„Jeigu nori nueiti greitai, eik vienas; jeigu nori nueiti toli – eik kartu“ skelbia vienas posakis, bandantis pasakyti, jog dideles gyvenimiškas keliones įveikti daug lengviau jei turi žmonių, kurie gali tau jose padėti, nes pats vienas nuo visų įmanomų netikėtumų tikrai negalėsi jų išvengti. Nors dažniausiai gera mintis dar prieš kelionę pagalvoti su kuo tu keliausi, tačiau kartais būna, kad net ir pasileidus į ją vienam kažkaip pabaigi nebe vienas. Sutinki vieną ar daugiau kitų žmonių, kurie leidosi į tą pačią kelionę iš skirtingų vietų, dažnai dėl skirtingų priežasčių ir net nepagalvodami, kad dar kažkas bando eiti link tų pačių tikslų. Būtent apie tai ir kalba „Broken Age“.
Vella Tartine ir Shay Volta yra pagrindiniai šio žaidimo veikėjai. Vienintelis dalykas bendras tarp jų – tai jų amžius. Abu paaugliai. Bet tie pasauliai, kuriuose jie gyvena visiškai skirtingi. Vella gyvena Badlands vietovėje įsikūrusiame Sugar Bunting miestelyje, garsėjančiame savo nuostabiais kepiniais bei yra apsupta didelės mylinčios šeimos, o Shay savo dienas leidžia kosminiame laive, pavadintame Bossa Nostra pavadinimu, ir, atrodo, tėra vienintelis to laivo keleivis. Abiejų gyvenimas skiriasi kaip diena ir naktis, bet jie patys to nežinodami pasineria į tą pačią kelionę. Ir iš esmės dėl tos paties priežasties! Jie nori praplėsti savo dabartinio gyvenimo kitų jiems nustatytas ribas.
Vella galėtų pasigirti nuostabiu gyvenimu, jei ne viena problema. Kas 14 metų į jų miestelį atplaukia Mog Chothra monstras, kuris reikalauja, kad būtų paaukotos jam merginos, o jei ne šis grasina sunaikinti miestelį. Gyventojai taip įpratę prie šio ritualo, kad net nekvestionuoja, ar jis teisingas, ar nėra kažkokio kito būdo. Aukojamos merginos galvoja, jog tai geriausia, kas galėtų joms gyvenime nutikti, nes tai yra jų gyvenimo prasmė. Nors Vella yra viena iš tų atrinktų merginų paaukojimui, tačiau ji priešingai nei kitos jos likimo draugės nemano, jog tai normalu. Ji mano, kad yra kitas kelias. Kažkokiu būdu reikia nugalėti Mog Chothra ir tuomet nebereiks daugiau prarasti miestelio jaunų merginų.
Tuo tarpu Shay kenčia nuo monotonijos. Vienintelis maistas kosminiame laive – sausi pusryčiai bei kažkokie proteinų rinkiniai. Vienintelė veikla, kurią galima daryti jo kosminiame laive – vykdyti įvairias misijas. O vietos, kurias galima aplankyti su savo laivu, iš esmės tik taip pat tos pačios. Dar blogiau tai, kad nors jis jau paauglys, tačiau viskas sukurta taip tarsi jis būtų mažas vaikas. Ką jau kalbėti apie kompiuterio – jo mamos – perspaustą globą, neleidžiančią išbandyti kažko labiau ekstremalesnio. Na, ar bent kažką, ko pabaigos nebūtų įmanoma taip lengvai nuspėti…
Tiek Shay tiek Vella randa būdų kaip išlįsti iš jiems nubrėžtų gyvenimo ribų. Suaugę paprastai tokį išlindimą vadina paauglišku maištu, net nesigilindami į priežastis, kurios tuos paauglius ir priverčia taip elgtis. Galbūt iš čia tas žaidimo pavadinimas „Broken Age“, bandantis pasakyti, jog yra toks amžius kai dauguma žmonių šiek tiek sugenda. Kita vertus žaidimo siužetas taip pat pasakoja ir apie ne visai etiškus ateities dalykus (viena iš kitų persipinančių siužeto linijų), tad pavadinimas gaunasi toks dvilypis.
