„Two Worlds“ – dar vienas atviro pasaulio vaidmenų žaidimas. „Bethesda“ 2006-ais metais išleido visiems puikiai žinomą „Oblivion“, kuris iki šiol ko gero yra geriausias atviro pasaulio žaidimas. „Gothic 3“ pabandė tapti geresniu už „Oblivion“, bet nepavyko. „Two Worlds“ irgi pabandė. Nepavyko. Ir nusirito dar žemiau nei „Gothic 3“. Tik pasirodęs 2007-ais metais, „Two Worlds“ bandė siekti „Oblivion“ šlovės, kadangi žaidimai buvo vos ne identiški, panašios vietovės, panašus geimplėjus, panašios užduotys. Viskas jame labai panašu į „Oblivion“, todėl tuo metu žaidimas tiesiog ėmė ir pasimiršo tuo metu naujų pasirodančių žaidimų krūvoje. O dar daugybė klaidų, erzinantis valdymas ir tuomet pagalvojau sau, geriau palauksiu kol pasirodys pataisos, nes kitaip nieko nebus. Palaukiau. Ir sulaukiau ne tik pataisų, bet viso „Epic Edition“ leidinio. Jame ne tik daugybė pataisų, bet ir keletą naujų nedidukų papildymų. Galvojau duosiu žaidimui dar vieną šansą ir grįžau prie jo. Žaidimas atrodo geriau, bet dauguma aspektų vis dar taip pat liūdina kaip ir anksčiau.

Visa augmenija tiesiog labai panaši į jau matytą „Oblivion“ žaidime, dėl to matomas vaizdas jau visiškai nebedaro įspūdžio.

„Two Worlds“ istorija nieko neišsiskiria nuo kitų atviro pasaulio RPG žaidimų istorijų. Istorija pasakoja apie prieš 300 metų Antaloor pasaulyje vykusį dviejų pasaulių karą – žmonių ir orkų. Karas baigėsi, o orkų karo dievas Aziraal buvo visam laikui uždarytas požemyje. Žaidėjas – paprastas samdinys atkeliavęs į šį pasaulį ieškoti savo dingusios sesers. Pasirodo, kad jo sesuo turi kažkokių galių, todėl vyrukai iš neaiškios brolijos kartą ją pagrobė. O tie vyrukai pasirodo nori surinkti kažkokios senovinės relikvijos dalis ir vėl atverti šio požemio duris. Nori nenori, bet taip žaidėjas yra įsukamas į šį neaiškų konfliktą.

Pradžioje turime susikurti veikėjo išvaizdą. Pasirinkimas nėra didelis. Negalima net vardo sugalvoti. Žaidimą pradedame požemyje, kur greitai esame supažindinami su valdymu ir kitomis smulkmenomis. Aiškiai nieko nepaaiškino, todėl jau pirmame požemyje buvau nukautas du kartus. Galu gale išlindau ir pamačiau pasaulį. Pasaulį, pilną augmenijos ir gyvių. Pirmas įspūdis pasirodė visai neblogas, bet vėliau viskas kas jame matoma tiesiog pradėjo pabosti. Nes tai jau matyta. Matyta ne kur kitur, o „Oblivion“ bei kituose atviro pasaulio RPG žaidimuose. Nuo vėjo juda medžių šakos, aplinkui slankioja vilkai bei kitokie padarai. Jau pradžioje teko susidurti su vilkais, kurie labai greitai mane nukovė. Ne dėl to, kad esu silpnas, bet dėl kiek nepatogaus valdymo.

Tokios atviros erdvės jau kažkur matytos. Iš pradžių būna gražu, bet vėliau grožis kiek išblėsta.

O valdymas paprastas ir kartais labai įkyrus, tiesiog spaudinėk pelę ir mušk priešus, kartais paspaudamas Q klavišą ir taip išvengdamas priešo smūgio. Vieni priešai išmes auksą, kiti kokių niekalų. Jau nuo pat pradžių esame laisvi tyrinėti šį gana didelį pasaulį. Iš pradžių galime tiesiog pavykdyti užduotis ir bandyti priprasti prie valdymo. Vėliau grįžti prie pagrindinės siužetinės linijos ir tęsti pagrindinę istoriją. Žaidime galima pasirinkti vieną iš kelių klasių: riteris, vagis, magas ir alchemikas. Kiekviena klasė turės ir galės naudoti daugybę daiktų. O jų žaidime yra gana nemažai. Įvairiausi ginklai, šarvai, magiškos lazdos peiliai ir kita. Alchemikai galės ieškoti įvairiausių žolelių miškuose, nes tai bus reikalinga viralams virti.

