„Start the Party“ buvo vienas iš „PlayStation Move“ priedėlio starto žaidimų ir jis buvo velniškai geras. Su savais trūkumais žinoma, bet tuo pat metu sąžiningai atliekantis pagrindines funkcijas — nuotaikingas, triukšmingas, ryškus, išjudinantis, nuvarginantis ir per valandą nusibostantis, tad garantavo, kad vakarėlyje liks laiko ir kitai veiklai.

Tarp nežymių trūkumų kuriuos turėjo originalus žaidimas, buvo smarkiai ribotos galimybės žaisti vienam, nes vieno žaidėjo režime buvo tik menka dalis visų siūlomų mini žaidimų, „Save the world“ šią klaidą ištaiso, bet tuo pat metu ir sugriauna daugybę elementų kurie seniau veikė gerai.

„Start the Party: Save the World“ kaip ir pirmtakas yra mini žaidimų rinkinys, kuris sprendžiant iš išplėsto pavadinimo, turėtų turėti ir liesą siužetinę liniją, bet jos neturi.

Skirtumas tik tas, kad prieš kiekviena mini žaidimą parodomas daktaras baisusis, kuris padaro, ar ketina padaryti kažką negero, o žaidėjai jam trukdo. Bėda tame, kad iš žaidimo dingo senasis, sensacingasis, guvusis pranešėjas, o jo vietoje užkadrinius tekstus skaito kažkoks piemuo. Tai ir būtent tai sukuria pirmą įspūdį apie šį rinkinį, nes galvoje sukasi vienintelis žodis NUOBODU!

Blausūs, falsh‘iniai fonai ir švelnios pastelinės spalvos tą efektą tik sustiprina, tad patiems mini žaidimams tenka stengtis dvigubai, kad jį išsklaidytų.

Tiesa pradėjus žaisti atsiranda ir spalvų, ir triukšmo, ir azarto kurio stokoja meniu langai, tačiau ir šioje sferoje ne viskas gerai. Jei žaidžiame vieni — „Start the Party: Save the World“ skirtingai nei pirmtakas, bent jau leidžia išmėginti visus rinkinyje esančius žaidimus. Tas žinoma gerai, bet bėda ta, kad vakarėlio žaidimai retai kada žaidžiami vienatvėje, nebent žaidėją domina trofėjų rinkimas. Įjungus vakarėlio režimą stebina naujovių trūkumas, o tuo pat metu ir senų gerų idėjų nužudymas. Pradėkim nuo to, kad tėra du režimai „Party“ ir „Quickfire“. Pirmasis primena analogišką žaidimą iš pirmos dalies, tačiau jame trūksta kelių dalykų. Visų pirma nebėra sudėtingumo lygio pasirinkimo. Vieno žaidėjo režime, kur jis iš esmės nereikalingas, toks pasirinkimas yra. Daugelio žaidėjų režime, kur šis pasirinkimas būtinas, jo nėra. Esmė tame, kad vakarėliuose ar tiesiog žaidžiant su vaikais „Start the Party“ kiekvienas valdo savo herojų, tad labiau patyrę žaidėjai galėjo rinktis „Hard“, o naujokai ar jaunesni žaidėjai „Easy“ sudėtingumo lygius. Norite tikėkite, norite ne, bet ši opcija leisdavo išlyginti jėgas ir mano keturmetis sūnus prieš mane kovodavo kaip lygus su lygiu. Greta to, originaliame žaidime dar buvo maišomi mini žaidimai ir užduočių tipai, tad laimėta rungtis galėjo tiesiog duoti 3 taškus, arba leisti juos pavogti iš oponento. Kažkam išsiveržus į priekį, silpniausiam žaidėjui buvo pasiūlomi papildomi raundai, kad jis prisivytų lyderius ir t.t. Galų gale, tarpe tarp žaidimų, nugalėtojai galėjo nupiešti ūsus ar ragus ant pralaiminčių avatarų vardu. Visa tai kūrė sveiką, linksmą, vakarėlio atmosferą, o dabar nieko panašaus nėra. Nors pačių žaidimų ir daugiau, veiksmo ir azarto gerokai mažiau. Ypač žaidžiant su vaikais, kai negalėdamas pasikelti sudėtingumo lygio, tiesiog privalai jiems nusileisti. Bėda ne tame, kad tai padaryti sunku, tiesiog kur kas smagiau greta matyti konkurentą žaidžiantį lengvesnėmis sąlygomis, bet kovojantį dėl taškų, nei kažką, kam pastoviai turi daryti nuolaidas. Tai kenkia auklėjimui ir psichologijai.

