Nedažnai pasirodo tokie žaidimų tęsiniai, kurie prilygsta originalams. O ką jau kalbėti apie tą atvejį, kai pirmtakas yra ne kas kitas, o pats „Batman: Arkham Asylum“ – vienas iš geriausių 2009 metų žaidimų ir bene geriausias visų laikų žaidimas su tamsos riteriu Betmenu. Tačiau dar rečiau sukuriami tokie tęsiniai kaip „Batman: Arkham City“, kurie sugeba ne tik prilygti, bet ir visa galva pranokti savo šlovinguosius protėvius.

„Batman: Arkham City“ kūrėjai „Rocksteady“ ilgai laužė galvą svarstydami, kaip čia patobulinus „Arkham Asylum“. Užuot bandę paruošti ką nors visiškai naujo, jie nutarė geriau pernelyg neeksperimentuoti, nekeisti esminių žaidimo elementų, o juos tiesiog kaip įmanoma labiau papildyti ir išpuoselėti.

Tiesioginė to pasekmė yra „Arkham City“ – aukšta gelžbetonio tvora apjuosta Gotam Sičio teritorija, į kurią suguiti visi blogai pasižymėję Betmeno pasaulio personažai. Šičia plėtojasi visas „Batman: Arkham City“ veiksmas. Ekscentriškasis kalėjimas išsitenka kur kas mažesniame plote nei, sakykime, „Assassin‘s Creed: Brotherhood“ Roma ar „Grand Theft Auto III“ Laisvės miestas, tačiau atsiverianti erdvė yra penketą kartų didesnė nei sala buvusi „Arkham Asylum“.

Nors „Arkham City“ yra juokingai mažas miestelis (nepamirškim, kad tai vis dėlto yra kalėjimas), tačiau jis labai atmosferiškas ir idealiai perteikia Betmeno visatos filosofiją.

Veiksmas vyksta prie pat žiemos slenksčio: nepertraukiamu srautu iš dangaus byrės snaigės, tik akimirkai prilimpančios prie melsvo Betmeno apsiausto, bet ilgam užsiliekančios menkai apšviestose gatvėse bei ant apleistų namų stogų. Nuo tirpstančio sniego garų visas „Arkham City“ užtvindytas viską persmelkiančios miglos – pro ją prasibrauna tik nebeveikiančių įstaigų iškabų šviesos ar patruliuojančio malūnsparnio prožektorius. Nors čionai visai neseniai buvo pulsuojanti Gotam Sičio dalis, dabar šioje vietoje atsiveriantys vaizdai primena apgultyje laikomą miestą: daugumos statinių langai užkalti lentomis, aplinkui mėtosi šiukšlės ir yrančių pastatų nuolaužos. Savo grafika „Batman: Arkham City“ gali laisvai lygintis su kitu „Unreal Engine 3“ žaidimu – „Gears of War 3” ir vietomis jį netgi pralenkti.

Slegiančią ir melancholišką „Arkham City“ nuotaiką įtvirtina ir įmantriojo kalėjimo kontingentas – visas būrys gerai pažįstamų Betmeno priešų ir draugų: Jocker, Riddler, Two-Face, Victor Zsasz, Bane, Talia al Ghul, Mad Hatter, Jack Ryder, Harley Quinn, Mr. Freeze, Penguin, Catwoman, Robin ir kiti. Ypatingas pareigas užima Jocker, Two-Face ir Penguin – ši blogiukų trijulė yra pasidalinusi „Arkham City“ į įtakos sferas ir tarpusavyje nepailstamai kariauja.

Ir kuo čia dėtas Betmenas? – paklausi. Reikalas tas, kad Briusas Veinas (Betmenas) su kitais miestelėnais piktinasi, kad vidury miesto atidarytas kalėjimas, kuriame be jokios priežiūros uždaryti visi miesto nusikaltėliai. Be to, netyla kalbos, jog į „Arkham City“ pakliūna ne vien nusikaltėliai, bet ir miesto merui, buvusiam Arkham Asylum vadovui, neįtinkantys asmenys. Vienu iš tokių tampa pats Briusas Veinas – jis už protestavimus įkalinamas „Arkham City“. Lyg to būtų maža, miestui-kalėjimui vadovaujantis Hugo Strange sakosi žinąs, kad Briusas Veinas yra Betmenas, bet kol kas to niekam neišduosiąs, mat norįs, jog vargšelis kalėjimo naujokas pasikamuotų. Be to, Hugo Strange yra labiau susirūpinęs pasirengti slapto projekto, pavadinimu „Protocol 10“, vykdymui.

„Batman: Arkham City“ siužetas užima labai svarbią žaidimo dalį ir yra gan tvirtai išmąstytas. Scenarijus turi nemažai sąsajų su „Arkham Asylum“ (pavyzdžiui, Džiokerio liga), tačiau kita vertus, norint mėgautis „Arkham City“ tikrai nėra būtina pereiti praėjusios dalies. Tiesa, iš pradžių dėl gausybės rečiau girdėtų vardų iš „Batman“ komiksų nesunku šiek tiek pasimesti, bet viskas greitai stoja į vėžes. Siužete netrūksta intrigų, o pabaiga nustebins ne vieną.

