„Grasshopper Manufacture“ darbuotojai turi antgamtinių sugebėjimų. Kad ir kokį ekscentrišką žaidimą ši studija begamintų, jai visuomet pavyksta surasti geraširdį leidėją, galintį suteikti visą reikalingą paramą. Nevaržoma jokių kūrybinių tramdomųjų marškinių, „Grasshopper Manufacture“ jau keturiolika metų garsėja kaip studija, nebijanti peržengti padorumo ribų. Jos žaidimai groteskiški, kandžiai pašaipūs ir demonstratyviai laužantys video žaidimų gramatikos taisykles. Ryškiausi „Grasshopper Manufacture“ darbai – „Michigan: Report From Hell“, „Killer 7“, „No More Heroes“ ir „Shadows of the Damned“ – nesulaukė didelės finansinės sėkmės, tačiau pavertė studijos įkūrėją bei vadovą Goichi Suda itin gerbiama video žaidimų pasaulio figūra. Naujausias „Grasshopper Manufacture“ projektas „Lollipop Chainsaw“ yra tipinis šios studijos produktas, siūlantis į jokią matavimo skalę netelpantį kūrybiškumo užtaisą, o kartu ir visą eilę dizaino bei techninių trūkumų.

„Lollipop Chainsaw“ pasakoja apie iš senos zombių medžiotojų giminės kilusią Džiuljetą Starling. Jos aštuoniolikto gimtadienio šventę sudrumsčia zombių tvanas. Vienas iš zombių netikėtai užpuola Džiuljetą, ir jau ruošiasi į ją suleisti dantis, kai staiga įsikiša jos vaikinas vardu Nikas. Deja, džiaugtis nėra kada, mat užpuolikas Nikui perkanda ranką. Kol Nikas aprauda savo likimą, Džiuljeta randa būdą išgelbėti savo širdies draugą. Ji stveria savo margaspalvį benzopjūklą ir nupjauna jam galvą…

Kaip po galais aš galiu kalbėti, jeigu net neturiu krūtinės ląstos? – Džiuljetos klausia atsipeikėjęs ir visiškai pasimetęs Nikas. – Atlikau magišką ritualą! – atšauna pralinksmėjusi Džiuljeta. Tada prisikabina jo makaulę lyg kokį pakabuką prie sijono ir leidžiasi į kelionę, kurios pabaigoje laukia zombių apokalipsės sukėlėjas.

Nors beveik viso žaidimo metu valdysi tik Džiuljetą, visą laiką jausiesi esąs Niko vietoje. Nikas mėgsta pabrėžti „Lollipop Chainsaw“ pasaulio absurdiškumą. Jis šneka taip, tarsi būtų normalus žmogus atsidūręs pakvaišusiame video žaidimų pasaulyje.

Būtent tai, ką „Lollipop Chainsaw“ veikėjai šneka, yra svarbiausia. Jeigu dekonstruotume visą žaidimo siužetą, pamatytume, kad jis paprastas kaip ploto apskaičiavimo formulė. Ir visai nesvarbu, kad prie jo ilgus vakarus plušo garsus Holivudo scenaristas John Gunn, be kitų filmų dirbęs prie modernaus „Down of the Dead“ perdarymo. „Lollipop Chainsaw“ įdomumas slypi ne intrigose ar įtaigiai dėstomoje istorijoje, o veikėjuose ir tame, kaip jie bendrauja, nuolat apsikeisdami nešvankiais juokeliais bei taikliomis pastabomis. Nemažai komentarų būna juokingi išlikdami pernelyg neužgauliais (Nikas bosui, grojančiam būgnais: „Ką čia bandai primest? Vienarankį „Def Leppard“ būgnininką?“; Džiuljeta, pamačiusi ant stalo padėtą sprogmenimis apkarstytą tortą: „Iš kur zombiai žino, kad šiandien mano gimtadienis? Tikriausiai kuris nors iš jų turi mane drauguose Facebook“). Kita vertus, didžioji dalis frazių, kurias išgirsi, bus stipriai vulgarios ir necenzūruotos (Bosas, Džiuljetai: Skambino tavo mama ir sakė, kad esi k*rva!; Minia zombių, prieš puldama Džiuljetą: Mes išp*sim tavo tėvą!). Suprantu, jog šiais laikais video žaidimuose galima prisiklausyti visokių nešvankybių. Tačiau tai, kas bylojama „Lollipop Chainsaw“ veikėjų lūpomis, neapsiriboja vien lakoniškais f*ck deriniais, kaip kad yra nusistovėję daugumoje video žaidimų, – šiame žaidime necenzūrinės frazės kur kas išsamesnės ir …hmm… labiau argumentuotos. Paklausius, ką plyšauja nepraustaburniai „Lollipop Chainsaw“ personažai, išmatų mėtymas į sieną žaidime „Duke Nukem Forever“ atrodo skaistus tarsi pirmoji Komunija.

