Kuomet 2011 (velnias, kaip greitai bėga laikas) Andersas Behringas Breivikas pasismagino saloje šaudydamas į beginklius žmones, tikriausiai daug kam kilo minčių: „ką jis tuo metu jautė? Manė”?

Dabar, po ketverių metų pertraukos, „Hatred” leidžia kuo puikiausiai pasinerti į tokio panašaus dėdulės vaidmenį, skerdžiant visus, kas tik pasitaiko po ginklo taikiniu. Ir aš tegaliu pasakyti : „AWESOME“.

Ne, rimtai, „Hatred” yra vienas linksmesnių dalykų, nutikusių per pastaruosius kelerius žaidimų industrijos metus. Žaidėt GTA? Žaidėt? Mėgavotės žudydami nekaltus žmones, kol neatvažiuodavo gausios policijos pajėgos ir neišvengiamai neužverdavo? Mėgavotės. Dabar visą šį gėrį perkelkime į izometrinio žaidimo aplinką, pridėkime šiek tiek žiaurumo ir padidinkime išgyvenimo tikimybę. Iš viso to gaunasi „Hatred”.

Toks žaidimo siužetas, galima sakyti, visus politkorektus savotiškai pasiunčia „ant dviejų raidžių. Ir tai tikrai nėra blogai, nes dėka žaidimuose esančių žiaurumo apribojimų atsiranda visokių išsigimimų. Pavyzdžiui, „Carmageddon”, kuriame traiškome ne žmones, o zombius. Arba naujausia GTA dalis, nebeleidžianti šūviais nutraukti pavienių galūnių. Aišku, žiaurių žaidimo išimčių vis dar galima rasti, todėl žmonija nėra visiškai prarasta.

Pažiūrėjus „Hatred” pristatomąjį filmuką galima pamanyti, kad žaidimas bus kažkuo panašus į įprastus izometrinius RPG žaidimus. Anaiptol. Vieninteliai panašumai – matymo perspektyva ir ganėtinai didelė judėjimo laisvė. Bet tuo viskas užsibaigia. Galbūt būtų galima pamanyti, kad jokių talentų, atributų ar ginklų tobulinimo nebuvimas yra minusas, sumažinantis žaidimo gilumą, tačiau kita vertus, šių dalykų nebuvimas tiesiog atlaisvina smegenis nuo nereikalingų kontempliavimų ir sukoncentruoja į vieną tikslą – išpjauti visus apgailėtinos žmonių rasės atstovus.

Kaip ir misteris Breivikas, pagrindinis herojus nėra paprastas durnius, kuris eidamas į parduotuvę nuspręstų išskersti pusę miestelio gyventojų. Ne. Jo tikslas kur kas kilnesnis, susijęs su neapykanta visam modernistiniam šūdui. Pavyzdžiui, pinigai jam nei motais. Na, bent materialine prasme, nes padegti seife esančius grynuosius jam yra ganėtinai mielas užsiėmimas. Arba, štai, iššaudyti (o dar geriau – padegti) visus į naujo telefono pristatymą susirinkusius hipsterius. Arba iškeikti visus politikus ir jų beprasmių kalbų klausančius žioplius. Galiausiai, visa neapykanta kuo puikiausiai atsispindi jo nuolat kartojamuose, žmonių silpnumą smerkiančiuose vienaeiliuose.

Taigi, ką veiksime pačiame žaidime? Paprasta: šaudysime žmones. Pirmiausias pastebėjimas būtų toks, kad žaidimas yra žymiai sklandesnis naudojant pultelį, nei klaviatūrą ir pelę. O jei jūsų (kaip ir mano) pirštai trumpesni, tada tas nepatogumas dar labiau padidėja. Bet tai nereiškia, kad prie valdymo negalima priprasti.

Lyginant su paprastais izometriniais žaidimais, „Hatred“ pasiūlo plačią judėjimo laisvę ir ganėtinai interaktyvią aplinką. Štai, veikėjas gali įšokti per langą, ridentis, bėgti. Šūviais sulaužyti duris, sprogdinti įvairiausias degaus skysčio pilnas talpas, sprogdinti ir retkarčiais įsėsti į mašinas. Žinoma, kuo daugiau žaidime laisvės tuo jis smagesnis. Nors čia kūrėjai galėjo pridėti šiek tiek daugiau „navarotų“, pavyzdžiui, galimybę griauti pačius pastatus, nes šiuo metu į sieną paleistas bazukos šūvis skylės nepaliks.

