Žaidimų serija „Mafia“ pastarųjų kelių dešimtmečių žaidėjams reiškia labai daug. Ypač pats pirmas „Mafia“ žaidimas ir ypač tiems, kas žino, kas yra nelemta lenktynių misija, kuri daugeliui to meto žaidėjų tapo didžiuoju kompiuterinių žaidimų krikštu. Rašydamas šias eilutes spėlioju, ar šiandien toks žaidimas kaip tuometinė, pati pirma „Mafia“ sukeltų susidomėjimą bei žaidėjų prisirišimą ir ar taptų nemaria klasika, kaip įvyko prieš daugiau nei dešimtmetį? Galbūt. O gal ir ne. Bet šiandien mes turime „Mafia III“, kuris, nors ir stengiasi išlaikyti serijos tradicijas, neišvengiamai pasiduoda ir šiuolaikiniams žaidimų standartams.
Kaip šiam žaidimui pasisekė? Ten, kur dar galime atpažinti stipriąsias žaidimų serijos „Mafia“ puses – ši dalis ženkliai laimi prieš kitus, šiandien pasirodančius žaidimus. Bet ten, kur „Mafia III“ bando konkuruoti su dabartiniais žaidimais jau šiuolaikiniuose žaidimų standartuose – ženkliai pralaimi „Mafia“. Ir kartais taip, kad net skaudu žaidžiant žiūrėti.
Bet pradėkime nuo to, kad belaukdamas žaidimo (ir net sulaukęs), ilgai sukau galvą, ar šią dalį mes galime laikyti pirmosios ir tikrosios „Mafia“ kūrėjų darbu, kaip laikėme „Mafia II“, ar ne? Taigi, iš to, ką pavyko surasti internete, kūrėjai „2K Czech“, dirbę ir prie praeitų serijos dalių, dar 2012-ais paskelbė apie pradėtus darbus prie naujo AAA žaidimo. Nesunku buvo numanyti, kad tai yra ne kas kita, kaip nauja „Mafia“ dalis, tačiau 2014 metais ši studija nelauktai buvo išvaikyta. Kiek būtent jos branduolio nusėdo kūrėjų studijoje „Hangar 13“, kuri galų gale ir sukūrė „Mafia III“, neaišku, bet aišku, kad šiai studijai vadovauja Hadenas Blackmanas, atėjęs iš „LucasArts“. Ironiška, jog nors ši dalis, atrodo, yra toliausiai nutolusi nuo to, ką mes matėme pirmame „Mafia“ žaidime, vien per pirmą savaitę buvo parduota per 4,5 milijonų trečiosios serijos dalies kopijų, o pirmosios žaidimo pardavimo savaitės Jungtinėje Karalystėje beveik 60 proc. lenkė „Mafia II“ pirmųjų savaičių pardavimus.
Šiaip ar taip, verčiausia pradėti kalbėti nuo „Mafia III“ žaidimo pasaulio. Tame aš nuoširdžiai matau didžiausią šios dalies stiprybę ir, tuo pat metu, išskirtinumą. Žaidimas vyksta 1968-ais, Naujajame Bordeauxe (New Bordeaux), atkurtame pagal Naująjį Orleaną. Kodėl tai verčia kilnoti antakius? Nes tai, imant apskritai, yra gana neįprasta aplinka bei veiksmo vieta panašaus tipo kriminalinei dramai kaip „Mafia“. Anksčiau su draugais lengvai palygindavome: štai, „Mafia“ yra kaip „Krikštatėvis“, „Mafia II“ – kaip „Šaunūs vyrukai“ („Goodfellas“), o „Mafia III“ – hmmm… Štai tame ir visas žavesys – ši dalis pagaliau nukelia žaidėją ten, kur iki šiol nenukeldavo nei žaidimai, nei, netgi, filmai. Tiesa, gal filmai ir buvo nukėlę (ar buvo bandę nukelti), tačiau jie toli gražu nėra tokie garsūs, geri ar vykę didelio biudžeto projektai, kad apie juos žinotume (kaip žinome, pavyzdžiui, apie „Krikštatėvį“). Taip pat neįprastai malonių (įsitraukimo prasme) spalvų žaidimui priduoda tai, jog valdome juodaodį veikėją, Vietnamo karo veteraną ir kaip tik būtent tuo laikotarpiu, kai veši rasizmas, kai ore sklando įvairūs permainų vėjai ir mafija išgyvena savotišką transformaciją.