Veiksmas ekrane savo vulgarybėmis gerokai atsilieka nuo periodiškai laidomų spalvingų epitetų. Taip, Džiuljeta bastosi su benzopjūklu, mikliai amputuodama priešams galvas. Bet visa tai apipavidalinta tokiu nekaltu stiliumi, kad nė nesijaučia, jog vykdai tikrą zombakaustą. Iš nupjautų numirėlių galvų greta kraujo trykšta vaivorykščių fontanai, o aplinkui, lyg žaidime „Beyonetta“, sproginėja mergaitiškai rausvos širdelės. „Lollipop Chainsaw“ visur, kur tik gali, stengiasi suderinti kraupias scenas ir humorą. Tuo šis žaidimas primena kultinius „grindhouse“ filmus, tokius kaip R. Rodrigeso „Planet Terror“ ar P. Jacksono „Dead Alive“.

Panaši situacija ir su muzika. Bosų kovoms intstrumentalus parengė grupės „Mindless Self Indulgence“ lyderis Jimmy Euringer, o visą kitą muziką, išskyrus 16 licencijuotų kūrinių, paruošė legendinis kompozitorius Akira Yamaoka. Šiųdviejų atlikėjų melodijos atstovauja tamsiąją žaidimo pusę, kurią protarpiais nušviečia licencijuotų dainų spinduliai, atskrieję iš tokių atlikėjų kaip MSTRKRFT, Skrillex, Children of Bodom bei kitų. Nustebino skoningai įkomponuotos senos dainos, tarkime, garsusis 1985-tųjų „Dead or Alive“ hitas „You Spin Me Round (Like A Record)” ar klasikinė „Lollipop“ dainelė iš tolimų 1958-tųjų, kurią kadaise buvo pasigavusios „Vakaro žinių“ mergaitės.

Gaila, bet pati žaidimo eiga sumodeliuota padrikai. Džiuljeta žudo priešus pasitelkdama šokių judesius ir visuomet po ranka esantį benzopjūklą, sykiu atliekantį ir telefono paskirtį (tai tik viena iš daugelio keistenybių). Judesių arsenalą galima praplėsti parduotuvėse. Ten pat siūloma pagerinti Džiuljetos sugebėjimus, nusipirkti naujų kostiumų, papildomų dainų, koncepcinių piešinių bei kitų naudingų dalykėlių. Pavyzdžiui, „Niko bilietas“ leidžia atlikti specialius veiksmus panaudojant Niko galvą.

Kovos žaidime labai akrobatiškos ir greitos. Reikia stengtis vienu mostu nukirsti kuo daugiau zombių galvų. Jeigu pasiseka nurėžti bent jau tris galvas vienu ypu, gauni papildomų aukso monetų ir, svarbiausia, platininę monetą, vertą 500 aukso analogų. Įvaldant vis daugiau ir daugiau judesių, tarkime, išmokstant paversti benzopjūklą šautuvu, tampa lengviau šienauti išpuvusias zombių kaukoles. Pereidinėdamas žaidimą antrąsyk jau būni susirinkęs daugiau aukso ir platinos nei vietinis lombardas. Tada žaidimas tampa kiek neįdomus, nes įsigyjęs viską, kas įmanoma, nebeturi motyvacijos žaisti stilingai. Zombiai taip pat gan greitai nusibosta, nes dauguma iš jų kaunasi su vienodu numirėlišku vangumu.

