Iš žurnalo PC Klubas 2005/02. Autorius: Rezidentas

Ežiukas Sonikas žaidimų pasaulyje buvo amžiais, kaip ir storasis Italas santechnikas. Įtraukęs žaidėjus į lakstymus beprotiškais greičiais, jis tapo vienu populiariausiu veikėju visoje istorijoje. Deja, žaidimo persikėlimas į trimatę erdvę buvo gan skausmingas ir „Sonic Adventure“ — žaidimas, apkeliavęs „Dreamcast“, „GameCube“ platformas, ir pernai metais perkeltas ir į PC, turėjo nemažai klaidų ir be papildomo matavimo nepasiūlė iš esmės nieko naujo. Dabar „Sega“ sugalvojo Sonikui suteikti kompaniją.

„Sonic Heroes“ žaidimas yra apie komandinį darbą. Valdysime ne vieną ežiuką, o tris veikėjus. Dar daugiau — tokių komandų bus net keturios su skirtingais veikėjais ir savo atskirais siužetukais, kurie susipina į vieną. Tai atrodo išties smagu ir platu, tačiau pasižiūrėkime, kaip yra iš tiesų.

Pagrindinė ežiuko Soniko komanda susideda iš dviuodegio lapiuko Tails ir šuniuko (?) Knuckles. Kitos komandos sudarytos iš kitų japonams puikiai žinomų, tačiau mums menkiau pažįstamų herojų. Įdomu ir naudinga yra tai, kad komandos suskirstytos pagal sunkumą: lengviausia yra „Team Rose“, sunkiausia „Team Dark“, o „Team Chaotix is Team Sonic“ yra vidutinio sunkumo. Rose ir Sonic komandose prieš pradedant pateikiami apmokymo režimai, o sunkesnės iš karto neria į veiksmą. Apie siužetą pasakoti nėra ką — visi susiję su tuo pačiu piktadariu daktaru Robotniku. Kiekviena komanda pristatoma intro filmuku, kuriame ir pateikiama herojų motyvacija lėkti per lygius.

Tačiau keliavimas per lygius dabar yra visiškai kitoks, nei esame įpratę „Sonic“ žaidimuose — tiesiog pralėkti pro juos tikrai negalėsime. Tai kartu yra ir gerai, ir blogai — gerai dėl to, kad suteikia daugiau įvairovės ir reikalauja bent šiokio tokio mąstymo bei sprendimų priėmimo, blogai, nes galiausiai paaiškėja, kad viskas veikia ta pačia schema bei dažnai kliūna. Tuoj apie viską iš eilės.

Kiekvienas žaidėjo valdomos komandos veikėjas turi savo unikalias stiprybes. Pavyzdžiui, Sonikas, kaip visuomet, beprotiškai greitai laksto, Tails gali skraidyti, o Knuckles yra stiprus ir gali griauti objektus bei atakuoti priešus. Taip pat veikėjai, būdami trise, gali atlikti kombo, pavyzdžiui, lapiukas, iškilęs į viršų, kitus du herojus gali svaidyti į priešus. Keliaujant lygiais, žaidėjui tenka pastoviai persijunginėti iš vieno veikėjo į kitą — tuomet jis pradeda vesti komandą, o kiti seka iš paskos. Patogu tai, kad žaidimo pradiniuose lygiuose, o vėliau sudėtingesnėse vietose būna nurodyta, kurį herojų naudoti: greičio, skrydžio ar jėgos. Kai kuriose vietose pateikiamos kelios galimybės skirtingai įveikti tą pačią vietą ir gauti kitokių „bonusų“. Tai iš ties džiugina, turint omenyje, kad žaidimas skirtas pačiai jauniausiai žaidėjų auditorijai.