Bet kaip apmaudu, kad ties įspūdingu pasauliu bei atmosfera, stipriausia žaidimo pusė išblėsta. Kaip įprasta, visada labai daug tikiesi iš žaidimų serijos „Mafia“ siužeto, o jis, šį kartą, tėra eilinė keršto istorija. Ir tai toks praradimas, nes užuot spėliojus, kas bus toliau ir nusistebint kiekvieną kartą, kai istorija eilinį kartą pasisuka, dabar jau po trijų valandų žaidimo tampa aišku, kokia bus viso siužeto eiga ir link kokios neišvengiamos atomazgos jis veda. Tai, tiesą sakant, labai numuša būtent tą įsitraukimą, kurį paprastai suteikia gera istorija – gali žaisti net ne visai gerą, kokybišką žaidimą vedamas vien to troškulio, kurį sukuria geras siužetas. Dabar gi žaisdamas „Mafia III“ nuolat lyginau jį su kitu, mažiau žinomu žaidimu „Dirver: Parallel Lines“. Taip, pastarasis jau senas ir dabar jo žaisti vien dėl žaismo nerekomenduočiau, tačiau jame ta pati keršto istorija, mano akimis, buvo geresnė, nes apie staigias permainas siužete žaidėjas sužino tik žaidimo viduryje, o po permainų – laikas prasukamas keliasdešimčiai metų į priekį ir viskas kardinaliai pasikeičia. Tai tikrai geras sprendimas. Tuo metu „Mafia III“ to neišnaudoja ir kartais atrodo, kad siužetas yra vien tam, kad būtų.
Tačiau to paties tikrai nepasakysi apie tai, kaip gana banali keršto istorija „Mafia III“ lūpomis yra papasakojama. Kai tik išgirsti veikėjus kalbant arba stebi kad ir paprastučius konfliktus tarp jų, aiškiai matai, kad tai – „Mafia“ ir jog jokiame kitame žaidime tokios kokybės įgarsinimui, detalėms dialoguose ar tiesiog lėtoms scenoms paprasčiausiai nėra. Ir dėl to tu žaidi „Mafia III“, nes tave masina ne tiek istorija, kaip būtent tai, kaip ji papasakota. Na ir dar, žinoma, visa plejada veikėjų, kurių priešakyje – turbūt vienas pirmųjų visiškai išteisintų juodaodžių protagonistų, kuris juodaodis ne todėl, kad dabar tokia mada, bet todėl, jog būtent tokio veikėjo šioje istorijoje, pasaulyje bei žaidime reikėjo. Tai – Linkolnas Klėjus (Lincoln Clay), kuris taip pat ir, garbės žodis, vienas pirmųjų veikėjų, kurie yra Vietnamo karo veteranai ir dėl to žaidimo ar filmo eigoje neverkšlena. Kaip prisimename, net veiksmo filmų ikona laikomas Rembo savo pirmajame filme neslėpė ašarų dėl to paties Vietnamo, o štai Linkolnas laikosi pavyzdingai. Tačiau tai nereiškia, kad jis to karo nematė – paklaustas, nedvejodamas pažeria tokių istorijų, nuo kurių iškart įsivyrauja tyla.
Per daug nesigilinant į neigiamus žaidimo veikėjus – nes papasakojus apie juos bus atimta ir ta maža kruopelytė džiaugsmo, kurį suteikia „Mafia III“ siužetas – niežti nagai aptarti keturis pagrindinius Linkolno palydovus. Ką dar ši „Mafia“ dalis padaro gerai, tai pojūtis, kad žaidėjas tampa tikros mafijos šeimos dalimi. Bet tai ne vien pojūtis, o ir leidimas suvokti, kokios su tuo ateina atsakomybės, kokios privilegijos, galimybės bei kokia viso to kaina. Tai štai žaidime šią šeimą, be Linkolno, sudarys trys spalvingos ir itin patrauklios personos – Haičio mafijos bosė Kasandra (Cassandra), airių mafijos lyderis Tomas Burkas (Thomas Burke) ir – staigmena! – senstelėjęs, tačiau kaip veikėjas labiau pagilėjęs „Mafia II“ protagonistas Vito Scaletta. Tuo pat metu žaidime vaizduojama ir įdomi CŽV agento Džono Donovano, kuris padeda Linkolnui susekti jo pagrindinius taikinius, linija. Bet viskas, daugiau apie siužetą, veikėjus ir kaip visa tai susijungia – nė žodžio.