Rimtesnė problema glūdi „Lollipop Chainsaw“ lygių dizaine. Tradicinės zombiapjūtes dažnai praskiedžiamos visokiais mini žaidimais, pavyzdžiui, krepšiniu ir beisbolu, kombaino vairavimu, „Trono“ stiliaus kovomis žaidimų automato viduje ir panašiai. Tokie išmaningi mini žaidimai, įkvėpti „Dead Rising“ linksmybių, daugeliu atveju yra idealus vaistas nuo lėtinės monotonijos. Tačiau šiame žaidime to nepakanka. „Lollipop Chainsaw“ lygiai yra klaustrofobiškai uždari, juose egzistuoja labai griežti judėjimo apribojimai. Džiuljeta moka striksėti, bet jai leidžiama užšokti tik ant tų vietų, kurios reikalingos patekimui į kitą vietovę. Kitaip sakant, be elementaraus kariavimo prieš zombius, lygiuose daugiau nėra ką veikti. Tiesa, galima ieškoti išslapstytų čiulpinukų, bet žemėlapiai tam per maži.

Taip pat erzina prastai savo darbą atliekantis kameros ir valdymo tandemas. Kamera retai parodo viską, ką reikia, o valdymas jaučiasi labai šiaudinis, kad ir ką tai reikštų. Tai nėra didelė bėda, nes žaidimas verčia be pertraukos skintis kelią į priekį. Nebus laiko net pasižvalgyti po aplinkas. „Lollipop Chainsaw“ yra varomas populiariojo „Unreal Engine 3“ grafinio variklio, tačiau taip tikrai neatrodo: vietovės ryškiaspalvės, bet išsekintos detalių bado, visą ekraną dengia kažkokia iš sapnų importuota migla, tekstūros vietomis yra visiškai plokščios, šalutiniai veikėjai, rodos, nulieti iš vaško, perėjimai tarp skirtingų animacijų per daug kapoti. Kadrų kaita irgi mėgsta pasvirduliuoti, bet tuo per daug nepiktnaudžiauja.

Išvardinti nusiskundimai yra vieni niekai palyginus su didžiausia „Lollipop Chainsaw“ žaizda. Žaidimas labai trumpas. Jį galima pereiti per maždaug 5-6 valandas. Be vieno žaidėjo kampanijos daugiau nieko nėra. „Lollipop Chainsaw“ turi dvi pabaigas – gerą ir blogą. Pabaigą nulems tai, ar išgelbėsi visus su savo klasiokus, kuriuos įvairiuose lygių vietose engia zombiai. Žaidžiant aukštesniais sudėtingumo nustatymais, bosai įgunda atlikti naujas atakas. Pakeliui link jų galima sutikti dar nematytų zombių rūšių, kurių iš viso priskaičiuojama net 35. Ar dėl to verta žaisti iš naujo? Nemanau. Taip pat nemanau, jog verta įsijungti „Ranking“ režimą. Jame reikia žaisti tuos pačius lygius, tik šį kartą rezultatai yra nuodugniai fiksuojami bei lyginami su kitų žaidėjų pasiekimais. Lygių įveikimo specifika taipogi šiek tiek pasikeičia: išnyksta visi atskaitos taškai, nebegalima naudotis parduotuvėmis, duodama tik viena gyvybė, nebeleidžiama įsijungti „easy“ sudėtingumo parametro.

Žinant visus „Lollipop Chainsaw“ defektus pasidaro visiškai aišku, kodėl kai kurie apdairesni pardavėjai jau spėjo sumažinti žaidimo kainą nuo 60 iki 45 dolerių. Ne tokie apdairūs kaip pardavėjai buvo užsienio apžvalgininkai. Jie išgyrė „Lollipop Chainsaw“ net nesusimąstydami, jog kažkam už jį reikės mokėti pinigus. Lengva kalbėti, kai žaidimą gauni už dyką, užbaigi jį per penkias valandas, o paskui per pusvalandį parašai recenziją ir nusiplauni rankas. Antra vertus, po visos tos lavinos suvienodėjusių žaidimų „Lollipop Chainsaw“ susivalgė nepamirštamai skaniai. Grįžo tas senai pamirštas jausmas, kai žaidi ir nežinai, kas Tavęs laukia toliau. Pirmas „Lollipop Chainsaw“ perėjimas buvo nuodėmingai saldus nuo pradžios iki galo. Paskutinį kartą taip juokiausi pernai, kai žaidžiau „Shadows of the Damned“. Ar verta išbandyti „Lollipop Chainsaw? Už dyką? Taip, tiesiog privaloma. Už 150 Lt? Vargu… Iš kitos pusės, menas niekada nebuvo pigus malonumas.