Iš žurnalo PC Klubas 2005/02. Autorius: Felix
Turiu prisipažinti, kad esu gana skeptiškai nusiteikęs kompiuterinių žaidimų, sukurtų pagal kino filmus, atžvilgiu. Labai dažnai tai būna menkaverčiai produktai, bandantys uždirbti savo kūrėjams keletą dolerių vien tik garsaus vardo dėka. Kažko panašaus tikėjausi ir prieš pradėdamas žaisti „Baudėją“ („The Punisher“), sukurtą pagal to paties pavadinimo filmą, ne taip seniai rodytą kino teatruose. Maniau, kad žaidimas nepasiūlys nieko įdomaus, išskyrus pavadinimą. Laimei, klydau.
Mačiusieji šį filmą tikriausiai jau įsivaizduoja, ką jiems teks žaidime veikti. Galima priminti, kad pagrindinis tiek filmo, tiek žaidimo herojus Frenkas Kastlas (Frenk Castle) yra buvęs slaptasis agentas, kuriam teko patirti daug nusikaltėlių grupuočių skriaudų. Nebegalėdamas taikstytis su padėtimi, kai miestą valdo mafija, Frenkas pradeda savo žiaurų kerštą — jis ima persekioti ir kovoti su pavojingiausiais nusikaltėliais, savo kelyje palikdamas tik didžiules savo priešų lavonų krūvas.
Žaidimas prasideda įžanginiu filmuku, kur rodoma, kaip Frenkas be vargo susidoroja su keletu mafijos pasiuntinukų, tačiau iš karto po to yra suimamas policijos. Policija, be abejo, nepritaria žiauriems Frenko keršto metodams, todėl jis patenka į kalėjimą. Ten jis pasakoja detektyvams apie savo paskutinius nuotykius: kaip svečiavosi zoologijos sode, kaip įlindo į karstą ir išgąsdino žuvusio nusikaltėlio giminaičius, ar kaip sudorojo vieną ar kitą mafijos vadeivą. Beveik visas žaidimas (išskyrus pačią paskutinę misiją) ir susideda iš šių pasakojimų ir prisiminimų, tačiau juose Frenką bei jo veiksmus kontroliuojame mes — žaidėjai.
Po tokios įžangos pirmą kartą atsiduriame žaidimo meniu. Jis yra tikrai originalus ir įdomus. Esame Frenko bute, kuriame prieš pradėdami misijas turime įvairių užsiėmimų. Čia yra ginklų spinta, kur galima apžiūrėti visą žaidime esančią ginkluotę. Apie kiekvieną modelį Frenkas gali trumpai papasakoti ir paaiškinti, kuo jam patinka ar nepatinka vienas ar kitas ginklas. Pradžioje viskas dar yra užrakinta, todėl tenka varvinti seilę, žiūrint į įspūdingus automatus, o savo rankoje laikant tik mažytį pistoletą. Na nieko, per šešiolika žaidimo misijų spėsime pašaudyti jais visais.
Frenko bute taip pat galima už uždirbtus taškus (kaip jie uždirbami, papasakosiu vėliau) įsigyti pasitobulinimų pačiam veikėjui bei ginklams, pavyzdžiui, galimybę neštis daugiau šovinių arba geresnius šarvus. Taip pat galima peržiūrėti laikraščių antraštes apie įvykdytus mūsų žygius (spauda juos kažkodėl vertina labai nepalankiai :)), savo priešų nuotraukas ar tiesiog įvairius paveiksliukus žaidimo tematika. Taigi pertraukose tarp misijų tikrai bus ką veikti.
Tačiau, be abejo, žaidimas yra ne apie malonius pasisėdėjimus savo bute. Vos pradėjus žaisti, laukia pirmas ir pats didžiausias nemalonumas — „The Punisher“ tragiškai panašus į „Max Payne“. Žaidimo atmosfera, niūrios spalvos, vaizdas iš trečio asmens ar net herojaus elgesys ir apranga smarkiai primena minėtą hitą. Makso mėgiamas „bullet-time“ režimas čia pakeistas į „slaughter mode“, bet jo esmė lieka ta pati — aktyvavus režimą, vaizdas sulėtėja, ir mūsų herojus tampa beveik nepažeidžiamas. Skirtumas toks, kad Frenkas tuo metu paslepia ginklus ir priešus naikina tik peiliais.
Tiek to. Pamirškime apie „Max Payne“ egzistavimą ir žaiskime toliau. Pažiūrėkime, ar „The Punisher“ gali pasiūlyti ką nors naujo. Čia žaidimas turi kuo pasigirti. Svarbiausia — naujos galimybės pasirinkti kovos su priešais kelią. Be įprastų ir visiems žinomų susišaudymų yra ir nauji pasirinkimai — „staigus nužudymas“ („quick kill“) ir priešų tardymas. Šiomis pramogomis galime džiaugtis, priėję prie būsimos aukos ir paspaudę atitinkamą mygtuką savo klaviatūroje. Pasirinkę „staigų nužudymą“, galime stebėti trumpą sceną, kaip Frenkas atsikrato eilinio varžovo. Būdų, kaip tai padaryti, pagrindinis herojus žino įvairių ir gana linksmų. Pavyzdžiui, jis atiduoda priešui į rankas savo ginklą, o kol šis nustebintas tokio elgesio žvalgosi į šalis, peiliu perrėžia jam gerklę. Žodžiu, jei teko susidurti su „Manhunt“, įsivaizduojate kaip kas.