Kaip ten bebūtų su pavadinimu, bet abiem pagrindiniams žaidimo veikėjams šis išlindimas tampa ta priežastimi, kodėl jų keliai jiems to nesuprantant kaip ir kur susikerta. Kol galiausiai susikirtus apsiverčia jų realybė bei apsikeičiama patirtimi, gana ilgai gerai nesuvokiant kodėl tai daroma. Bet net ir kiekvienam iš jų veikiant einant savo keliu instinktyviai galiausiai žaidimo pabaigoje pavyksta padaryti kažką, kas atrodo kaip normalus abiejų pusių susitikimas. O ši kelionė būtent iki to laiko ir yra tai dėl ko apart kitų didesnių ar mažesnių siužetų einama iki tos pabaigos.
„Broken Age“ savo gyvenimą pradėjo 2012-ųjų vasarį kaip minios finansavimo projektas „Kickstarter“ tinklalapyje kodiniu pavadinimu „Double Fine Adventure“. Tim Schafer tikėjosi, kad galbūt tai bus pats geriausias būdas surinkti pakankamai pinigų gero „parodyk ir paspausk“ (angl. point & click) tipo žaidimo (tokio kaip senieji „LucasArts“ žaidimai prie kurių jis buvo dirbęs ir kurie buvo viena iš priežasčių pavertusių jį vienu iš žaidimo kūrėjų garsenybių) sukūrimo pradžiai. Buvo tikėtasi, kad už tokią sumą pavyks sukurti žaidimo demonstracinę versiją, kuri būtų naudojama rasti žaidimo leidėją, galintį investuoti visą kitą reikalingą pinigų dalį į šį projektą. Visgi, planai greitai pasikeitė kuomet minimalią planuojamą sumą projektui reikalingą sumą (400,000$) pavyko surinkti greičiau nei per 9 valandas, o po 24 valandų pavyko kirsti net ir milijono dolerių kartelę ir tokiu būdu tapus kuriam laikui labiausiai finansuotu „Kickstarter“ projektu. Būtent ši šiek tiek kūrėjams netikėta sėkmė lėmė tai, jog buvo nuspręsta projekto kūrimui išsiversti visiškai be leidėjo, taip išlaikant kūrybinę kontrolę savo rankose.
Kad ir kokie dideli pinigai atrodė, jog buvo surinkti projektui, tačiau kūrimo metu paaiškėjo, kad greičiausiai jų nepakaks viską tinkamai pabaigti iki galo. Geras kūrybinis darbas kainuoja iš ties nemažai ir visada sunku įvertinti jo kaštus iki galo. Dėl to „Broken Age“ tapo pirmuoju žaidimu, kuris ne tik rinko pinigus per minios finansavimo platformas, bet buvo planuojamas pardavinėti per „Steam Early Access“ sistemą. Žinoma, toks sprendimas tuomet nepradžiugino žmonių investavusių anksčiau savo pinigus mainais už žaidimo kopiją, todėl vėliau žaidimo pardavinėjimas per „Steam“ platformą buvo pakeistas į kažkuo panašų kaip vadinamuosius „Season Pass“, kuomet kūrėjai žaidimą žaidimą išleidžia dalimis, visiems šį paketą įsigijusiems žaidėjams. Taip „Broken Age“ tapo sudalintas į dvi dalis „Act 1” bei „Act 2”, kurios nors ir išleistos metų skirtumu, galiausiai susijungė į vieną bendrą žaidimą, kuris kai kuriose parduotuvėse platinamas „Broken Age: The Complete Adventure“, o kitose tiesiog „Broken Age“ vardu.
Nors galiausiai ir gavosi gerai sujungtas vientisas žaidimas, tačiau vietas, kuriose prasideda kiekvienas „Act“, pastebėti gana nesunku. Tuomet pagrindiniai veikėjai būna tokiuose pozicijose, iš kur istorija būna vienodai nei pradėta nei pabaigta – kai šie ilsisi vertikaliai skeltame ekrane. Tuomet belieka pasirinkti vieną iš jų ir pasinerti į atitinkamą pasaulį, kuriame veikėjas tuo metu yra. Vėliau tarp veikėjų galima persijungti ekrano apačioje esančio meniu pagalba, tačiau tuomet bus matomas tik jau pilnas vaizdas iš atitinkamo veikėjo pasaulio.