Kaip ir kiekviename RPG žaidime, šiame keliame lygį ir tobuliname savo gabumus. Pakėlus lygį gauname keletą atributų taškų bei keletą skill‘ų (gabumų) taškų. Yra keturi atributai: Strength, Dexterity, Vitality ir Will Power. Tobulinant juos, tobulėja ir jūsų veikėjas. Vienas atributas didina jūsų atakas, kitas prailgina gyvybės juostą, dar kitas – manos naudojimą. Be šių atributų rasime dar ir nemažai mažesnių skill‘ų, panašiai kaip „Oblivion“ žaidime. Galime tobulinti atakas, išmokti geriau atmušti atakas, geriau jodinėti ar net plaukti. Šie gabumai labiau vystomi pagal žaidėjo pasirinkimą bei klasę, kuom jis nori būti bei ką nori mokėti geriau. Jei žaidėjas žūsta kovų metu, žaidimas nesibaigia. Priešingai nei kituose atviro pasaulio RPG žaidimuose, šiame tiesiog atgyjame arčiusiame respawn‘inimo punkte. O žūti kovoje gali tekti dažnai, nes kovos yra gana sudėtingos, o dar prie viso to prisideda ne itin gerai parinktas valdymas ir kovų mechanika.

O štai ir pirmasis žaidime aplankytas kaimas.

Slankiodami po žaidimo pasaulį rasime įvairiausių kaimų, miestų, vietovių, požėmių, šventyklų. Iš pradžių įdomu, bet vėliau visa tai kiek pabosta. Dažnai kur belakstant užšoksite ant būrio plėšikų ar orkų, jie jus nužudys ir teks bėgti iš naujo. Magija kautynes gal kiek palengvina. Tačiau, kad užsidėčiau magiją į greitąjį meniu teko paplūšėti, nes jos ikonėlė tiesiog ten nesidėjo. Bandžiau visaip. Bet galu gale kažkaip užsidėjo. Paskui vėl ėmė ir dingo. Teko vėl viską dėtis iš naujo.

Didelių pasirinkimų dialogų metu nėra. Dažnai NPC veikėjai kalba tai kas visiškai neįdomu. Kartais galime paklausinėti kokių gandų ir įvykių. Balsai – vidutiniški. Nėra daug intonacijos ir vien dėl to juos jau pabosta klausyti, jog tiesiog juos praleidi ir geriau persiskaitai užduoties aprašymą nei klausaisi nuobodaus pokalbio. Rasime ir šalutinių misijų, kas jau įprasta RPG žaidimuose. Vėl reikės atlikti panašius veiksmus, kažko ieškoti, kažkur bėgti ar ką nors nužudyti. Ir žinoma vėl kalbėtis su nieko įdomaus nepasakančiais NPC veikėjais.

Keliauti po šį pasaulį žaidėjui padės žirgas. Jo valdymas gana sudėtingas, galbūt netgi galėčiau pavadinti tragiškas. Čia tau ne „Oblivion“, kur žirgas praktiškai niekur nestringa ir juda sklandžiai. Čia jį reikia mokėti valdyti. Spaudi vieną klavišą, o jis sukasi į visai kitą pusę. Nori joti greičiau, spaudi klavišą į priekį, nori joti lėčiau – spaudi klavišą atgal. Jei atsitrenki į kokią olą, žirgas tiesiog staigiai sustoja. Jei netyčia kur užstringi ant kokio akmens ar kalvos, tai žirgą išjudinti iš vietos pasidaro dar sunkiau. Tiesa, dar yra galimybė sušvilpti ir pasikviesti žirgą jei jo nerandi. Bet ši funkcija tiesiog neveikia, jei esi toli nuo jo. Jei esi arčiau, sušvilpus jis atbėga. Yra visai nebloga funkcija, tai kautis jojant. Bet ji, kaip ir tikėjausi nėra patogi. Dažnai kur užstrigsite ar atsitrenksite, sunku nusitaikyti į priešą, jau geriau nulipti ir kautis ant žemės. Žaidime dar yra teleportacijos portalas, kurį atradus galėsime teleportuotis iš vienos teritorijos į kitą. Šį portalą tiesiog reikia surasti ir aktyvuoti. Jei atsidarysime žemėlapyje, pamatysime visus surastus teleportus, ištyrinėtas vietas ir kitokius dalykėlius. Žemėlapis gana detalus, jį galime net pritraukti ir ištyrinėti teritoriją dar aiškiau ir įdėmiau.

