Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/12. Teksto autorius: Inkvizitor
Kadaise į žaidimų pasaulį žaibišku greičiu ėmė skverbtis ypač žalingas virusas pavadinimu casual. Jo branduolį sudarė atsitiktiniai žaidėjai, kurie, kaip kokie pasibaisėtini langoljerai, rijo nekramtę žaidimų pasaulius, palikdami juos nustekentus ir pilkus. Tai, ko nesugebėjo apžioti langoljerai, buvo nustumta į užmarštį ir palikta mirti. Ten pat buvo sugrūstas hardcore žaidimų tipas. Geras jis ar negeras, tačiau tas tipas buvo geriausias mano draugas, todėl po skausmingų ir neišvengiamų hardcore laidotuvių blaškiausi po pasaulį kaip kokia vėlė, nerasdama, kur nutūpti.
World Of Warcraft (toliau WOW), Age Of Conan, Warhammer Online man buvo kaip vienkartiniai pasimatymai. Pasitrini, bet nieko rimto. Casual virusas ir čia paliko savo pėdsaką — dabar Supermenu tampama per penkias minutes. Tai mane skersai išilgai erzina, todėl treptelėjau kanopa ir tris kartus sau pasakiau „nenoliu“. Buvau pirštą įkišęs ir į Lineage 2 (toliau L2). Nėr ką čia pasakoti. Tai yra fosilija, kurią kažkas vis dar bando prikelti ir lyginti su naujais žaidimais. Būdamas sveiko proto, puikiai suvokiu, jog lėtas „grindinimas“ sukelia lėtinę diarėją, kuri gali baigtis komplikacijomis arba antkapiu, todėl visai nenuostabu, kad nuolatinis L2 figūravimas neigiamuose atsiliepimuose sukūrė tokį nekuklų globalaus blogio įvaizdį korporacijai NCsoft. Taip L2 tapo visiškai nemadingas, todėl kompanija sumąstė visus apgauti ir pagaminti naujos kartos Frankenšteiną.
Kūrybinis procesas
Kūrybinis procesas vyko ilgai, projektas buvo kruopščiai ruošiamas it juvelyrikos šedevras. Pirmiausia reikėjo pagrindo. Jie paėmė L2 skeletą ir švariai jį nuvalė. Kad padaras neatrodytų kaip manekenė, reikėjo daug mėsos ir raumenų, todėl NCsoft nudyrė minkštuosius audinius nuo WOW. Dabar reikėjo sukurti įvaizdį. Pasamdytos nindzės įsiveržė į MATTEL fabriką ir pavogė dažų bei plastmasinių plaukų kupetą, o dizaineriai tempė ritinius rožinio šilko, purpurinio atlaso ir aukso siūlų pilnus vežimus.
Tačiau, kad projektas galėtų gyventi, reikėjo jam sukurti aplinką. Ką daryti, kai visi dviračiai jau išrasti, kai visko tiek prigalvota ir sukurta? Geriausia remtis klasikinėm formom. Jie išsinuomojo Miegančiosios gražuolės pilį, pristatė aplinkui visokiausių riestų trobelių, miškus ir pievas išvalė nuo bembių ir nykštukų. Reikėjo prigamint įdomesnių padarų, todėl gabūs inžinieriai genetiškai modifikavo ir kryžmino jau esančias gyvybės rūšis, ir veisė naujas veisles. Taip atsirado ožys žiurkėno kūnu, bitė jonvabalio pasturgaliu ir grybas žudikas.
Kai viskas, ko reikia, jau buvo sukurta, reikėjo paskirti projekto pristatymo datą. Ir jie ją paskyrė. 2009 metų rugsėjo 22 dieną pasauliui savo koketiškas akis atvėrė naujos kartos barbės atrakcionų parkas.