Be abejo, smagiausia žaidimo dalis – žudyti pakeliui pasitaikiusius žmones. Realiai, procesas labai primena jau ne kartą minėtą GTA: po keliolikos mirčių prisistato policija, po jos atvyksta spec daliniai, o galiausiai – kariuomenė. Žinoma, daugiausiai problemų sudaro kariai, nors ganėtinai nustebino faktas, jog civiliai taip pat nesibodi pakelti ginklų ir juos nutaikyti į mūsų valdomą veikėją.

Nors toks elgesys iš pirmo žvilgsnio sufleruoja apie ganėtinai aukštą DI, visgi, juo pasižymi tikrai ne visi. Taip, kai kuriais atvejais į mus šaudantys policininkai ar kareiviai aktyviai judės, ieškos priedangos ir panašiai. Tačiau vos tik kur nors įsitvirtinsime, šie tiesiog lakstys kažkur netoliese. Na, o jei nuspręs ateiti – tai padarys (ir kartu mirs) tvarkinga vorele. Ką jau bekalbėt apie paprastus miestelėnus, bėgsiančius į šaudymo pusę, pabėgsiančius šiokį tokį atstumą ir toliau eisiančius lyg nieko neatsitiko…O užlipti laiptais sugebės vos vienas iš dvidešimties.

Taip pat pasigedau pridėtinio žiaurumo. Nors padegti politiko kalbos susirinkusią paklausyti šimtinę minią yra labai, labai, labai smagu, būtų dar smagiau, jei šūviai nutrauktų tam tikras galūnes ir galėtume stebėti, kaip vis dar gyvi nelaimėliai bando nušliaužti į šoną, pakeliui palikdami kraujo balas.

Tačiau didžiausiu žaidimo akcentu galima vadinti egzekucijų scenas. Nes, matot, kartais kulkos žmogaus iš karto nenušaus, jis dar liks gyvas, rėks, prašys pagalbos, melsis kažkokiam dievui ir panašiai. Tad norėdami juos išlaisvint nuo tokių beprasmybių, galime į akį/smegenis/širdį suvaryti peilį, juo daug kartu subadyti, pasmaugti ar užvožti ginklu, kerzavu batu sutraiškyti kaukolę ar tiesiog nušauti, kaip šunį. O kartais dar gavę išklausyti kokį nors „no, please, mercy“, kuris visą procesą padaro dar saldesniu. Bet čia, kaip ir visur kitus, netrunka išlįsti keletas dalykų, prie kurių neįmanoma neprikibti. Pavyzdžiui, iš kerzu sutraiškyto kaušo pasipilanti masė nei iš tolo neprimena to, ką turėtume matyt. Nėra įmantresnių galvos ištaškymo scenų, galunių dekapitacijų ir kitokių linksmybių. Čia taip pat reikia paminėti, kad egzekucijos yra vienintelis būdas atstatyti išeikvotas gyvybes.

Taigi, didžiausią respekčiuką „Hatred“ pirmiausiai gauna už savo nepolitkorektišką, „vienodai šviečiančią“ žmonių žudymo idėją, vardan aukštesnio tikslo. Na, trumpiau tariant, Breiviko simuliatorių (o gal tai ne viena paprastas šaudymas, o taiklus kūrėjų pasityčiojimas iš dabartinės Amerikos sistemos, leidžianties bet kokiems silpnapročiams nešiotis šaunamuosius ginklus, kartu privedančios prie masinių žydynių?). Ir ganėtinai gerą simuliatorių, turintį masyvius efektus, gražias egzekucijų scenas, laisvę savo vidiniam maniakui – žudikui, ganėtinai interaktyvias aplinkas ir žudymą įprasminančią istoriją, be kurios žaidimas būtų ganėtinai nuobodus. Deja, aukšto įvertinimo neleidžia labai daug malonumo atimantis, veidą delnuose slėpti verčiantis dibtinis intelektas bei toks neišbaigtas žiaurumas. Jei jau nusprendė daryt žiauriu – reikia eit iki pat galo. Galop, aš nuoširdžiai tikiu, kad kūrėjai neapleis savo projekčioko, jį tobulins ir šlifuos tol, kol šis pavirs į tobulą žmonių žudymo simuliatorių.