Taigi, kur būtent „Mafia III“ susimauna ir susilaukia visos krūvos nepatenkintų žaidėjų dejonių? Kaip bebūtų gaila – žaismo sprendimuose. Jau nekalbant apie tai, kad „Mafia III“ žaidimo pasaulis yra didesnis nei „Mafia“ ir „Mafia II“ kartu sudėjus, tačiau tokiame dideliame pasaulyje neįdiegti „auto-travel“ galimybės? Ir versti žaidėją važinėti lėtesnėmis nei įprasta (nes laikmetis) automobiliais per visą milžinišką pasaulį vien tam, kad eilinės šalutinės misijos metu surinkti daiktus, o vėliau juos vežti per visą miestą atgal? Na, tai dar būtų niekis, jei tarp visų šalutinių misijų ir žaismo bendrai būtų įvairovė, tačiau jos čia, deja, nėra. Visų trijų mafijos bendražygių – Kasandros, Vito bei Tomo – misijos yra pasikartojančios, o tarpusavyje skiriasi tik konkrečia užduotimi: vienu atveju tai mašinų nuvarymai, kitu – oponentų likvidavimas. Bet tai – tik šalutinės misijos. Tai – dar tik ledkalnio viršūnė.
O pats ledkalnis būtų tai, kad viso žaidimo metu, patekus į naują zoną (o jų čia – visos dešimt), Linkolnas turės daryti daug smulkių šalutinių užduočių tam, kad gautų teisę įvykdyti kiekvienos konkrečios zonos pagrindines siužetines misijas. Jų nebus tol, kol zona nebus pilnai pravalyta, tad žaidėjai turėtų nusiteikti ilgas valandas trunkančiam monotoniškam žaidimui ir pagrindinių misijų laukimui. Jei tai vyktų tik kai kuriose zonose, o ne visose – būtų dar niekis, bet dabar tai – ištisa kančia. „Mafia III“ realiai tampa žaidimu, kur tu sėdi, žaidi ir tiesiog taip jauti, kad kažkur gaišini savo valandas. O kompiuteriniai žaidimai jokiais būdais negali kelti tokio jausmo. Kai tik jis kyla – kažkas labai labai ne taip. Be proto apmaudu, kad tai vyksta žaidžiant būtent „Mafia“ serijos žaidimą… Taip, trečioji dalis tapo be proto ilga, bet kieno sąskaita? Smagumo žaisti kompiuterinį žaidimą? Garbės žodis – geriau 8 valandų, bet neatsibostantis „Mafia“ žaidimas, nei tas, kuriame yra milžiniškas žemėlapis ir tokia nykuma.
Tuo metu gana standartinė trečiojo asmens šaudyklės mechanika mus nukelia į tuos laikus, kai šiam žanrui nebuvo keliami jokie reikalavimai. Tai, didžiąja dalimi, tėra elementari trečiojo asmens šaudyklė su sėlinimo priemaišomis, bet tos priemaišos tokios negudrios ir primityvios, kad norint sėlinimo geriau būtų rinktis būtent į tai ir orientuotą žaidimą. Taip pat žaismo procesą bei tą elementarųjį trečio asmens šaudymą ar sėlinimą apkartina įvairios klaidos, „bugai“ ir panašūs žaidimo apie žaidimo neišbaigtumą bylojantys dalykai. Man vietomis bežaidžiant prieš akis iškildavo „Driv3r“, garbės žodis. Kartais „Mafia III“ gali būti panašiai nežaidžiamas kaip ir pastaroji dalis. Abiejų serijų atvejais tai trečia dalis. Keistas sutapimas.