Bet apie pabaigą kalbėti dar ankstoka. Prieš tai turėsi įvykdyti nemažai siužetinių misijų. Kaip ir „Arkham Asylum“, taip ir „Arkham City“ stebina milžiniška užduočių įvairove ir originaliu jų pateikimu. Labai mažai misijų reikalaus atlikti paprastus veiksmus, pavyzdžiui: nueiti, primušti, paimto ir grįžti. Dažniausiai reikės veikti ką nors įdomesnio. Pavyzdžiui, vienoje misijoje turėsi surasti šalčiausią „Arkham City“ vietą, kitoje jau iš lėto tipensi per užšalusį baseiną, po kurio trūkinėjančiu ledu plaukioja ryklys. Niekur nedingo ir haliucinaciniai lygiai, nukeliantys į magiškus pasaulius ir tokiu būdu stipriai paįvairinantys visą likusį žaidimą.

Betmenas jau žaidimo pradžioje turi beveik visus anksčiau įgytus specialus įrankius iš praeitos dalies, o nauji, tokie kaip prietaisas, užšaldantis vandenį ar elektros impulsais šaudantis ginklas, – atsirakina jau visai netrukus. Visi tie specialūs Betmeno instrumentai taipogi labai pasitarnauja didinant veiksmo įvairovę. Mat skirtingai nei daugelyje kitų žaidimų, „Batman: Arkham City“ tiesiog verčiama naudotis visu savo turimų daiktų arsenalu. Kituose žaidimuose paprasčiausiai duodamas koks nors ypatingas daiktas, jis vieną ar du kartus panaudojamas ir pamirštamas. „Batman: Arkham City“ taip nebūna, kadangi labai dažnai judėti toliau trukdo ne priešų minia, bet kokia nors negyva kliūtis, pavyzdžiui, užrakintos durys ar praraja. Žaidėjas kiekvieną kartą raginamas panaudoti vis kitokį įrankį ar jų kombinacijas, taip skatinant mąstyti, ieškoti alternatyvių kelių ir mokytis naudotis turimais prietaisais.

Siužetines misijas įveiksi per maždaug 12-13 valandų. Dar pusę tiek laiko okupuos šalutinė veikla. Iš viso siūloma dvylika papildomų misijų ir dauguma jų įtraukia į susidūrimus su blogiukais iš „Arkham Asylum“, tokiais kaip Riddler, Victor Zsasz ar Bane. Papildomos misijos stebėtinai ilgos bei išsamios ir mažai kuo nusileidžia pagrindinėms. Ir čia teks leistis į haliucinacines keliones, spręsti netgi dar suktesnius galvosūkius, tirti samdomų žudikų ir maniakų nusikaltimus, atlikti išplėstinės realybės treniruotes ir panašiai.

Bet tai dar yra ne viskas. Be pagrindinio režimo, kaip ir anksčiau, dar yra atskira Mįsliaus (Riddler) iššūkių skiltis. Čia už pagrindiniame režime surinktus slaptus trofėjus atsirakina papildomos misijos. Jos padalintos į du skyrius: vienos pritaikytos atviroms kovoms, kitos – slaptam priešų galabijimui pagal nustatytus kriterijus. Savo rezultatus galima lygintis su draugais per „Xbox Live“.

Labai nudžiugino, kad Įveikus „Batman: Arkham City“ vidutiniu arba aukštu sudėtingumo lygiu atrakina „Game plus“ opcija. Ji leidžia pradėti viską iš naujo išsaugant visus įrankius, kostiumo patobulinimus bei patirties taškus. Tiesa, šiame režime stipresni priešai pasirodo jau pačioje žaidimo pradžioje, o bosai yra aršesni ir dažniau naudoja savo specialius judesius.

Kodėl „Batman: Arkham City“ vertas 9, o ne 10 balų? Pirmiausia, prieš akis matome gerokai išplėstą, bet ne gerokai pažengusį žaidimą. Kovos sistema praturtinta naujų judesių asortimentu, tačiau jų beveik neprireikia. „Arkham City“ žemėlapis yra nedidelis ir tenka dažnai leistis į ekskursijas po tas pačias vietoves. Prie valdymo reikia ilgokai pratintis. Slapstymosi sistemai praverstų atnaujinimas – labai sunku eliminuoti priešus ir tuo pačiu metu likti nepastebėtam, todėl beveik visais atvejais tenka ruoštis mūšiui.

„Batman: Arkham City“ yra puikus žaidimas ir dar puikesnis tęsinys. Žinoma, akylesnis ir reiklesnis žaidėjas ras prie ko prikibti, bet tai nekeičia fakto, kad „Batman: Arkham City“ pliusai turi rykšią persvarą prieš minusus.