Prieš keturis metus kompanija „Codemasters“, sukūrusi gerai žinomą seriją „Colin McRae Rally“, nusprendė, vardan eksperimento, pakreipti šią seriją kiek kita linkme. Projektas, pavadintas „Colin McRae: DiRT“, parduotuvių lentynose pasirodęs netrukus po lenktynininko mirties, sulaukė nemažai dėmesio.

Prieš „Rally“ „DiRT“ galėjo pasigirti savo žiedinėmis lenktynėmis įvairiais visureigiais ir bagiais, netgi sunkvežimiais. „Codemasters“ visaip bandė padaryti žaidimą įvairesnį ir taip pritraukti papildomų pirkėjų. Deja, žaidimas, palyginus su senesne „Colin McRae“ serija, nemažai nukentėjo.

„Codemasters“ nusprendė pakeisti tęsinio atmosferą. Palyginus su pirmąja dalimi, antrojo žaidimo atmosfera tapo ryškesnė ir linksmesnė. Vietoje Colin McRae – Ken Block, išgarsėjęs ne tik kaip ralio dalyvis, bet ir dėka filmuko, atsidūrusio internete, kur ralistas su savo mašina specialiai paruoštoje trasoje išdarinėjo neįtikėtinus dalykus, pavadintus „Gymkhana“. Nors žaidimas gavosi rimtesnis ir įdomesnis už pirmąją dalį ir pelno daugybę teigiamų atsiliepimų tiek iš žaidėjų, tiek iš kritikų, jai vis tiek pažėrė pretenzijų. Būtent todėl „Codemasters“ ryžosi kurti trečiąją dalį.

Pirmas dalykas, kurį turėtų pastebėti dauguma žaidėjų – „Colin McRae“ prierašo žaidimo pavadinime nebeliko. Tačiau tai nestebina, juk „DiRT“ jau senokai nukrypo nuo pirminės „Rally“ koncepcijos ir tapo visiškai kitokia serija. Žaidimo grafika gana gerai detalizuota, graži ir spalvinga – šį faktą nuginčyti būtų sunku. Automobilių, kurių žaidime yra apie 50, modeliai sukurti itin kruopščiai. Pralėkti galima bus labiausiai išgirtais 70-ųjų, 80-ųjų ir 90-ųjų metų automobiliais. Maža to, yra galimybė išbandyti Keno Blocko „Ford Fiesta“.

Be automobilių detaliai sukurtos ir trasos. Net ir įdėmiai ieškant sunku rasti kokių nors trūkumų. Žaidime yra apie 100 trasų, kurios įkurtos Norvegijoje, Suomijoje, Mičigano valstijoje ir Kenijoje.

Atskirai reikėtų paminėti oro sąlygas ir paros kitimą, kas lydi mus šiose trasose. Jus gali užklupti pūga, gali tekti važiuoti tamsiuoju paros metu, pasitelkiant tik šviesos žibintus, ne kartą teks pilnai išsukti vairą, kad nenugarmėtumėte nuo šlapios trasos lyjant lietui. Šie gamtos reiškiniai ne tik realistiškai daro įtaką lenktynėms, bet ir džiugina akį.

Garsas žaidime taip pat neblogas. Automobilių variklių burzgimas, stabdžių švilpimas, neįtikėtinos avarijos. Viskas lūžta, kelia tikroviškus garsus. Be to, žaidime skamba gerai parinkta muzika: prieš lenktynes girdima kovai nuteikianti muzika, o naršant meniu arba peržiūrint pakartojimus – tranki laisvalaikio muzika.

Deja, kūrėjai labai supaprastino automobilių fiziką, surišdami valdymo sunkumą su automobilio valdymo sudėtingumo lygio pasirinkimu. Pasirinkus lengvą sudėtingumo lygį, žaidimas tampa itin lengvas: gausu virtualių pagalbininkų, pavyzdžiui, žaidėjui padedama sunkesniuose posūkiuose pristabdant. Pasirinkus sunkesnį sudėtingumo lygį, situacija keičiasi. Žaidžiant tokiu režimu reikės stipriau laikyti valdymo pultelį (arba vairą), neleisti automobiliui nešiotis, vengti susidūrimų su sunkiais objektais ir priešininkais, kurių dirbtinis intelektas neleis Jums snausti.