Taigi įvairovės ir galimybių turime nemažai. Perėję lygius su viena komanda, tiesiog nekantraujame išbandyti kitą ir pamatyti, kaip gi pasikeis žaidimas ir ką naujo rasime. O čia laukia didysis nusivylimas. Visos „Sonic Heroes“ komandos žaidimo prasme yra vienodos: vienas veikėjas greitas, kitas stiprus, trečias gali skraidyti. Žinoma, herojai ir jų veiksmai skiriasi vizualiai, tačiau pati idėja lygiai tokia pati. Dar blogiau — keliaujame per tuos pačius, tik kita tvarka sudėliotus lygius, o tai visiškai neįdomu. Iš tiesų, šios savybės kūrėjai nesugebėjo pilnai išnaudoti.

Dar didesnis akmuo į kūrėjų daržą krenta, kalbant apie patį veikėjų valdymą ir žaidimo mechaniką. Ji vietomis yra išties sudėtinga ir velniškai nepatogi. Veikėjų judesių išsiaiškinimas ir įpratimas juos keisti bei panaudoti reikalingas savybes vietomis tikrai gali pasirodyti per sudėtingas ir erzinantis netgi vidutinio amžiaus ar vyresniems žaidėjams, ką jau kalbėti apie jaunuosius. Be abejo, pagalbos yra daug — tai ir minėtieji apmokymai, ir nuorodos žaidimo metu. Tačiau ir ji gali nelabai padėti dėl vienos super bjaurios priežasties — visi valdymo paaiškinimai palikti pagal „GameCube“ pultelį. Taip taip, „Sonic Heroes“ yra perkeltas iš šios „Nintendo“ konsolės, ir kūrėjams nežinia kodėl užteko proto nepakeisti valdymo paaiškinimų. Nurodymų, kaip valdyti veikėjus naudojantis klaviatūra, nėra jokių. Nėra ir jokių nustatymų, o apmokymų tekstuose mums liepiama spausti mygtuką A, C ar „kairę rankenėlę“. Taigi pirmiausia reikia aklai perbėgus per klavišus išsiaiškinti, ką kuris mygtukas daro, ir tada per paaiškinimus atsekti, kaip juos naudoti. Sutikite, tai žiauroka. Padėtį dar gelbėja valdymo pultelis. Jei tokį turite, problemų išmokti ir įprasti valdyti veikėjus bus mažiau, jei ne — primygtinai rekomenduoju nusipirkti — klaviatūra liks sveika ir nesužalota :).

Kad ir kaip būtų, „perlipus“ per kūrėjų taip neapdairiai paliktą valdymo kliūtį, atsiveria išties nuostabūs žaidimo lygiai. Klasikinės žaidimo aplinkos puikiai atkurtos trimatėje erdvėje. Čia tiesiog pilna įvairiausių greitų pakilimų ir nusileidimų, kilpų, oro srautų ir kitokių velniškai smagių dalykų, per kuriuos tenka prabėgti herojams. Nepaprastas greičio ir aukščio pojūtis, atsivėręs Sonikui persikėlus į trimatę erdvę, čia taip pat puikiai perteiktas ir tiesiog gniaužia kvapą. Lygių aplinkos ir patys herojai, kaip ir priklauso, yra labai spalvingi, ir, nepaisant žaidimo konsolinės prigimties bei nejauno amžiaus (konsolėse „Sonic Heroes“ buvo pasirodę lygiai prieš metus), žaidimas atrodo išties įspūdingai. Apie garsą to nepasakysi — ši dalis niekuomet nebuvo stipri „Sonic“ žaidimų pusė, na, bet jis ir nėra labai svarbus — lekiant dideliais greičiais dar kažko klausytis tikrai nereikia.

Apsispręsti dėl galutinio verdikto šiam žaidimui yra sunku. Visų pirma, džiugu, kad šis populiarus herojus vis dar sugrįžta į PC platformą. Ką besakytų užkietėję šaudyklių mėgėjai ar strategai, tokių vaikiškų konsolinių žaidimų irgi reikia. Bėda ta, kad šis džiaugsmas Soniko mėgėjams, o ypač jaunesniems žaidėjams, kuriems jis ir skirtas, bus sunkiai įveikiamas ir varginantis. Tačiau tai įveikti galima, ir pasistengti dėl tokių nepakartojamų greičių ir viražų tikrai verta.