Štai taip įprastai žaidime atrodo miestai.

Be pagrindinės siužetinės linijos bei šalutinių užduočių, žaidime rasime dar ir gildijų su naujomis užduotimis. Galime pavykdyti kai kurių gildijų užduotis ir taip gerinti veikėjo reputaciją su esama gildija. Samdinių gildija yra tarsi alternatyva „Oblivion“ karių gildijai. „Society“ gildiją sudaro magai ir burtininkai. Dar yra pirklių, šiokia tokia vagių ir nekromantų gildijos. O visi veiksmai su gildijomis bei kelionė po pasaulį dar ir realiai paveiks aplinkinį pasaulį. Taip, šioje vietoje žaidimas suteikia gana nemažai pasirinkimo laisvės.

Be vieno žaidėjo režimo žaidime dar yra tinklo režimas. Iš pradžių įdomu, bet vėlgi, tai labai greit pabosta. Tai nėra MMO žaidimas, todėl tikėtis kažko didelio nereikia. Norint jį žasti, reikia susikurti naują veikėją. Tinklo režime žaidėjai gali pasirinkti dar keletą papildomų klasių, tokių kaip karys su dviem kardais arba nekromantas. Daug žaidėjų neteko sutikti tinklo režime, tiesa sakant jų vienetai. Galime kautis arenoje, susirinkti grupėje ir vykdyti užduotis drauge. Galime eiti kautis prieš monstrus, kurių žaidime yra tikrai nemažai rušių. Galime lankytis miestuose ir ten įsigyti įvairios įrangos. O paskui vėl kibti į kovas arba vykdyti užduotis. Galbūt ir būtų smagu pažaisti tinkle, bet kaip jau minėjau, žaidimas nėra labai populiarus, nėra daug žaidėjų, nėra daug užduočių ir jų pasirinkimo.

Atviros vietovės atrodo gražiau nei miškai ar miestai.

Grafika nebloga, bet ji labai panaši į „Oblivion“. Žinoma, galbūt yra kiek prastesnė nei pastarojo žaidimo. Iš pradžių gražu, bet vėliau tai nebekelia jokių emocijų. Stebi atvirą teritoriją, taip, iš pradžių gražu, bet vėliau į tai nebekreipi dėmesio, nes tai jau daugybe kartų matyta. Nors veikėjų tekstūros yra gražios bei ryškios, bet jų animavimas vidutiniškas, kautynių lygiai taip pat. Ypač erzina netikroviškai atrodantis kraujas. Apskritai, kūrėjams dar labai daug reiktų padirbėti prie animavimo, nes aplinka nors ir neblogai pateikta, bet animuota nekokybiškai ir netikroviškai. Kaip ir visuomet RPG žaidimuose, čia dažnai erzina FPS drop‘as, kas jau labai įprasta atviro pasaulio žaidimuose. Keliaujant žaidimas striginėja ir net sumažinus reikalavimus mėgsta striginėti, nesvarbu PC geras ar blogas. Garsas – vidutiniškas. Balsai, kaip jau minėjau, vidutiniški, kartais net kaunantis mūsų pagrindinis veikėjas pasakys kokią paprastą neįsimintiną frazę. Aplinkos garsai visai nieko, čia jau girdėsime vėjo, paukščių ir kitokius neblogai sukurtus bei ausiai malonius garsus. Originalusis „Two Worlds“ turėjo daugybe klaidų ir problemų, bet „Epic Edition“ klaidas kiek pataisė ir subalansavo geimplėjų. Nors nesklandumų vis dar yra. Jei jau kam taip įdomu, tai „Two Worlds: Epic Edition“ rinkinyje rasime visas pataisas su dviem nemokamais žaidimo papildymais.

Galbūt ieškai naujo RPG žaidimo? Pabandyk „Two Worlds“. Tai nėra blogas žaidimas. Tai tiesiog vidutiniškas produktas RPG žanro kategorijoje. Galbūt įsigiję šį žaidimą ir turėsite nemažai užsiėmimo, tačiau jis neįtrauks taip kaip įtraukė „Oblivion“. Vistiek, tai yra gana neblogai atrodantis RPG žaidimas, turintis didelį laisvės pasirinkimą, nors ir turi rimtų klaidų, problemų su garsu bei valdymu. Tikri RPG megėjai galbūt į tai net nekreips dėmesio, pamėgs žaidimą ir su juo praleis daugybe smagių valandų.