„Rise, Barbie, rise!“
Visi norėjo paragauti naujo skonio cukraus vatos. Vos atvėrus parko duris, susidarė tokia eilė, jog, norėdami ten patekti, kantrūs berniukai ir mergaitės laukė po 6—8 valandas. O paskui viskas klostėsi beveik standartiškai.
Kievienas naujas lankytojas galėjo rinktis vieną iš dviejų kelių: žaisti su įprastos išvaizdos lelytėm Elyos ar su tamsos princesėm Asmodian. Šiaip buvo galima rinktis ir vyriškosios lyties kareivėlį, bet, suabejoję jų demonstruojamu vyriškumo įvaizdžiu, daugelis nusprendė apsistoti prie „pupyčių“.
Taigi pasirinkus rasę ir lytį buvo galima susikurti beveik autentišką ir nepakartojamą personažo išvaizdą. Beveik pusė šimto įvairiausių šukuosenų, visa spalvų gama plaukų ir lupų dažų, begalybė skirtingų odos ir akių vyzdžių atspalvių. Lengvai modifikuojamas kūno sudėjimas ir balso tembras. Kiekvienas galėjo susikurti vakaro karalienę!
Pasitaškę dažais ir pudra žengėme į naują pasaulį kaip kariai, gydytojai, šauliai ir burtininkai. Žodžiu, žengėme kaip ir į kiekvieną normalų RPG.
Tas jausmas
Atsidūręs ten, kur turi vykti veiksmas, ir įdūrus pirmam sutiktam į vidurius, supranti, jog visa tai jau kažkur matyta. Ir kuo daugiau žarnų paleidi, kuo daugiau parneši nurautų ausų kažkokiam seneliui kaime, tuo déjà vu jausmas aštrėja. Tikriausiai būtų naivu tikėtis, kad šis RPG išsižadės visų savo įgimtų bruožų.
Mes vėl kaupiame savo patirties taškus, kapstomės po priešų lavonus ieškodami juose įvairiausių turtų ir gėrybių. Ir jeigu Tau tai nepatinka, galbūt reikėtų savęs paklausti, ar tamsta nesi pavargęs nuo šio žanro? Asmeniškai aš laimingas. Ne dėl to, kad mano barbė yra pati gražiausia iš visų. Esu patenkintas, jog sugrįžo klasika. Ir, Dieve padėk, galiu duot ranką nukirst, kažkur mačiau prabėgant mano draugelio hardcore šešėlį. Nors realiai niekada nebuvau tikras hardcore žaidėjas, man patiko žaisti tokio tipo žaidimus. Paprastai tokie žaidimai vyksta lėčiau. Nežaidęs porą trejetą mėnesių gali grįžti ir nesijaudinti, kad būsi visiškai atsilikęs nuo žaidimo progreso, o jis dabar labai pagreitėjęs, kalbant apie šiandieninius MMO.
Kaip panos duoda į kaulus
Pasakų pasaulyje tam tikri dalykai kartais visiškai paneigia bet kokius fizikos ir logikos dėsnius. Galbūt kažkam atrodo keistai karžygės, avinčios aukštakulnius batelius, bet aš tai įskaitau. Turint pakankamai fantazijos, ten ir aukštakulniai bateliai gali tapti mirtinu ginklu. Prisimeni Bloodrayne ir kaip jos apavas minkštai smigo į priešų kūnelius? Bakst bakst ir guli negyvas. Barbės dar šitaip nemoka, bet iš pirmo žvilgsnio joms nedaug trūksta. Jos daugiau straksi, dažniau kilnoja sijonėlius aukštyn ir, kad ir kaip tai atrodytų nepadoru, akivaizdu, jog tai priešininkus išblaško, taigi galima jiems įbesti žemiau bambos. Nukraujuoja staigiai.
