Naujojo „Battleborn“ kūrėjai „Gearbox Software“ jau spėjo užsitarnauti žaidėjų pasitikėjimą. Todėl nenuostabu, kad su naujo IP išleidimu tie patys žaidėjai turi ir nemažus lūkesčius. Galų gale tampa aišku, jog pateisinti lūkesčius kartais sudėtinga net tokiems žaidėjų prielankumą jau turintiems kūrėjams kaip „Gearbox Software“. Naujasis jų žaidimas (serija?) „Battleborn“ stengiasi sutuokti tarpusavyje kelis žanrus, su kuriais skirtingi kūrėjai iki šios dienos per daug neeksperimentuodavo. Ar jiems pavyko? Sutuokti – taip, tačiau tą santuoką ilgai išlaikyti – ne.

Nors kūrėjai „Gearbox Software“ egzistuoja jau nuo 1999-ųjų, niekas apie juos plačiai nekalbėjo iki kol dienos šviesą išvydo pirmasis „Borderlands“. Žaidimas buvo tiek geras, netikėtas bei naujas ir savitas, kad vėliau jį atlydėjo ne tik du tęsiniai, bet net atskiras toje pačioje visatoje sukurtas „Tales from Borderlands“. Taigi, „Gearbox“ sukūrė ne tik žaidimą, bet atskirą patrauklią visatą, į kurią žaidėjai maloniai grįžta net jei „Borderlands“ visatos žaidimą kuria ne originaliosios serijos kūrėjai. Bet natūralu, kad „Gearbox“ negalėtų vien kepti naujų „Borderlands“. Tad jie iškepė „Battleborn“ – „Borderlands“ stilistikos ir MOBA žaismo sintezę.

Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą pradėjus žaisti „Battleborn“ – hm, viskas atrodo lyg sekanti „Borderlands“ dalis. Ir, kalbant atvirai, taip negalvoti yra labai sunku – vėl labai specifinė, karikatūriška stilistika, vėl iš kritusių priešų fontanu pasipilantis „lootas“, įmantrūs ginklai ir, žinoma, iškart atpažįstamas humoras bei netikėčiausi herojai. Ir šie herojai, kurie tampa laisvai pasirinkamų žaidėjo veikėjų sąrašu, yra viena pagrindinių žaidimo varomųjų jėgų. Kiekvienas veikėjų yra labai skirtingas, pilnai išpildytas, o tam, kad sužinotum ir išmoktum viską, ką galima sužinoti bei išmokti apie vieną veikėją, teks išties ilgai su juo žaisti. Bet gaila, kad „Battleborn“, kuriame siužetinė kampanija primena miške pasiklydusią išsigandusią Raudonkepuraitę, patys veikėjai yra įdomesni ir labiau išplėtoti nei istorija, kurią, pasitelkiant veikėjus, bandoma papasakoti. Na, bet bent jau „Battleborn“ turi vieną įspūdingiausių įvadinių filmukų, kuris tikrai atgaivina tokių filmukų tradiciją.

Šiuo metu žaidimas siūlo žaidėjams pereiti 8 siužetines misijas. Kiekviena jų trūks nuo pusvalandžio iki valandos ir ilgiau, priklausomai nuo žaidėjų skaičiaus, sugebėjimų bei, žinoma, pasirinkto sudėtingumo lygio. Siužetas nedaugžodžiaudamas kalba apie katastrofą, po kurios nelieka didžiosios dalies planetų ir žvaigždžių. Tad grupė skirtingo plauko herojų iš visų galaktikos kampelių turi eilinį kartą suvienyti savo jėgas. Čia gi atsiranda aiškus antagonistas, bet nei jo siekiai, nei išpildymas tikrai neprilygsta „Borderlands“ žaidimams, o ilgainiui pagrindinio blogiečio buvimas „Battleborn“ netgi visai nebekaso žaidėjo. Kartais čia analogiška situacija ir su humoru – tai, kas buvo iki plyštančių skruostų juokinga „Borderlands“, čia atrodo kažkaip nepabaigta ir, vietomis, netgi nelimpa. Atrodo, kad humorą kūrėjai mėtė aklai, nežiūrėdami bei ypatingai jo neišplėtodami ar net nebandydami atrinkti. Na ir, aišku, sunku kartais tą humorą ar siužetą apskritai sekti, kai kiekvieną misijų dažniausiai vykdai kitų žaidėjų kompanijoje ir vienu metu turi susigaudyti daugybėje kitų dalykų, tad paraleliai šuoliais lekiančio siužeto net nespėji sekti ar suprasti.

Bet tuo pat metu smagu, kad vykdant siužetines misijas, čia išties apstu rinkliavos. Žaidėjui leidžiama rinkti viską – nuo trumpalaikius efektus sukeliančių rutulių, iki žaidimo valiutos. Žinoma, žaidėjo susidomėjimą bei įsitraukimą skatins nauji sugebėjimai, kurie su kiekvienu veikėju skirsis bei karštligiškai ieškomi „legendiniai“ daiktai. Taip pat gerai kūrėjų apgalvotos ir į žaidimo siužetinę kampaniją integruotos yra vietos, kuomet iš linijinės šaudyklės „Battleborn“ staiga, organiškai, tampa savita bokštų gynybos variacija, kurioje reikia instaliuoti gynybinius pabūklus, spęsti spąstus ir su kitų žaidėjų grupe pasitelkti strateginį mąstymą. Džiugu, kad visuose 8 misijose kūrėjai pavarijavo ne vien aplinkų, bet ir žaismo ar kliūčių/užduočių prasme.

Išdrįsiu pasakyti, kad jei nežadate žaisti daugelio žaidėjų režimų, tuomet „Battleborn“ pirkti neverta. Na, šioje vietoje gali būti įvairių išimčių, bet rašau tai galvodamas apie didžiąją žaidėjų masę. Šiuo metu kiekvienas iš „Battleborn“ daugelio žaidėjų režimų neturi daug žemėlapių, tačiau žaidžiant juose su skirtingais veikėjais įneša nemaža įvairovės. Kitas dalykas – vienas mačas paprastai trūks nuo pusvalandžio ir ilgiau, kas šiais greito vartojimo laikais yra šiek tiek rizikingas dalykas, tačiau, tuo pat metu, ir pozityviai išskiriantis „Battleborn“ iš kitų žaidimų. Tiesa, kai kuriuos žaidėjus gali erzinti tai, kad žaidimas reikalauja nuolatinio prisijungimo prie interneto. Taip, net jei žaidėjas norėtų vienas sau pats pereiti siužetinę kampaniją, be interneto jis to padaryti negalėtų. Dar kitiems žaidėjams dėl tos pačios priežasties gali apkarsti internetiniai mačai, nes interneto greitis sukels nepageidaujamų trikdžių, bet, labai norint, taip sakoma, galima šias bėdas išsispręsti.

Apibendrinant, „Battleborn“ tikrai žaidžiasi kaip „Gearbox“ žaidimas, bet dėl savo žanrų sanplaikos ir specifikos jis patiks toli gražu ne visiems. Ir tai ne tas atvejis, kai žaidimą gali prisijaukinti – jis arba patinka iškart, arba ne ir vargu ar pradės labiau patikti praleidus su juo 20 valandų. Tie, kas įsigiję „Battleborn“ po pirmos žaidimo valandos lieka patenkinti, gali būti ramūs, kad žaidimo turinio ir metamų iššūkių tikrai pakaks ir dešimtims kitų valandų. Kita vertus, tenka pripažinti, kad nors tai ir ne tapatūs žaidimai, bet „Borderlands“ išties daugiau nei visa galva lenkia „Battleborn“.