Prieš du metus „PS3“ savininkams buvo pasiūlyta didvyriška užduotis – išgelbėti Žemę nuo ateivių invazijos. Tokį kilnų poelgį jiems atlikti pavedė „Resistance: Fall of Man“, žaidimas kartais net vadinamas pirma rimta pirmojo asmens šaudykle „PS3“ konsolėje. Dar vienas svarbus momentas – jis buvo skirtas išskirtinai „Sony“ konsolės fanams. Tačiau sunkūs laikai ir vėl atėjo į žemę, o „Insomniac Games“ dar kartą prašo žaidėjų pagelbėti kovoje su ateiviais Chimera, nes žūtbūtinėje kovoje žmonėms ne tik nepasisekė įgyti jokio pranašumo, bet net ir atvirkščiai – reikalai tik pablogėjo. Taigi, antroji „Resistance“ dalis atkeliavo į „PS3“ su naujomis užduotimis, dar didesniais mūšiais, gražesnėmis aplinkomis ir nuostabiu 8 žaidėjų bendradarbiavimo režimu (kad chimeras būt lengviau tvarkyti).

Pirmiausia išbandžius žaidimą į akis krenta jo pretenzijos stebinti žaidėjus savo didingumu. Pačioje pradžioje jums išlipus iš sudužusio sraigtasparnio jums prieš akis atsivers didelės mašinos, viską aplink naikinančios, vaizdas. Šalia mėlyno Skandinavijos dangaus ir žalių krūmokšnių ši metalinė mašina atrodys išties kontrastingai. Tokių ir panašių vaizdų bei priešininkų pačiame žaidime sutiksime nuolat. Atrodo kūrėjai išties mėgavosi žaisdami su spalvomis, kurios pirmiausia krenta į akis būtent tokiose situacijose. Visos žaidimo kampanijos metu turėsite galimybe aplankyti pačius įvairiausius pasaulio kampelius: nuo karinių oro pajėgų bazės Islandijoje iki mažo miestelio Kalifornijoje. Tiesa, daugiausia žaidimo teks praleisti Šiaurės Amerikoje, bet galite būti tikras – ji tikrai nustebins jus savo įvairove. Teks pakovoti ir kaimo vietose, bei ateivių invazijos „sužeistuose“ JAV didmiesčiuose.

Tokios išsiskiriančios aplinkos pirmiausia tarnauja vienam labai svarbiam dalykui – pačiai kovai. O jų čia bus tikrai daug, apskritai visą žaidimą būtų galima įvardinti keliais žodeliais: pasala po pasalos ir visa tai sumaišyta su paprasta istorija. Būtent, vienas esminių atrosios dalies elementų – silpna istorija. Čia jos daugiausia galima sužinoti renkant žvalgybos dokumentus, kuriuos galima rasti išmėtytus lygiuose. Jose yra pasakojama gan nemažai įdomios informacijos, tačiau čia iškart iškyla vienas didelis bet. Šie dokumentai yra išmėtyti ir vietomis paslėpti taip, kad jų ieškojimas užima per daug laiko ir pastangų. Galiausiai nekreipiant išskirtinio dėmesio istorijai, ji palieka labai miglotą įspūdį ir labai abejotina ar ji bus tas motyvas, dėl kurio nuolat norėsis eiti toliau.

Ir nors žaidime istorija silpnoka, bet tai netrukdo jausti didžiausia palaima šaudant tūkstančius chimerų, kurių žaidime sutiksime įvairiausių tipų: nuo kareivių su nemaloniomis iltimis iki dviejų aukštų apsišarvavusių titanų ar gremėzdiško dydžio leviatanų. Pasirinkimas tikrai turėtų patenkinti kiekvieną, tuo labiau jog visi jie pasižymės skirtingomis jėgos, greičio savybėmis, bei puls jus skirtingu intensyvumu. Bus čia ir nemažai naujovių palyginus su pirmąją dalimi, kurių vienas įdomesnių – Grim, juos daugelis tikriausiai nuoširdžiai prisieks matę kažkuriame Holivudo fantastiniame filme. Na, žinote kaip ten jie atrodo, šlykštus ir blogi ateiviai. Verta paminėti, kad visų šių priešų naikinimo arsenalas taip pat gerokai išsiplėtė: prisidėjo tokie įdomūs daikčiukai, kaip skydą sukuriantis Wraith ginklas ar ašmenimis šaudantis Splicer. Ir nors vietomis aiškiai jaučiasi, kad ginklams „Resistance 2“ vis dar trūksta svorio ar jėgos, bet apskritai tai netruko jausti pasimėgavimą į pragarą pasiunčiant dar vieną chimerą.

