Iš žurnalo PC Klubas 2005/03. Autorius: Felix

Pirmieji 2005–ųjų metų mėnesiai yra ypatingai linksmi „Žvaigždžių karų“ žaidimų serijos gerbėjams. Tikriausiai jau spėjote paskaityti apie šio numerio „Mėnesio žaidimą“ — antrąją „Knights of the Old Republic“ dalį. Praėjo vos kelios savaitės po jo išleidimo, ir „LucasArts“ pradžiugino savo fanus dar viena dovanėle — šįkart taktine pirmojo asmens šaudykle „Republic Commando“.

„LucasArts“ tęsia puikią tradiciją, kasmet išleisdami po neprastą FPS. Malonu tai, kad kiekvienas žaidimas turi kažką savito ir nematyto ankstesniuose produktuose: 2003–iaisiais pasirodęs „Jedi Academy“ ypač daug dėmesio skyrė kovoms šviesos kardais („lightsaber‘iais“), o praėjusį rudenį išleistas „Battlefront“ džiugino savo masinėmis kautynėmis ir buvo skirtas visų pirma žaidimui tinkle. Naujojo „Republic Commando“ išskirtinis bruožas — galimybė valdyti keturių elitinių karių būrį. Taip, žaidime nebūsite vienas (išskyrus keletą užduočių), su jumis petys į petį kausis trys pagalbininkai: snaiperis, sprogmenų specialistas ir „hakeris“, galintis įveikti bet kokias kompiuterines sistemas ir taip palengvinti jūsų darbą.

Ar jie nebus tik papildoma našta, kaip dažnai nutinka su kompiuterio valdomais veikėjais įvairiuose žaidimuose? Tiesą sakant, žaidimo metu pasitaiko visko. Pagal „LucasArts“ idėją, šie trys jūsų partneriai turėjo būti nenugalima komanda, galinti pati sutvarkyti visas problemas. Jums, kaip tikram bosui, reiktų tik mostelėti pirštu, ir visi priešai jau nukauti, visos užduotys įvykdytos. Tai skamba gražiai, bet realybė yra kiek kitokia. Dažnai mūsų komandos draugai metasi į kovą, neturėdami jokių šansų laimėti. Nelaukdami partnerių paramos, jie kaip kamikadzės puola didelį priešų būrį, kuris, žinoma, tokias kovas nesunkiai laimi ir palieka vieną iš mūsų kolegų gulėti ant žemės. Laimei, žaidime yra galimybė atgaivinti kritusius komandos draugus. Net jei žūtumėte jūs pats, žaidimas nesibaigs tol, kol bent vienas komandos narys liks gyvas. Gavęs įsakymą, jis suteiks jums pagalbą, ir galėsite grįžti į kovą.

Tačiau tinkamai išnaudojami mūsų partneriai gali būti tikrai sunkiai sustabdomi. Visuose žaidimo lygiuose yra daugybė pozicijų, kurias užėmęs snaiperis tampa beveik nematomas priešams, bet turi puikią galimybę į juos taikytis. Jei netoliese dar yra stacionarus kulkosvaidis, jį užims kitas karys. Tokie ir panašūs būrio išdėstymai gali tapti neįveikiami net ir didžiulei priešų bangai. Ne kovų metu galima nurodyti savo partneriams susprogdinti ar kompiuteriu atidaryti duris arba sunaikinti kelią užstvėrusias kliūtis. Bet erzina tai, kad jiems viską reikia parodyti pirštu: stovint šalia tuščio kulkosvaidžio, jiems nekils idėja juo pasinaudoti, kaip ir kovos metu ieškotis priedangos ar patogesnės pozicijos, kol jūs to nepaliepsite. Geriausia išeitis — nuolat laikyti komandos draugus arti savęs ir griežtai kontroliuoti jų veiksmus. Antraip teks lakstyti iš paskos ir gaivinti juos gulinčius be sąmonės.

Taigi, kuo ši keturių narių armija galės žaidime užsiimti? Būdami elitiniais kariais, žinoma, gausime pačias svarbiausias užduotis, pavyzdžiui, išgelbėti pagrobtą Wukių lyderį arba ištirti pavojingą kosminį laivą. Žaidimą sudaro trys, viena po kitos sekančios kampanijos. „Republic Commando“ yra ganėtinai trumpas: kiekviena iš trijų dalių užims tris – keturias valandas. Tarpuose tarp atskirų dalių ir vykdant misijas pasigendame kitiems „Žvaigždžių karų“ žaidimams būdingų nuostabių vaizdo intarpų, suteikiančių ypatingą atmosferą ir iliustruojančių siužetą. Dabar gi, tiesiog vykdome savo misijas, kartais net pamiršdami, dėl ko stengiamės. Tik balsas per radijo ryšį nuolat primena, kokios neįkainojamos reikšmės yra mūsų užduotys.

Gerai, kad žaidimas yra toks įtraukiantis, jog apie blankų siužetą net nebegalvojame. Žaidime retai turėsite daugiau kaip minutę ramybės — droidų ir kitų varžovų armijos pasistengs, kad laiką praleistumėte tiesiog puikiai. Viskas vyksta didžiuliu greičiu — apsigynėte nuo vienos priešų bangos ir, vos spėję išsilaižyti žaizdas stacionariose vaistinėlėse, skubate toliau, kur jūsų lauks jau kiti „blogiečiai“. Nesustojantis veiksmas ir maksimalus kiekis adrenalino garantuotas. Nors žaidimas yra „linijinis“ (beveik visuose lygiuose yra tik vienas kelias pasiekti tikslą) ir gana dažnai pasikartojantis, nuoboduliui atsirasti tiesiog nėra laiko — norisi tęsti ir tęsti kovą iki pat žaidimo pabaigos. Deja, kaip ir minėjau, ji ateina greičiau negu norėtųsi.