Žaidimo pasaulis. Kaip jau minėjau, „Mafia III“ yra didesnis už pirmas abi dalis kartu sudėjus. Bet veiklos šiame dideliame pasaulyje be to, kad teks pravalyti kiekvieną iš miesto zonų, beveik nėra. Tiksliau, yra, bet ji, vėlgi, tokia primityvi ir menanti akmens amžių, jog aš sunkiai įsivaizduoju šiuolaikinį žaidėją rankaliojantį tai, ką rankaliuoti siūlo „Mafia III“. Vienintelė paguoda šiame iki nevilties dideliame ir tuščiame žaidimo pasaulyje yra autentiški to meto automobiliai, bet net ir jais džiaugtis ilgainiui atsibosta, nes žaidimas taip išsunkia žaidėjo kantrybę, kad imi ieškoti pačių absurdiškiausių pramogų: pavyzdžiui, skaičiuoti medžius, kelio ženklus ar priešpriešine juosta pravažiuojančius automobilius. Tiesa, šitai gali daryti ir dėl kito, prie žaidimo pliusų priskiriamo sprendimo: realiu laiku atsirandančių kelio ženklų, kurie žaidėjui nurodo važiavimo kryptį tikslo link. Dėl to nebėra būtina nuolat spoksot į kampe esantį sumažintą žemėlapį, o vietoje to galima gerėtis puikiais miesto vaizdais.
Ne paslaptis, kad „Mafia III“ turi vieną ambicingiausių garso takelių kompiuterinių žaidimų istorijoje. Taip, šis garso takelis išties intriguoja bei gerai nuteikia – ypač vos įsijungus žaidimą, meniu lange – bet vėliau tas džiugesys išgaruoja. Galbūt todėl, kad važinėjantis automobiliais, dainos kažkodėl begėdiškai kartojasi ir staiga suvoki, kad tas visas garso takelis, kurį žaidėjas gali girdėti tiesiog žaisdamas, naršydamas po miestą, yra labai jau apribotas. Ėmiau spėlioti: o kur gi visos tos dainos, kurios taip masino anonsuose? Na, kūrėjai, galbūt, sąmoningai pasitaupė jas įvairiems žaidimo momentams, bet… Ar nėra tai šiek tiek nesąžininga žaidėjo atžvilgiu? Štai naujasis „Watch Dogs 2“ siūlo visas dainas klausytis tada, kai nori ir ta laisvė maloniai veža. Tas pats pirmasis „Watch Dogs“ bei „GTA V“ puikiai susitvarkė ir su žaidimo pasauliais bei veikla juose – žaidžiant tuos žaidimus paprasčiausiai nėra nuobodu ir gali užsibūti ten nesuskaitomas valandas. Tuo metu užsibūti „Mafia III“ pasaulyje pernelyg didelė pagunda nekyla. Visas tas pasaulis, su priforsuotomis užduotimis, atrodo lyg muliažas.
Grafika, vertinant iš konsolių pusės, žaidime patraukli, veikėjai – labai realistiški, momentais netgi nustebina labiau nei bet kuris kitas pastaruoju metu išleistas žaidimas. Dar labiau nustebina skirtingi, puikiai išvaidinti veikėjų charakteriai, nuotaikos, iš veido ar asociatyvių jų sakomų sakinių nuskaitomi ketinimai bei pasekmės. Taip, visa tai neleidžia pamiršti, kad tai, ką žaidi, yra „Mafia“. Tik gaila, kad tą puikią grafiką apkaltina paliktos klaidos, įvairūs trūkčiojimai, staiga pasikeičiantis dangus, neįprastos spalvos ar kur ne kur panašiomis formomis vis pastebimas neužbaigtumo jausmas.
Kaip galima vertinti šį žaidimą? Na, labai sunkus klausimas. Puikiai suprasdamas, kad savo tekste labai gailestingas nebuvau, aš vis tiek negaliu šiam žaidimui rašyti mažo balo ir jo nerekomenduoti. Galima pasakyti kitaip: „Mafia III“ tikrai, garantuotai yra ne kiekvienam, netgi 40-50 proc., kad jis burtų kelių ištrauktam statistiniam žaidėjui nepatiks, tačiau lygiai tokia pati tikimybė, jog žaidimas patiks. Tiesiog šiuo atveju per daug dalykų priklauso nuo žaidėjo. Jei geras pasakojimas ir veikėjai nusveria visa kita, tada „Mafia III“ ne tik lips, bet ir patiks, tačiau jei žaidžiant labai svarbu švaistomas laikas, žaismas, pramogos, įsitraukimas, o istorija bei pasakojimas mažiau svarbūs – apie šį žaidimą geriau išvis nieko nežinoti. Ir ypač šiais laikais.
Kita vertus, kadangi žinau, kokie reti šiais laikais yra geras, kokybiškas pasakojimas, jo įgarsinimas bei išbaigti veikėjai, aš negaliu, bent jau vertinimo balu, neišskirti šio žaidimo iš kitų.