Kad pereiti nuo pirmo iki antro „Act“ būtina, kad tiek Shay tiek ir Vella būtų atlikę visus savo veiksmus. Ta pati taisyklė galioja ir kalbant apie žaidimo pabaigą. Šia prasme „Broken Age“ primena „Day of the Tentacle“ bei kai kuriuos kitus senus „LucasArts“ kūrinius, kuriuose reikia persijunginėti tarp skirtingų veikėjų, esantiems skirtinguose pasaulio vietose ar skirtingame laike, kad būtų pasiektas reikiamas rezultatas. Visgi, skirtingai nuo anų projektų „Broken Age“ veikėjai nėra taip smarkiai tarpusavyje susiję iki pačio žaidimo pabaigos.
Tiek Shay, tiek ir Vella turi savo atskirus inventorius, į kuriuos tradiciškai patenka visi rasti niekam nepriklausantys daiktai arba tie daiktai, kurių jų savininkai dėl kažkokių priežasčių istorijos metu atsisakė padovanodami valdomam personažui. Smagu tai, kad daiktai palygint interaktyvūs. Didžioji dalis užtempus jų ant kitų žaidimo personažų iššaukia skirtingas reakcijas. Kartais tai būna net ir galvosūkio sprendimas, leidžiantis pasistūmėti šiek tiek toliau.
Kaip ir kituose „parodyk ir paspausk“ (angl. point & click) tipo nuotykių žaidimuose taip ir „Broken Age“ žaidime rastus daiktus galima jungti arba kai kuriose specialiose vietose panaudoti. Tai taip pat puikus būdas apart įvairių žaidimo dialogų judėti toliau.
„Broken Age“ pasižymi puikiu įgarsinimu bei animacija. Kai kada neapleidžia toks jausmas, jog žiūri kažkokį puikų kažkokia akvarele nupaišytą animacinį interaktyvų filmą, kuriame vaidina krūva Holyvudo garsenybių tokių kaip Masasa Moyo, Elijah Wood ar Jack Black. Ir čia turbūt didžiausias skirtumas palygint su senais „LucasArts“ žaidimais. Galbūt ten istorijos būdavo ir tikrai įdomios, vizualiniai dalykai pagal metus tikrai neblogi, bet ta visuma palygint toli nuo to ką suteikia „Broken Age“. Senieji žaidimai daug sunkiau „kramtomi“ buvo. Kažkas yra pasakęs, jog „Broken Age“ tai kaip „parodyk ir paspausk“ tipo žaidimai susitinka su „Taletale Games“ kūriniais. Tai turbūt geriausias trumpas išsireiškimas apibūdinantis šį Tim Schafer vadovaujančio „Double Fine Productions“ kūrinį.
Kad ir kaip gražiai viskas atrodytų, deja, žaidimas nėra tobulas. Jei pirmoje „Broken Age“ pusėje dauguma galvosūkių gana nesunkiai perprantami ir be poreikio pasigooglinti, tai antroje pusėje viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Gerai bent tai, kad dalis galvosūkių yra netradiciniai bet kartu jie nėra dar tokio sudėtingumo, kokių galima rasti „Secret World“ žaidime.
Kitos dvi blogybės – tai palygint mažas žaidimo vietovių skaičius bei tai, kad dauguma dialogų pasirinkimų niekaip neįtakoja tolimesnę eigą. Būtent dėl to, kyla minčių, jog antroji žaidimo dalis, kurios teko laukti sąlyginai ilgai palygint ką pasiūlo, šiek tiek padaryta atmestinai, galbūt per anksti apsidžiaugus milžinišku pirmosios dalies pasisekimu tarp jį išbandžiusių žaidėjų bei apžvalgininkų. Kita vertus, sunku kažką prikišti, kad žaidimas tikrai nebuvo iki galo taip ir padarytas.
Tad koks reziume? Įvertinus visus pliusus bei minusus galima drąsiai teigti, jog „Broken Age“ nors ir nėra tobulas „parodyk ir paspausk“ nuotykių žanro atstovas, tačiau jis pakankamai geras net ir tiems, kurie galbūt nėra šio tipo žaidimų fanai, bet mėgstantys gerą žmogišką istoriją su fantastikos elementais bei nesibaidantys galvosūkių. Šis „Double Dine Production“ kūrinys tikrai yra vienas iš tų žaidimų, kurie praplečia žanro ribas bei priartina jį prie tų žmonių, kuriems paprastai jis būtų sunkiai suprantamas.