„DiRT 3“ turi neblogą automobilių apgadinimo sistemą. Po įvairių susidūrimų transporto priemonės lieka tikroviškai apgadintos, galima net likti be durelių arba stiklo. Deja, visa tai nedaro jokios įtakos greičiui ir valdymo sunkumui.

Lenktynių režimai beveik identiški antrajai daliai, tačiau yra ir naujovių. Prie jau matytų režimų prisidėjo dar vienas – jau minėtas „Gymkhana“ režimas. Tai rungtys, kurios susideda iš praktiškai nepertraukiamo triukų automobiliu išdarinėjimo, slydimo (angl. Drift) ir šuoliukų. Visa tai daroma specialiai tam parengtose aikštelėse.

Be to, žaidime yra pakartojimai, kurie padės Jums peržiūrėti visas lenktynes arba dalį jų, pavyzdžiui, avarijas. Bet tuo viskas nesibaigia: kūrėjai pridėjo funkciją, kuri leidžia vaizdo įrašą su pakartojimu įkelti tiesiai į „YouTube“. Tam nereikia jokių papildomų programų ir tai nesukelia jokių rūpesčių.

Tiuningo mėgėjus teks nuvilti – jo žaidime nėra. Už surinktus taškus lenktynių metų nusipirkti kažkokių išvaizdžių priedų Jūsų automobiliui (ir jo paties) neišeis. Perdažyti mašinos taip pat negalima. Šioje vietoje galima bandyti suprasti kūrėjus: juk ralyje dalyvaujantys lenktynininkai negali savo nuožiūra pakeisti rėmėjų logotipų ar perdažyti automobilio.

Daugelio žaidėjų režime be jau minėtų rungčių yra dar kelios. Šios rungtys, pasak kūrėjų, padės žaidėjams atsipalaiduoti po rimtų ir įtemptų ralio lenktynių. Pirmoji rungtis – „Invasion“, kurioje pagrindinė užduotis – naikinti kartoninius robotus, atsirandančius aikštelėje. Taisyklės paprastos: kuo daugiau robotų sunaikinsite, tuo daugiau surinksite taškų, taip padidindami tikimybę, kad rungtį laimėsite. Šioje rungtyje taip pat svarbu nenumušti kartotinių dangoraižių. Antrasis režimas, „Transporter“, labiausiai primena šaudyklėse dažnai matomą „Capture The Flag“ režimą. Vienintelis skirtumas – vėliavėlė gali atsirasti bet kokioje aikštelės vietoje. Paimti ją labai paprasta: tereikia atsitrenkti į priešininko mašiną ir nuvažiuoti iki bazės. Pagaliau, trečiasis režimas – „Outbreak“, primenantis keistą zombių režimą. Nuo starto praėjus kelioms sekundėms, vienas iš automobilių nusidažo ryškiai žalia spalva, reiškiančią, jog ji „apkrėsta“. Kad ji apkrėstų kitas mašinas, jai tereikia į jas atsitrenkti. Paskutinis likęs sveikas automobilis – nugalėtojas.

Visi, kurie tikėjosi išvysti patobulintą fiziką „DiRT 3“ žaidime, deja, nusivils. Kūrėjai vietoj jos tobulinimo nusprendė didesnį dėmesį skirti smulkesnėms socialinėms funkcijoms, tokioms kaip pakartojimo įkėlimas į „YouTube“. Žaidimas turi puikią grafiką, nemažai gražių vaizdų, itin realistiškus apgadinimus, nuostabią pakartojimų sistemą, bet nuobodžią fizikos sistemą. „DiRT 3“ paliks gerą įspūdį norintiems vaizdžių lenktynių, nevarginančių ilgu posūkių studijavimu ir sunkiu valdymu.

Games.lt