Ką gi, priešų armijos yra, reiškia, turi būti ir priemonių nuo jų apsiginti. Rankose visada turime du ginklus — pistoletą ir automatą. Pastarąjį galima greitai modifikuoti į snaiperio šautuvą arba granatsvaidį. Be šių dviejų žaisliukų, dar yra galimybė paimti bet kurį vieną žuvusio priešo numestą ginklą — „bazuką“, kulkosvaidį ar net Wukių arbaletą. Žinoma, ginklų galima rasti gerokai daugiau, nei čia išvardinta. Pridėję keleto rūšių granatas, turime jau neblogą arsenalą. Pabaigę amuniciją (nors pistoleto kulkos nesibaigia niekada), netampate bejėgiais — dar galite smogti ranka. Žinoma, tai padaryti galima tik iš labai arti, bet tokie smūgiai yra labai galingi — dauguma priešų kris jau po vieno iš jų.

„Republic Commando“ grafikai nieko negalima prikišti. Visi modeliai detalizuoti iki smulkiausių dalelių. Puikiai atkurta jų eisena ir kiti judesiai. Ne prastesnė ir mirties „scenų“ animacija — paskutiniai priešų judesiai priklauso nuo to, kaip jie žuvo. Pavyzdžiui, pataikykite mechaniniam droidui į galvą, ir ji suduš, o be jos likęs vargšelis dar apsisuks keletą ratų aklai šaudydamas į visas puses, kol galų gale susmuks ant žemės. Aplinkos dizainas taip pat puikus, bet jam labai trūksta įvairumo. Kiekviena kampanija vyksta vienoje vietoje: pirma ir trečia — Geonosis ir Kashyyyk planetose, o antroji — kosminiame laive. Norėtųsi daugiau įvairovės, nes tris valandas bėgiodamas tame pačiame laive, nieko naujo nebepamatysi. Gaila, kad, kuriant žaidimą, nebuvo paimtas pavyzdys iš „Jedi Academy“ arba „Battlefront“, kuriuose beveik kiekviena misija vykdavo skirtingose planetose ir labai įvairiose aplinkose.

Itin įdomus „Republic Commando“ bruožas — žaidėjas pasaulį stebi pro savo šalmo stiklą. Nors šalmas uždengia nemažą dalį ekrano, vaizdas tikrai savotiškas ir malonus. Ant stiklo matome nemažai informacijos: be visiems žaidimams įprastų gyvybės ir šarvų likučio dar rodoma komandos draugų buvimo vieta ir jų „sveikatos būklė“ bei misijos tikslo kryptis. Arti jūsų žuvus priešui, ant stiklo užtikš jo kraujas (na, „kraujas“ tik sąlyginai — iš tikrųjų tai yra neaiškios kilmės košė), o Kashyyyk‘o planetoje nuolat varva lietaus lašai. Visa tai nuvalo vienas iš šalmo prietaisų. Tai, žinoma, smulkmena, bet atrodo tikrai gražiai.

„Republic Commando“ garsas nenusileidžia grafikai. Na, „Star Wars“ žaidimams tai ne naujiena — kiekviena serijos dalis būna įgarsinta be priekaištų. Beje, žaisdami atrakinsite keletą filmukų, pasakojančių apie „Republic Commando“ kūrimą, vienas jų būtent ir pasakoja, kaip vyksta žaidimo įgarsinimas. Galėsite pamatyti, kam įgarsinimo metu naudojamas perpjautas ananasas. Už garso efektus ne blogiau atlikti ir veikėjų balsai. Klausytis jų kartais gana linksma, nes šie žmogiukai turi ką pasakyti, pavyzdžiui, vienam jų užgaišus tvirtinant sprogmenį, kitas replikuoja, kad į komandą reikėjo paimti kažką, bent kiek nusimanantį šioje srityje.

Visa tai nuolat lydi muzika. Šįkart didingi John‘o Williams‘o „Star Wars“ akordai yra ne vienintelės melodijos žaidime, kartas nuo karto juos keičia sunkiojo roko atkarpos. Na, dėl muzikinio skonio nesiginčijama, bet asmeniškai man būtų užtekę ir Williams‘o kūrinių.

Taigi, ką turime sudėję viską, kas buvo parašyta? O turime puikią, nors ir ne idealią pirmojo asmens šaudyklę. Trūksta įdomesnio siužeto ir, galbūt, specifinės „Žvaigždžių Karų“ atmosferos. „Techninės“ dalies (grafika ir garsas) išpildymas yra nepriekaištingas, nuo jo beveik neatsilieka ir pati žaidimo eiga. Įsigiję „Republic Commando“, galite būti tikri, kad laikas su juo bus praleistas ypač maloniai. Žaidimą galima drąsiai rekomenduoti tiek „Star Wars“ serijos, tiek apskritai visiems veiksmo žaidimų mėgėjams.