Iš žurnalo PC Klubas 2005/09. Autorius: raw

Nibiru, kitaip 12 – oji planeta… Arba planeta X. Kad tokia planeta turėtų egzistuoti Saulės sistemoje, aptinkama dar šumerų raštuose. Maždaug 4000 metų senumo poemoje papasakota mūsų pasaulio sukūrimo istorija. Argi negali būti, kad paslaptingoji planeta trenkėsi į Žemę, išsviedė iš jos didelį gabalą žemės, kurį dabar vadiname Mėnuliu, o už tai nuskriaustai planetai padovanojo gyvybę?.. Ir smūgio vietoje tyvuliuoja Didysis Ramusis vandenynas. O galbūt ir neatsitrenkė :).

Paprastai planetų susidūrimas nėra tikėtinas, nes jos turi savas, viena kitos atžvilgiu tolimas orbitas, tačiau apie Nibiru teigiama, kad jos orbita buvo labai ištęsta, ir ši planeta judėjo priešinga kitoms savo seserims kryptimi. Vieni Nibiru metai sudarė 3600 Žemiškųjų metų… Gal ji dar grįš?..

Tačiau Nibiru poveikis Žemei aukščiau išvardintais dalykais neapsiribojo. Dar ji suteikė progą atsirasti žaidimui „Nibiru: Messenger Of The Gods“ :).

Čekijoje, Vakarų Bohemijoje, aptikta Antrojo Pasaulinio karo laikų vokiečių karinė bazė. Labai sudomintas šios žinios Prancūzijoje gyvenantis profesorius Vaildas (Wild) pasikviečia jauną giminaitį Martiną Olaną (Martin Holan) bei paprašo šio (kaip profesionalaus archeologo) ištirti aptiktą vietovę. Profesorius papasakoja, kad karo pabaigoje vokiečiai būtų padarę bet ką, kad tik pavyktų išvengti pralaimėjimo. Net panaudoję naujus keistus super ginklus, naujas nežemiškas technologijas, net pakeitę patį žmogų. Tokiomis sąlygomis, su tokiais siekiais gimė „Nibiru“ projektas. Vaildas įsitikinęs, kad paslaptinga planeta X egzistavo, ir fašistų projektas ne iš piršto laužtas. Martinas privalo vykti į Prahą, susitikti su Barbara, kuri įteiks jam leidimą tyrinėjimams. Tačiau Barbaros sutartoje vietoje nėra…

Taip užsimezga žaidimo siužetas, kuris, reikia pasakyti, nėra itin įmantrus, tačiau turi pakankamai netikėtų posūkių, sumaniai panaudoja senąsias legendas, skatina žengti pirmyn ir išsiaiškinti dar vieną paslaptį. Palaipsniui bazės tyrinėjimas pereina į sudėtingą istoriją, kurioje persipina detektyvas, senosios majų (taip taip – majų, o ne šumerų) civilizacijos paslaptys, Trečiojo reicho darbeliai bei mokslinė fantastika.

Kaip supratote, priešas žaidime — fašistai. Po karo prabėgo ne vieneri metai, tačiau tamsūs Hitlerio pakalikų reikalai tai šen, tai ten išlenda per laiko dulkes. Ypač jei jas kas nors pajudina. Žinoma, nebus vaiduokliškai prisikėlusios Trečiojo Reicho tankų divizijos, tačiau piktojo genijaus pėdsakas užtikrintai badys akis.

Aišku, daugiau ar mažiau ragavusiems tokio tipo žaidimų „Nibiru: Messenger Of The Gods“ gali pasirodyti panašus į kai kuriuos iš jų, tačiau prieš mus tas variantas, kai dalykai iš kitur panaudojami gan vykusiai.

Žaidimo ekranas dalijamas į tris gabalus. Didžiąją dalį užima paties veiksmo parodymas, kuris pateiktas plačiaekraniame formate. Apatinė juosta skirta įvairiausių inventoriaus daiktų rinkimui, o viršutinė — valdymui. Nuvažiavus pele žemyn, iškart išnyra inventoriaus juosta, tačiau su viršutine dalimi kiek kitaip — čia reikia nuvairuoti pele į viršų ir šiek tiek nepasiekti dešiniojo krašto. Tik tada pasirodo trijų dantračių ikona, kurią paspaudus išeinama į pagrindinį meniu, o tada jau galima įsirašyti, keisti nustatymus ar išeiti iš žaidimo.