Tokias smūgių kombinacijas leidžia atlikti gana nauja sugebėjimų sistema. Sėkmingai atlikus kokią nors įprastą ataką, suveikia papildomi gebėjimai. Paprastai tai būna kokios nors staigios atakos ar kritiniai smūgiai. Atrodytų nieko ypatingo, bet, teisingai panaudojus smūgių kombinaciją, galimi įvairūs šalutiniai poveikiai, pavyzdžiui, priešas pargriaunamas, bloškiamas atgal, sustingdomas, apsvaiginamas ir t. t.
Dar yra tokie dieviški dalykai kaip stigmos. Tai yra unikalūs sugebėjimai, paslėpti įvairiose runose. Jos krenta iš nukautų monstrų ir pardavinėjamos aukcionuose. Įsigijus tokią runą ir ją panaudojus gaunami tam tikri burtai, kurie dažniausiai būna ypač reikalingi ir naudingi. Tai gali būti sugebėjimas suvaldyti priešą, papildomi ištekliai, kad būtų galima sumažinti manos poreikį, veiksmingi gydymo kerai ar užkeikimai, panaikinantys priešo gyvybės taškus.
Kitas dalykas, turintis įtakos kovos veiksmui, yra dieviška personažo būsena. Pasiekus 10–ą lygį barbės pasipuošia angeliškais tviskančiais sparnais, tarsi joms to tviskėjimo būtų maža. Kad ir kaip būtų keista, barbės skraidyti amžinai negali, lyg tai būtų visiška švetvagystė. Jos arba savo kūnus ištaško į uolas pasibaigus skrydžio galiojimo laikui, arba atsitrenkia į kokią nors nematomą sieną. Tikrasis sparnų potencialas atsiskleidžia susirėmimuose su priešiškos frakcijos žaidėjais — tada barbės turi progą įrodyti, kad nėra paprastos vištytės.
Paprastai vienos ir kitos frakcijos susiduria ir pradeda aiškintis, kuri yra gražesnė, atsivėrus sferos plyšiams, jungiantiems šviesiąją ir tamsiąją pasaulio puses. Per juos frakcijos lenda šnipinėti ir žudyti viena kitos. Tačiau tai dar nėra toji hardcore žaidimo pusė. Pilys ir kiti smagūs dalykai, kuriems reikalinga milžiniška komanda ir gera strategija, sklando sferoje tarp abiejų pasaulių.
Rekomendacijos
Nors tikrai būtų galima kabinėtis prie smulkmenų, papeikti už ne visada patogią vartotojo sąsają, AION yra geras žaidimas. Net labai geras. Iš esmės kol kas jis nieko revoliucinio nepateikia, tačiau pasiūlo tai, ką gali duoti jau kelerius metus sėkmingai veikiantys MMO. Ar aš tikiu, kad ateityje AION pasiūlys inovatyvių sprendimų? Atvirai pasakius, ne. Visų pirma todėl, kad tai yra PvP žaidimas. Jis bus smagus tol, kol patys žaidėjai bus aktyvūs ir išradingi. Įmantresnės žaidėjų pasitaškymo sistemos nebeįdiegsi, užtektų išleisti keletą patobulinimų vartotojo sąsajai, suteikti daugiau įrankių žaidėjams ir AION sėkmingai gyvuotų ne vienerius ir ne dvejus metus.
Taip pat netikiu, jog AION pasieks daugiamilijoninę auditoriją Vakarų šalyse. Daugeliui nepatinka žaidimo azijietiškai barbiškas meninis stilius, kitiems jis pasirodė nuobodokas ir paviršutiniškas. Kita priežastis yra ta, kad nors viskas yra įvilkta į casual rūbą, giliau slepiasi didelis iš gauruotas hardcore režimas.
Žaidimo nelinkėčiau mėginti tiems, kuriems nepatinka žaisti grupėmis, kurie nemėgsta PvP ir nekenčia, kai juos „gankina“.
AION linkėčiau pabandyti visiems, mėgstantiems žaidėjų pjautynes, pilių puolimus, reidus ir viską, kas susiję su komandiniu darbu.
