Kai tik asmeniniuose kompiuteriuose pasirodė pirmoji Call of Duty versija, daugelis žaidėjų buvo tiesiog sužavėti ja. Todėl po neilgo laiko, Activision išleido ir konsolėms skirtą versiją – Call of Duty 2: Finest Hour. Gaila, tačiau ji ne iš tolo neprilygo savo giminaičiui. Visai neseniai išvydome ir naujai apsitaisiusį „Call of Duty 2“ skirtą tiek PC, tiek ir naujos kartos konsolei – Xbox 360. Tradicijas pripažįstanti Activision ir šįkart neketina sulaužyti jų, pateigdama mums naują, konsolėms skirtą žaidimą – Call of Duty 2: Big Red One.

Siūlyčiau iškarto neapsigauti, su PC ir Xbox 360 versija šį žaidimą sieja tik bendras pavadinimas ir leidėjas, na dar ir veiksmo vieta – Antrasis Pasaulinis Karas. Tačiau Big Red One mes turėsime vykdyti visiškai kitas misijas ir dalyvauti kituose mūšiuose, kartais gali sutapti tik jų vietos. Nevyko juk II pasaulinis karas visur.

Big Red One – tai realiai egzistavusi divizija, kurios tikrasis pavadinimas „Jungtinių Amerikos Valstijų Armijos 1-oji pėstininkų divizija“. Ji tapo viena iš garsiausių ir labiausiai priešų bijomu JAV divizijų, kuri savo pareigą atlikinėti pradėjo Šiaurės Afrikoje, vėliau išsilaipino Italijoje, po to sekė Normandijos šturmas ir galiausiai ilgas kelias iki Berlyno. Visą šį kelią jūs ir praeisite žaidime, žaisdami už eilinį „Fox“ grupės kareivį. Jūsų užduotis bus – įvykdyti trylikos misijų kompanijos režimą.

Žaidimo misijų įvairovė tikrai didelė. Mes turėsime ir galėsime valdyti ne tik tankus, šarvuočius, bet ir įrodyti savo meistriškumą priešlėktuviniuose pabūkluose. Tačiau kaip ir ankstesnėse dalyse, taip ir čia, kiekviena misija yra tikrai linijinė ir nieko savarankiško jau nebepadarysi. Bet taip net ir geriau, galva pernelyg neapkraunama nereikalingais dalykais, o visas jūsų kūnas turi galimybę pasinerti į šaudyklės teikiamus privalumus.

Žaidimas siūlo gan daug puikiai šaudyklei būtinų atributų. Visų pirma, jūsų arsenale galės būti tiek unikalūs amerikiečių Antrojo pasaulinio karo ginklai, tiek ir vokiečių, italų ar net prancūzų (kai kovosite prieš Viši Prancūzijos pajėgas).

Tačiau nors šautuvų ir kitos ginkluotės yra daug, bet tikroviškumo juose rasti gan sunku. Dar blogiau, jie visi po ilgesnio žaidimo tampa beveik vienodi. Žaisdami jūs nė nepajusite, kad rankose laikote tikrai galingą daiktą, ar tai būtų žymieji Thompson automatai ar BAR. Neskaitant stacionarių kulkosvaidžių ar tanko vamzdžio, jokie kiti ginklai įspūdžio nepalieka. Kita svarbi šaudyklių pusė, tinkamas priešininkų priešmirtinis šokis, žaidime irgi nėra pakankamai išvystytas.

Norint pradėti kalbėti apie gerąsias žaidimo puses, reikėtų užmesti akį į priešų dirbtinį intelektą. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo gan patraukliai. Tavo kovos draugai puikiai žino ką ir kada jiems daryti ir kodėl tai reikia daryti. Fašistinės armijos atstovai irgi demonstruoja, kad ir jiems teko baigti vidurinę mokyklą. Jų judesiai ir sprendimai kovos įkarštyje tikrai sveikintini. Jie tikrai nepraleis progos reikiamų momentu pasislėpti ir duoti jums atkirti. O tai jau verčia pabandyti savo priešininkus užklupti iš šono arba sumąstyti ką nors kito.