Kaip kiekviename „grynakraujame“ „kveste“, herojui judėti liepiama peles paspaudimu. Paimti, naudoti ar apžiūrėti daiktus reikia pirmu bei antru pelės mygtuku. Martinas neskubiu žingsniu priartėja prie nurodyto objekto ir praneša, ką rado (arba ką apie tą dalyką mano). Bėgimo žaidime nėra, nors kartais norisi. Gal kiek keistokai atrodo, kai herojus uždega sprogdiklį, ramiai pasako, kad reikia kuo greičiau atsitraukti saugiu atstumu, ir neskubėdamas nužingsniuoja slėptis.

Žaidimas vyksta iš trečio asmens pozicijos, kameros vieta parinkta gana vykusiai. Per visą žaidimą momentų, kai veikėjas užstoja kažką, ką reikia matyti, tebuvo vienas ar du.

Kiekvienas žmogus — asmenybė. Kiekvienas savaip priima pasaulį, savaip gliaudo užduotis. Tą patį galima tvirtinti apie Martiną. Kai kada jo suvokimas itin geras — nurodžius atlikti darbą, jis be tarpinių paliepimų viską atlieka iki galo (kad ir scena su žiurke), bet, kita vertus, kartais tenka baksnoti nosimi (t.y., pele) po vieną mažą žingsnelį, kad būtų pasiektas tikslas. Nepamirškite kartais pasiėmę įrankių dėžę, jai jau būnant inventoriaus skiltyje, paliepti Martinui apžiūrėti, kas jos viduje. Tokie charakterio prieštaravimai įkyriai nelenda į akis, dėl jų galima gyventi. Paimto inventoriaus negalima panaudoti, kol tam neatėjo laikas. Pavyzdžiui, turite lemputę ir matote lizdą, skirtą jai. Iškart įkišti lemputės nepavyks, būtina pirmiausia apžiūrėti lizdą, kad Martinas pasakytų: „tuščias lizdas… Hmm, čia trūksta lemputės“ ;). O tada pirmyn. Ir išvis labai svarbu klausyti, kas kalbama, pastebima. Visą laiką pateikiamos vienos ar kitos rūšies užuominos, leidžiančios judėti pirmyn. Žaidimo procesas sukurtas labai tinkamai.

Užvedus žymeklį ant daikto, kuris Martinui sukels susidomėjimą, jo spalva taps auksinė. Mažareikšmiai dalykai po pirmojo apžiūrėjimo tampa neaktyvūs, jų pakartotinai neįmanoma apžiūrinėti, tačiau svarbesni veiks, kol neatliks savo funkcijos. Dažniausiai reikalingi dalykai būna didoki, ir tai nesukelia problemų juos aptikti, tačiau kai kada reiks pastebėti mažytę skylutę sienoje ar plyšelį grindyse. Kol neatliktas numatytas darbas, Martinas į kitą epizodą nekels kojos.

Lygiai sudaryti protingai, palaipsniui jie didėja, iš lėto sunkėja užduotys. Žaidimas pradedamas nuo scenos ant tilto, iš kur negali pasitraukti, kol neišspendei galvosūkio, tačiau vėlesniuose epizoduose atsiranda iškart kelios scenos, ir galima vaikščioti iš vienos į kitą, kol neįminsi visų užduotų mįslių. Buvau nustebintas, kai, pasukęs už viešbučio, aptikau sceną, kurioje nebuvo ko paspausti. Negi, galvojau, išvis bereikšmė scena įdėta? Viskas atsistojo į savas vietas po to, kai, atlikęs kitą užduotį, grįžau atgal. Tada radau ne tik ką spausti, bet ir su kuo kalbėti.

Užduotis dažniausia galima spręsti neribotą laiko tarpą, nors ir pasakoma, kad „reikia paskubėti, kol nesugrįžo“ kas nors. Bet bus kelios vietos, kur atsiranda skaičiukai, rodantys laiką ir nenumaldomai tiksintys žemyn, tuo parodydami, kiek laiko liko mįslės įminimui. Į žaidimo pabaigą nepasiduokite goduliui, siekdami svarbiausio inventoriaus turto, nes už godumą baudžiama :).

„Nibiru: Messenger Of The Gods“ užduotys nėra labai sunkios — ir teisingai, nedaug atsiras maniakų, ilgai sėdinčių prie neįveikimo uždavinio. Visai kas kita, kai sudoroji, kad ir ne itin įmantrią, bet davusią progą pasukti smegeninę, užduotį. Žinoma, lieki labai savimi patenkintas ir nori kito iššūkio, kad dar kartą įrodytum sau, jog esi ne iš kelmo spirtas. Specialaus pasiruošimo užduotims nereikia, tačiau bendras išsilavinimas turėtų būti kiek aukščiau „jūros lygio“. Žvelgti reikia šviežiu žvilgsniu, ir tada nesunkiai suvoksi, kad, pavyzdžiui, apversta katino nuotrauka reiškia, jog gyvūnėlio vardą į kompiuterį reikia įvesti atvirkščiai. Kai kurių uždavinių sprendimui reiks išmokti (ar prisiminti 😉 ) majų skaičiavimo sistemą, tačiau neišsigąskite — pamokas gausite žaidime. Painiausia parinkti kodą šventykloje, kai reikia sustumdyti spalvotus rutuliukus. Bet viskas išsprendžiama. Majų simbolių žaidimas klaikiai primins žaidimą „15“, tik reiks atsirinkti tuos neįprastus mūsų akiai simbolius.

