaip gerai manevruos laivas, naudoti įvairių tipų sviedinius, atitinkamai pažeisiančius tam tikras laivo dalis (pavyzdžiui bures, kad laivas stovėtų vietoje), ar patrankų tipus, kurių vienos geriau veiks artimesniu atstumu, o kitos – tolimesniu. Apskritai, žaidime neesant jokio sudėtingumo lygio, nemaža dalis kovų pasirodė lengvos, nes naudojau vieną paprastą „strategiją“ – savo laivą naudojau kaip taraną. Tačiau, pripažinsiu, taip pat pasitaikė tokių atvejų, kai mano laivą priešas taip pat paskandino be didesnio vargo. Šioje vietoje turbūt sunkiausia tai, kad žaidimas mums nerodo kiek priešo laivas dar pajėgus sugerti smūgių ir apie jo būklę galime spręsti tik iš bendros pastarojo išvaizdos jam praplaukiant arčiau (tikrai taip, apgadintas laivas čia atrodys apgadintas). Įdomu ir tai, kad kovos neapsiriboja vien tik laivų mūšiais – kartais šaudyti į pakrantėje esančius sargybos bokštus, kartais tiesiog tenka išvenginėti minų, o kartais kovas pagyvina aplink laivą apsivyniojantys milžiniško aštuonkojai, ar iš vandenyje šokinėjantys (ir tikriausiai neatsitiktinai ant mūsų laivo bandantys pataikyti) banginiai.

Mūšiui pasibaigus neišvengiamai turėsime sužeistų jūreivių, kuriuos reikės gydyti, o numirus – pakeisti naujais, kadangi laivas su nepilna įgula nebus efektyvus. Galiausiai, už gautus patirties taškus galėsime tobulinti savo įgulą, iš nuskandintų laivų surinktas prekes parduoti, o už gautus auksinius pirkti daugiau sviedinių ar tobulinti savo laivą naujomis patrankomis, tvirtesnėmis karkaso medžiagomis ir panašiais dalykais.

Apskritai, „Tempest“, dar būdamas pilnai nepilnoje stadijoje jau yra ganėtinai solidus ir galintys pasiūlyti nemažą kiekį smagiai praleistų valandų, besipliekiant patrankų sviediniais. Ko gero vienintelis žaidimo minusas – visas mechanikas paaiškinančių instrukcijų nebuvimas, nes šiuo metu nemažą dalį turinio tenka aiškintis pačiam, o kai ko iki galo taip išsiaiškinti ir nepavyksta.