Dar daugiau įvairumo suteikia nusikaltėlių tardymas. Vėlgi, priartėję prie priešo, spaudžiame mygtuką (tik šįkart ne „q“, o „e“), ir blogiuką pagavęs, Frenkas prisitrauks jį artyn ir, tvirtai laikydamas už kaklo, prispaus prie savęs. Tuo metu buvęs priešas pavirs į gyvus šarvus. Jei aplink vyks susišaudymas, Frenkas jo kūnu dengsis nuo skriejančių kulkų. Deja, vargšelis kulkoms yra labai neatsparus, todėl apsauginę funkciją atliks trumpai — jo partnerių šūviai pribaigs jį gana greitai.
Jei aplink priešų nebėra ir niekas nebetrukdo akis į akį kalbėtis su vienu iš tokių „pačiuptųjų“, galima pradėti tardymą. Vėl paspaudę reikiamą mygtuką, pasirenkame kankinimo būdą ir klausiame, ką mūsų pašnekovas gali pasakyti. Jei šis atsisako bendrauti, Frenkas po kelių sekundžių smaugimo ar grasinimo ginklu jį greit įtikina. Pavykus priešą ištardyti, gaunama nemaža nauda — kartais už tai Frenkui pridedama gyvybės, o kai kurie „pašnekovai“ sutinka netgi mums padėti — nurodo, kur rasti ginklų arba nukreipia savo partnerių dėmesį, ir taip palengvina mūsų užduotis. Žinoma, jei manote, kad apsieisite be pagalbos, ištardę nusikaltėlį, galite jį tiesiog pribaigti.
Smagu, kad šios veiksmo žaidimuose naujos funkcijos neapsunkina valdymo — viskas atliekama tik dviem papildomais mygtukais. Bet yra nemažas minusas: tardymo metu, norint priversti priešininką kalbėti, reikia greitai judinti pelę į šonus arba aukštyn – žemyn. Kartais tai būna labai nepatogu, nes pernelyg greitas trūktelėjimas gali pribaigti „pašnekovą“, o stengdamiesi dirbti iš lėto, sugaištame nemažai laiko.
Paskutinis žaidimo ypatumas — taškų rinkimas misijų metu. Žinoma, tai nėra naujovė, bet taškus už priešų naikinimą uždirbinėjame retame veiksmo žaidime. Už kiekvieną iš kelio pašalintą varžovą gauname tam tikrą kiekį taškų, priklausomai nuo savo veiksmų. Tardymai arba „staigios mirtys“ neša nemažą pelną, o žudydami priešus vis tuo pačiu ginklu, taškų gausime vis mažiau. Jei pavyksta nužudyti penkis nusikaltėlius ir pačiam išvengti bet kokių sužeidimų, uždirbame „combo“ — surinkti taškai dvigubinasi. Išguldžius dar penketuką — taškų daugiklis padidėja iki trijų. Taip galima tęsti gana ilgai ir surinkti įspūdingas sumas. Aišku, jei pavyks likti nesužeistam.
Misijos pabaigoje už gautus taškus esame apdovanojami aukso, sidabro arba bronzos medaliais. Medalio spalva priklauso nuo surinktos taškų sumos: uždirbti bronzą yra visai nesunku, dėl sidabro teks šiek tiek pasistengti, o auksas prieinamas tik aukščiausiame sudėtingumo lygyje, ir dėl jo teks gerokai pavargti, ypač paskutinėse misijose. Sumanymas — už nužudymus žaidėją apdovanoti taškais — yra gal kiek vulgarus, bet tenka pripažinti, kad noras uždirbti „auksą“ kartais gerokai pagyvina šiaip jau nuobodoką ir besikartojantį žaidimą.
„The Punisher“ grafika atrodo silpnai. Pagrindinis herojus atrodo puikiai, bet dirbdami su aplinka ir priešų modeliais, dizaineriai nepersistengė. Nejučia vėl palyginame „Baudėją“ su „Max Payne“ ir pripažįstame pastarojo pranašumą. Prisiminus, kad jis išleistas jau gana seniai, žiūrint į „The Punisher“, pasidaro dar liūdniau.
Priešingai nei grafika, pagyrimų nusipelno žaidimo įgarsinimas. Frenką įgarsino Tomas Džein (Thomas Jane) — aktorius, atlikęs pagrindinį vaidmenį to paties pavadinimo kino filme. Taigi geriau turbūt negalima ir norėti. Kitų veikėjų balsai taip pat atlikti be priekaištų, ir klausytis iš jų burnų sklindančius keiksmažodžius visai smagu. Muzika šiek tiek nuvilia. Nors parinkta ji neblogai, bet garso takelis pernelyg trumpas, todėl labai greitai spėja atsibosti.
Pabaigos žodis. Žaidimas nėra prastas, bet jūsų kietuosiuose diskuose gyvens, tikriausiai, neilgai. Sužaidus iki galo, vargu, ar norėsis visą Frenko kelią kartoti iš naujo, nebent norėsite gauti medalį, kurio anksčiau nepavyko uždirbti. Papildomi režimai, atrakinami perėjus lygį, tik trumpam nutolins „uninstall“ procesą. „The Punisher“ kūrėjai turėjo neblogų idėjų, bet nesugebėjo jų iki galo išnaudoti. Gaila, žaidimas galėjo būti geresnis.