Kalba paprastai numatyta iš anksto, ir dažnokai pokalbiai prasideda tik priartėjus prie nustatytos vietos. Turiu omenyje dialogus, kuriuos žaidėjas privalo išklausyti, norėdamas sekti siužetą. Per visą žaidimą buvo tik viena vieta, kur leista pasirinkti vieną iš dvejų atsakymo variantų. Teisybės dėlei, pastebėsiu, kad užmezgant pokalbį kai kada atsiranda kelios papildomos ikonos, nurodančios pokalbio temą. Žinoma, kad ir skirtinga tvarka, tačiau apkalbėsite visas temas :). Sakysite, trūksta žaidimo laisvės? Netrūksta. Čia ne RPG :). O mąstyti vis vien tenka. Ne tik sprendžiant įvairiausias užduotėles, bet reiks pasukti galvą, kaip pavyzdžiui, įtikinti detektyvą, kad šis įleistų Martiną apžiūrėti nusikaltimo vietą. Vieną, beje, be jokios palydos. Čia turbūt logiškai silpniausiai pagrįsta „Nibiru“ vieta. Tuo labiau, kad jaunasis archeologas dar ir stiklo šukių palieka.

„Nibiru: Messenger Of The Gods“ grafiką galiu tik pagirti. Labai detaliai apgalvoti peizažai, pastatai, visur išryškintos smulkmenos. Bunkeryje sienos negali būti kaip šviežiai dažytos. Tokios ir nėra. Jos pablukę, sutrūkinėję, padengtos dėmėmis. Ant stalų nebus idealios tvarkos, kaip praėjus super valytojai. Viena kita smulkmena mėtysis bet kaip. Kitąkart galima ir nepastebėti reikalingo daikto.

Vietovės, su savo išskirtiniais bruožais, parinktos įvairios: nuo namų kambario ar tilto iki tolimos šventyklos Meksikos džiunglėse ar Prancūzijos gatvelėse. O dar kai kur tvyrantis rūkas ar merkiantis lietus… Dažnokai matysime vaizdo intarpus, kurie taip pat atlikti itin kokybiškai ir puikiai atlieka jiems skirtą funkciją. Neskubi, glotni veikėjų animacija maloniai glosto akį. Galbūt dėl šių ką tik paminėtų dalykų paprastas „kvestas“ ir išsipūtė iki tokių apimčių kietajame diske…

Įgarsinimas šiek tiek prastesnis, tačiau palyginus neblogas. Krentančio lietaus šuorai, akmuo slystantis uola, žingsniai požemio tyloje, sklaidomas senas popierius… Viskas sukuria gerą žaidybinę atmosferą. Kai kuriems veikėjams gal ir reikėtų paprašyti didesnės įtaigos balse, tačiau muzikinė tema (vėlgi atsižvelgus į žanrą) nuostabiai įsijungia į bendrą komplektą. Melodijos, tempo, garso pasikeitimai numatyti priklausomai nuo situacijos. Aptikote ilgai ieškotą artefaktą, iškilo mirtinas pavojus, pastebėjote neįtikėtiną dalyką — muzika sustiprins jūsų emocijas.

„Nibiru: Messenger Of The Gods“ — geras, gražus, neblogai apgalvotas ir apipavidalintas žaidimas. Jį malonu žaisti, veiksmas vilioja vis tolyn ir tolyn, kol nepastebimai ateina pabaiga. Prasta, neišraiškinga, neįtaigi pabaiga. Susidarė įspūdis, kad kažką praleidau. Arba kažkas dar bus. Deja… Kažkodėl gražiam žaidimui pritrūko efektingos pabaigos. Viskas kaip ir vietose, taškai sudėti (nors indėnų pranašystės, vokiečių siekio ir profesoriaus prašymų įgyvendinimo linijos susivedė… Sunku rašyti, nenorint ką nors išduoti pirma laiko 😉 ), tačiau kažko trūksta, pernelyg žaibiškas buvo tas finalinis sprendimas. Gaila. Nepaisant to, rekomenduoju žaidimą kiekvienam bent šiek tiek prijaučiančiam „kvestų“ žanrui žmogui.