Patys žaidimai visiškai nauji, šį kartą su dar didesniu spaudimu alternatyvios realybės link. Šioje vietoje iš techninės pusės viskas atlikta tobulai. Praturtintos realybės dėka, įvairiausiais įrankiais pavirstantis pultelis atrodo nuostabiai, puikiai seka žaidėjo judesius ir yra smagus naudoti. Viename žaidime pultelis virsta automatu, kitame plazminiu pieštuku, trečiame dinozauru ar puodu į kurį gaudome žūtin krentančius jūreivius. Viskas smagu labai smagu, smagūs ir patys mini žaidimai, vis dažniau perkeliantys žaidėją ir jį supančią aplinką į žaidimą, o ne atvirkščiai. Ta prasme jei seniau didžioji dalis žaidimų leido matyti filmuojamą aplinką ekrane ir ją papuošdavo žaidimo elementais, tai dabar toji aplinka tampa vienu iš tų elementų.

Pavyzdžiui mūsų užduotis nuvežti traumuotą veikėją į ligoninę — visas žaidimo lygis pateiktas kaip žaidimas, o pro greitosios pagalbos automobilio langą matom savo kambarį. Žaidėjo užduotis iškišti ranką per langą ir sulaikyti ant jos besiritinėjanti ligonį. Iš pradžių tai sukuria keistą kambario, kambaryje efektą, bet vėliau apsipranti ir būna visai smagu.

Nors žaidimas nedraugiškas mažiausiems žaidėjams vertinant sudėtingumo lygių stoką, žvelgiant į pačią eigą „Save the World“ yra paprastesnis. Vaikučiai gan greit perpranta ir įvaldo didžiąją dalį mini žaidimų, tačiau tai automatiškai reiškia, kad šie kur kas greičiau atsibosta vyresniems. To priežastis paprasta, nors žaidimai įvairūs, jų mechanika pernelyg panaši tarpusavyje. Labai pasigedau tokių aktyvių pramogų kaip „Bug Bash“, ar sąlyginai sudėtingų kaip lauciaus galvos kirpimas ir piešimas, kurie buvo originaliame žaidime.

Tai, kad dažnu atveju net ir už žaidimo ribų iškeliavęs pultelis veikia ir leidžia sėkmingai tęsti dalį žaidimų naudodamas tik akselerometro ir giroskopo duomenis, irgi labai smagus dalykas kalbant apie žaidžiančius vaikus, bet ne toks smagus žiūrint iš vyresnių žaidėjų perspektyvos.

Visus šiuos kaltinimus „Save the World“ realiai gali mėginti nurungti tik keliais teigiamais pokyčiais. Visų pirma nereikia pamiršti, kad tai biudžetinis žaidimas ir jo starto kaina bene per pus mažesnė nei priimta. Turint tai galvoje „Save the World“ ima atrodyti kaip visai šaunus pasirinkimas žaidimui su vaikais ar vaikiškų gimtadienių metų, bet… Čia žinoma koją šiek tiek pakiša siužetas, nes dažniausiai žaisdami mes kažką mušim, žudysim, deginsim ir sprogdinsim.
Tiksliau, ne… Mušdami, žudydami, degindami ir sprogdindami mes ginsime kažką nuo daktaro Šiurpiojo pakalikų. Tai viską keičia…

Kita smagi naujovė antro pultelio įvedimas. Nežinau kokių konkrečiai tikslų siekė kūrėjai siekdami leisti pasyviam žaidėjui valdyti šalutinius herojus, bet ši savybė veikia į abi puses. Tarkim aktyvus žaidėjas valdo povandeninę valtį, kuri turi gelbėti narus. Žaidžiant su lygiaverčiu oponentu, pasyvus žaidėjas gali valdyti tuos narus mėgindamas pasprukti nuo valties, ar tyčia užšokti ant elektra besispjaudančios medūzos. Tokiu būdu pasyvus žaidėjas gali trukdyti aktyviam rinkti taškus ir garantuoti sau pergalę. Antra vertus žaidžiant su vaikais, su tais narais galima elgtis priešingai, tiesiog nukreipiant juos povandeninės valties link. Labai gera savybė, ypač turint galvoje, kad tą „pagalbą“ kitam žaidėjui gali suteikti nieko jam apie tai nesakydamas.

Reziumė paprastas. Nors su naujuoju rinkiniu „Sony“ siūlo ir duoda daugiau, mes realiai gauname mažiau. Biudžetinė kaina „Start the Party: Save the World“ paverčia šaunia dovana iki mokyklinio amžiaus žaidėjams, bet aišku tik su sąlyga, kad jų tėvų nepiktins daktaro Šiurpiojo tema. Išsiaiškinti šį klausimą galite ir parsisiųsdami žaidimo demo, kurią rasite PSN.