Pastaruoju metu slavų žemėse gyvenantys žaidimų kūrėjai vis dažniau ir dažniau sudrebina pasaulį šviežiais ir tikrai galingais projektais. Atsimenate, kažkada buvo Kazokai — elementari, bet tuo pat metu labai šauni 2D RTS. Tai buvo žaidimas kiekvieno Lietuvos RTS mėgėjo kūnui, sielai ir „hardwarui“. Juk Kazokams nereikėjo nei super–duper kompiuterių, nei kelių mėnesių santaupų, nes pats žaidimas (sąlyginai kainuojantis grašius) voliojosi ir lig šiol voliojasi kiekvienoje Maximoje. Parsinešęs Blitckrygą ir pamatęs, kad mano kietajame diske jis nori daugiau nei 2GB, pamaniau… Iš kur tas nežemiškas svoris?

Smėlio dėžė

Pasirodo Blitckrygas yra milžiniška smėlio dėžė didelių vaikų žaidimams. Nival tikrai pasistengė ir labai toli paliko daugelį konkurentų. Kad nekiltų nesusipratimų, iškart pabrėžiu, jog Blyckrygo konkurentais laikau tik istorinius RTS, ir tik apie antrąjį pasaulinį karą. Pirmas ir svarbiausias žaidimo aspektas — tai galimybė dalyvauti mūšiuose ne tik už sąjungininkus (kaip pastaruoju metu madinga), bet ir už kitas dvi ne mažiau reikšmingas šalis (Vokietiją ir TSRS). Tai dalinai paaiškina, kam buvo reikalingi 2GB, tačiau visa tiesa paaiškėja pradėjus „Tutorial“ lygius. Žaidime grūste prigrūstas skirtingų lokacijų bei tuometinės karo technikos. Vien tik sunkvežimių bei palaikymo technikos kiekviena šalis turi mažų mažiausiai po dešimt elementų, o kur dar aviacija, tankai, artilerija… Žodžiu, karinės technikos daugiau nei pakankamai, ir Blickrygas be abejonės patenkins kiekvieno Antrojo Pasaulinio karo tematikos gerbėjo norus.

Žaidime atitinkamai yra trys kampanijos (Vokietijos, TSRS ir Sąjungininkų), tačiau kiekviena kampanija susideda iš kelių etapų. Pavyzdžiui, žaisdami už Vokietiją, mes ir mūsų dalinys kovas pradedame Lenkijoje, vėliau mus permeta į Prancūzija, Afriką, Baltijos respublikas, Rusiją, o po sąjungininkų išsilaipinimo mes jau su savaisiais žiemos kare užgrūdintais kariais vykstame į Ardėnus. Kiekvienoje lokacijoje dažniausiai privalomos dvi istorinės misijos, bei kiek širdis geidžia papildomų. Iš esmės žaidimą galima baigti greitai vykdant tik istorines misijas, tačiau jei žaisite aukštesniame nei Easy lygyje, praktiškai tai bus neįmanoma. Suprantate, kiekvienas mūsų dalinio karys (dalinio kariai Blyckryge — tai tankai ir artilerija, visa kita — patrankų mėsa ) nuolat renka patirties taškus, surinkęs tam tikrą jų kiekį gauną atitinkamą laipsnį, tampa taiklesnis ir apsukresnis mūšio lauke. Mūsų dalinys keliauja su mumis iš misijos į misiją, taip sustiprėdamas, mat už sėkmingas šalutines misijas mes dar apdovanojami ir technikos patobulinimais. Jei istorinę misiją pradėsime su žaliais, dar neapšaudytais kariais, greičiausiai būsim sutriuškinti, nes paprasčiausiai neturėsim branduolio, į kurį remiasi visa operacijos sėkmė. Taigi Blyckrygas — ne iš tų žaidimų, kuriuos baigiame vienu prisėdimu, per nepilną savaitgalį. Tai žaidimas ilgam, bent jau aš turiu nuojautą, kad dar gerą pusmetį kas dieną atliksiu privalomas pratybas, kad neprarasčiau įgūdžių belaukdamas Blitzkrieg 2 (duok Dieve, kad jis kada nors būtų).