Pernelyg įsijausti į vieno žaidėjo režimo pasakojimą nebandysiu, galbūt verta tik paminėti vietomis nelabai gerai išdėstytus automatinio išsisaugojimo punktus. Nors pilnas gyvybes galima atgauti pasislėpus vos kelioms sekundėms, tačiau kovojant prieš bosus ar ordas priešų, tokios prabangos galima ir neturėti. Tokiomis akimirkomis mirtis tampa labai nemaloniu dalyku, o artimiausias „checkpointas“ visada atrodo esantis labai toli. Kitas „Resistance“ minusiukas – gan trumpa kampanija. Žaidžiant lengviausiu režimu ją galima įveikti per vos 9 valandas, bet laikas čia ne didžiausia problema. Blogiausia, kad viską įveikus nelabai turi ką prisiminti: netgi kovų su milžiniškais bosais, kurie kovos su jais momentu palieka įspūdį, bet praėjus kažkiek laiko sunku būtų pasakyti, kad jis tau labai įstrigo. Dar daugiau, nors kampanija ir trumpa, bet mirti joje teks ne vieną kartą – patikėkite. Kad ir kaip gerai žaistumėte, vietomis priešai užpuola taip, kad kitos išeities tiesiog nelieka. Apskritai kampanija palieka dvejopa įspūdį, iš pradžių žaidžiant viskas atrodo nepakartojamai, tiesiog tobulai atlikta, bet pabaigus ima aiškėti, kad deja pirmas įspūdis buvo gan apgaulingas.

Tačiau pernelyg liūdėti dėl to nereikia, kadangi jeigu esate prijungęs savo „PS3“ prie interneto, tai visas jūsų dėmesys bus sutelktas į visiškai kitą dalyką. Tiksliau, į 8 žaidėjų „co-op“, kuris yra tas elementas padėsiantis ne tik sustiprinti draugų saitus, bet ir priversiantis nuolat grįžti prie „Resistance 2“. Šiame režime 8 žaidėjai turi nugalėti chimerų būrius ir įvykdyti tam tikras užduotis. Kiekvienas iš jų gali rinktis iš trijų skirtingų klasių, kurių kiekviena turi jai skirtus ginklus ir specialias savybes. Medikas turi galimybę siurbti iš priešininkų gyvybes ir jas perduoti savo draugams: tai labai svarbi funkcija, nes nėra jokios kitos galimybės pasipildyti gyvybes. „Special Ops“ vyrukas yra vienintelis amunicijos šaltinis, o kareivis gali neštis rimtą kulkosvaidį ir kartu sukurti apsauginį skydą savo komandos draugams. Svarbiausia viso to savybė – kiekvienas iš žaidėjų yra priklausomas nuo kitų dviejų, todėl komandinis darbas čia yra būtinas. Ir tai žavi.

Bendradarbiavimo režime dar yra ir keletas kitų mielų dalykėlių, kaip antai galimybė gauti patirties taškus, už kuriuos vėliau galima atrakinti papildomus ginklus, specialias savybes ir kitokia įrangą. Taip, kad stengtis yra dėl ko. O kam visgi nepatinka bendradarbiauti ar neturi patikimų partnerių, tuomet tinklinis režimas palaikantis iki 60 žaidėjų bus pats tas. Tuo labiau, kad „Resistance 2“ tiek žaidėjų vienu metu apgyvendinta viename žemėlapyje be didesnių kadrų kaitos greičio sumažėjimo. Daugelis jums pažystamų režimų, kaip „Deathmatch“, „Capture the Flag“ bus čia, bet iškart siūlyčiau išbandyti vieną įdomesnių – „skirmish“, kuriame visi žaidėjai bus padalinti į atskirus būrius, kurių kiekvienas gaus po skirtingas užduotis. Apskritai tinklinis režimas yra aukštumoje ir aiškiai matosi, kad „Insomniac“ šioje srityje padirbėjo iš peties.

Galiausiai norėtųsi pažymėti, kad „Resistance 2“ yra puikus žaidimas. Jeigu turite „PS3“ ir mėgstate šaudykles, tuomet siūlyčiau labai rimtai pagalvoti apie jo įsigijimą. Ir nors vietomis žaidimas turi problemų, o vieno žaidėjo kampanija nėra tokia, kokia atrodo ji turėtų būti, tačiau galiausiai teigiami jo aspektai neabejotinai atsveria visus minusus. Tuo labiau, kad tinkliniame režime iš viso galima praleisti net 420 valandų atrakinant įvairiausius dalykus ir kitaip einant progreso keliu, kuriuos mums paruošė „Insomniac“. Ko gi dar reikia šaltam žiemos vakarui? Tik gero ginklo ir būrio šlykščių chimerų.