Visam žaidime aš bijojau tik vienintelio dalyko, kuris mane gąsdina ir kitose II pasaulinio karo šaudyklėse – tai vokiečių aviacijos pasididžiavimas – Stukos. Teko skaityti vieno žmogaus prisiminimus, užrašytus knygoje, apie minėtąjį karą. Labiausiai jam įstrigęs dalykas, buvo šių bombonešių keliamas triukšmas. Kai Stukos pasirengdavo bombarduoti savo taikinį, jos staiga krisdavo žemyn ir prie pat savo taikinio išmesdavo jam skirtas bombas. Lėktuvui krentant kildavęs triukšmas ir buvo vienas geriausių žaidime. Jis išties gąsdindavo, o ypatingai sėdint priešlėktuviniuose pabūkluose. Sėdi, girdi, ieškai ir bijai, kad bet kuriuo metu gausi bomba į dantis.

Tikiu, jog žaidimo kompanija įveikėte tikrai greitai ir nesunkiai, ypač jei teko bandyti lengvesnio lygio žaidimą. Kas toliau? Kaip ir priklauso, Activision mums siūlo išbandyti savo jėgas daugelio žaidėjų arenoje. 16 žaidėjų režimas siūlo jau privalomais tapusius tipus: „kovos iki mirties“, „komandinės kovos iki mirties, „užgrobti vėliavą“ ir daugelį kitų režimų. Šiuos tipus galėsite išbandyti skirtingų 11 žemėlapių, tačiau daugelis iš jų bus jau matyti kompanijos režime.

Silpniausia daugelio žaidėjų režimo savybė – tai paprasto kareivio neefektyvumas. Vaikštant po žemėlapius ir šaudant į priešininkus, labai dažnai net nesijaučia – jūs pataikėte ar ne. Sunku išvis suvogti savo vietą pasaulyje. Tik kai kuriuose žemėlapiuose esantys tankai priverčia keisti nuomonę, įlipus į juos galime pajusti bent jau smogiamosios jėgos galingumą. Tačiau jie galingi tol, kol neįvažiuoja į miestą. Pastatuose pasislėpę prieštankiniai daliniai šauniai išvaiko tanko svajones tapti galingiausiu.

Call of Duty 2: Big Red One yra pirmasis kiek daugiau pavykęs, žymiosios Call of Duty serijos žaidimas, skirtas konsolėms. Jis gali pasigirti nors ir trumpa, bet skirtingai nuo kitų šaudyklių, įdomia istorija. Ji išties priverčia pasidomėti „Big Red One“ pasiekimais. Bet blogas DI, garso efektų trūkumus, rimtos klaidos žaidimo sąsajoje neleidžia jo iškelti į PC versijos aukštumas. Jei turite PS2 ir būtinai norite sužaisti žaidimą apie Antrąjį Pasaulinį Karą – Big Red One skirtas jums. Jis tikrai visa galva aukštesnis už savo ‚Finest Hour“ pirmtaką.

Turbūt pastebėjote, jog visoje recenzijoje beveik nebuvo užsiminta apie grafiką. Žaidę žaidimą atsakys – ir labai gerai. Tenka tik paminėti, jog aukštesnių įvertinimų yra verti tankų, kareivių ir kitų vaikščiojančių ar važiuojančių objektų grafiką. Tuo tarpu sprogimai (ar gi ten sprogimai, petardos kieme galingiau sprogsta) ir kiti „specialieji efektai“ yra gan žemo lygio. Bet tarp misijų esantys filmukai, sugeba suteikti žaidimui dvasios ir autentiškumo, bei įnešti šiokio tokio konteksto viskam, ką jūs darote.

Vytautas, Games.lt