Principai

Beje, šiame žaidime visiškai nėra ekonomikos. Blitzkrieg greičiau pavadinčiau taktiniu veiksmo žaidimu, nei strategija. Vienintelis resursas, kurio mums reikia — šaudmenys, jie saugiai sudėti nesunaikinamame sandėlyje, tad viskas, ką reikia daryti, tai laiku nusiųsti sunkvežimį į sandėlį. Žaidimo metu mes gauname daugiau ar mažiau apibrėžtą būrį. Dažniausiai tai trys mūsų būrio tankai + vienas papildomas, trys mūsų būrio artilerijos pabūklai + pora papildomų zenitinių patrankų, keli transportiniai sunkvežimiai (patrankų, pėstininkų ir šaudmenų transportavimui), keli būriai pėstininkų ir snaiperis arba karininkas. Žinoma, istorinėse misijose kiekvieną kartą mūsų laukia siurprizai, kartais negauname artilerijos, bet ją kompensuoja milžiniška pėstininkų minia, kartais gauname eksperimentinių ginklų, kartais kelis papildomus motorizuotus būrius (pėstininkai, pora šarvuočių ir pora lengvųjų tankų ir t.t.). Bet kuriuo atveju mūsų dalinys visada būna atakos smaigalyje, o kiti elementai dažniausiai naudojami flangų gynybai. Beje, misijose suteikta papildoma technika negauna patirties taškų, tad prieš šaudant labai svarbu pamąstyti, kuriam tankui pavesti šį juodą darbą. Aviacija — apskritai kita respublika. Mes su ja susiję tik tuo, kad tam tikrais momentais (dažniausiai juos lemia oro sąlygos) galime iškviesti pastiprinimą iš oro. Tai gali būti žvalgybinis lėktuvas (geriausias artilerijos draugas), naikintuvai, bombonešiai, pikiruojantys bombonešiai ar desanto lėktuvai. Aviacija iš principo labai efektyvi, tačiau jei ant žemės priešas turi bent porą zenitinių patrankų, iš jos beveik nėra naudos. Pilotai žūna net nepasiekę taikinio, o praradę kokios nors rūšies lėktuvus, toje pačioje misijoje antrą kartą jų dažniausiai nepavyks iškviesti. Todėl siekiantis pergalės žaidėjas privalo maksimaliai išnaudoti visas priemones, beveik tuo pat momentu, kitaip sakant surengti mažyti Blickrygą. Šioje sityje mums puikiai padeda valdymas.

Visiška kontrolė

Ko gero daugelis sutiks, kad pirmosiomis pažinties su nauju RTS žaidimu minutėmis mūsų nuomonę lemia valdymas. Blickrieg pasirodė geriau nei puikiai. Kelios Tutorial kampanijos supažindina pradedantį karininką su visomis valdymo gudrybėmis, tad pradėjus dalyvauti rimtuose mūšiuose belieka džiaugtis puikiu valdymu. Visos komandos tradiciškai gali būti duotos per ekrano apačioje esantį komandinį meniu, arba naudojant „karštuosius“ klavišus. Visos karštųjų klavišų komandos dislokuotos kairėje klaviatūros pusėje, kur dažniausiai ilsisi žaidėjo (nebūtinai stratego) ranka. Visi mūsų koviniai vienetai tradiciškai gali būti sujungti į būrius, ir lengvu Ctrl+pasirinkto skaičiaus paspaudimu gauti savo greitąjį klavišą. Žodžiu, veikimo principas lyg ir aiškus bei pažįstamas, tačiau svarbiausia tai, kad viskas veikia idealiai, tad žaidėjas vos ne akimirksniu gali suorganizuoti vietovės artilerinį apšaudymą ir pirmiesiems sviediniams dar nepasiekus žemės, iškviesti pastiprinimą iš oro, pasiųsti tankų būrį į priešo flangą bei parengti pėstininkus pagrindiniam puolimui. Jokios painiavos, jokios betvarkės. Nepatinka lėtapėdės Matildos, vos vos judančios Tobruko link? Prašom, vienu mygtuko paspaudimu padidinam žadimo greitį, ir mūsų Matildos dykumą skrodžia it greitaeigiai džipai. Priešo kontrataka pasirodė per agresyvi, nespėjate rikiuoti savo karių? Spustelėkite „-“, ir žaidimo ritmas sulėtėja. Vis tiek nespėjote atiduoti gyvybiškai svarbių įsakymų? Spauskite „spacebar“, ir žaidimas sustos pauzės režime. Visas laikas jūsų kišenėje, galite žvalgytis po žemėlapį ir dalinti įsakymus. Šaunu ir labai praktiška.

Sudėtingumo lygiai visiems

Dirbtinis intelektas. Ko gero vienintelis elementas, galintis susilaukti šiokių tokių priekaištų. Nors daugeliu atveju mūsų kariai juda tvarkingai bei paisydami logistikos taisyklių, nugrybaujančių pasitaiko. Tai ne senosios kartos strategija, kurioje vienas pasiklydęs orkas mūsų kariuomenei neturi jokios įtakos. Čia kiekvienas tankas skaičiuojamas, tad jo nebuvimas mūšyje tik todėl, kad DI susivėlė ir užstrigo miestelyje nepasirinkdamas, į kurią gatvę sukti, sukelia nežemišką vado pyktį. Tiesa, žaidime niekas neskaičiuoja pėstininkų (be reikalo, šie juodadarbiai kartais praverčia labiau, nei keletas sunkiųjų tankų), tad vienas pasiklydęs pėstininkas, atrodytų, nėra baisi nelaimė. Taip ir yra. Tačiau jei paklydėlis „užsirauna“ ant poros Panzer IV klasės tankų ir bandydamas bėgti atvilioja juos į patį mūsų artilerijos pozicijų užnugarį? Žodžiu, su draugišku DI dar reikėtų padirbėti, nors iš principo jis netoli tobulybės. Priešo DI žaidžiant Easy režime beveik nejuntamas, tačiau jau Normal režime skaitmeninis oponentas ima rodyti dantis. Žaibiškos kontratakos iš flangų, netikėti pėstininkų antpuoliai, kova dėl dangaus kontrolės, DI pasirūpina viskuo. Tik žaisdamas aukštesniame sudėtingumo lygyje pajutau pėstininkų pranašumus (žaisdamas Easy net nelaipindavau jų iš sunkvežimių). Miestai, net prikimšti lengvųjų prieštankinių patrankų ar mortyrų, tampa garantuotu kapu sąjungininkų tankams (vokiečių Panzeriai, kaip ir priklauso, į tokius niekus dėmesio nekreipia), tačiau, padedami narsiųjų pėstininkų, surengiam tokioje vietoje mūšius iš namo į namą, iš kiemo į kiemą. Prisėlinę iš pasalų ir sunaikinę patrankos įgulą mūsų narsuoliai žaibiškai apsuka užgrobtą pabūklą ir vaišina priešą jo paties šaudmenimis. Užmėtę granatomis snūduriuojantį savaeigį artilerinį pabūklą Stug, pėstininkai suplėšo jo vikšrus ir pasitraukia, į areną įleisdami tankus. Stug neturi bokštelio, tad be vikšrų jis negali sukiotis ir šaudyti (jei ne pėstininkai, toks gražuolis greičiausiai nusineštų pusę mūsų motorizuoto dalinio). Lengvas grobis, dar lengviau uždirbti patirties taškai. Kitaip tariant, žaisdami Easy lygyje greičiausiai tiesiog patirsite malonumą stebėdami mūšius, Normal jau teks pamąstyti ir užsiimti rimtesnių operacijų planavimu, tuo tarpu Hard ar Suicide lygiai skirti asams, labiau mėgstantiems tris valandas planuoti ir penkias minutes veikti.

Netilpau…

Deja, dėl vietos stokos negaliu papasakot jums, brangūs skaitytojai, apie tai, kokią reikšmę tanko šarvui turi papildomi 5 milimetrai, apie tai, kokie svarbūs gyvenime yra žvalgybos duomenys, apie tai, ką gali padaryti vienas vienintelis miške „apsikasęs“ tankas.

Pabaigai pridursiu, kad nors teoriškai tai — 2D RTS, iš principo visi koviniai vienetai yra smulkučiai 3D objektai. Pats žaidimo landšaftas irgi trimatis (tiesa, plika akimi tai nepastebima), tačiau kiekviena net labai žema kalvelė — milžiniškas privalumas mūsų artilerijai.

Žaidimo garsas puikus, tiesa, muzika tradicinė, panašios melodijos girdėtos daugelyje žaidimų Antrojo Pasaulinio tema, tačiau mūsų kariai įgarsinti tiesiog pasakiškai. Valdydami sąjungininkus iškart pajusite, kam vadovaujate — ar iš kilmingos anglų lordų šeimos kilusiam artileristui, ar pamišusiam džipo vairuotojui iš Teksaso. TSRS daliniuose „katiušas“ vairuoja išties pasikėlę „komandirai“, o remontinius sunkvežimius — tik ką iš Ukrainos kolūkių atvykę didvyriai traktoristai. Stebint Trečiojo reicho karius, kuriems vadovaujam, apninka greitos pergalės jausmas, tvarkingai dažyti milžiniški tankai kelia pasitikėjimą savimi, kai tuo tarpu valdant prancūziškas spalvotas skardines su miniatiūriniais vamzdžiais baisu net žengti pirmą žingsnį.

Blitckrieg — nerealus žaidimas, privalantis rasti savo vietą visų RTS ar šiaip istorinių žaidimų mėgėjų kolekcijose, be jokios sąžinės graužaties atiduodu jam „geriausiojo“ ženkliuką.