Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/06. Teksto autorius: Rezidentas

Tikrai negalvojau, kad taip apsidžiaugsiu vėl išgirdęs Ridiko balsą. Sunku patikėti, kad nuo įstabiojo Escape from Butcher Bay praėjo daugiau nei ketveri metai. Tapęs tų metų mano favoritu, šis žaidimas ne tik sugebėjo įrodyti, kad įmanoma sukurti kokybišką darbą pagal filmą, bet ir, galima sakyti, pradėjo naują pirmojo asmens veiksmo žanrą. Nedidelės užuominos į RPG, sklandus perjungimas į trečiojo asmens vaizdą laipiojant, grumtynės šaltaisiais ginklais — tai buvo išskirtiniai senojo Ridiko elementai, kurių, tiesą sakant, iki šiol niekas kitas deramai ir nepanaudojo. Tad išties džiugu, kad studijai Starbreeze pavyko ne tik sukurti Escape from Butcher Bay tęsinį, bet ir naujomis spalvomis bei technologijomis sugrąžinti originalųjį žaidimą.

Būtent dėl to, kad žaidimai išleidžiami „du viename“, bijojau, jog tęsinyje tebus kelios misijos vien tik tam, kad pateisintų naują žaidimo leidimą. Bet, laimei, taip nėra. Assault on Dark Athena yra visavertis žaidimas. Gal šiek tiek trumpesnis už nuotykius kalėjime. Ir, gaila, siauresnis — trūksta bent kažkokių papildomų užduočių ar siužeto atsišakojimų.

Papuolęs į samdinių laivą Dark Athena, kaip ir pirmajame žaidime, Ridikas turi iš jo pabėgti. Tą padaryti jam padės samdinių pagrobti kaliniai, kurie čia ne tik kalinami, bet ir iš jų daromi mechanizuoti kariai. Tai išties kraupoki dronai (taip neatrodo, bet paskaityk jų kūrimo instrukciją, jei pavyks rasti atitinkamą papildomos medžiagos kortelę), kurie patruliuoja visame laive savarankiškai arba juos nuotoliniu būdu gali valdyti laivui vadovaujantys samdiniai. Įdomu, kad teks juos pavaldyti ir Ridikui, — tai viena iš netipiškų žaidimo savybių.

Įdomesnių užsiėmimų nei tik šaudyti priešus herojus randa ir daugiau. Be abejo, labai smagu grumtis su priešais artimojoje kovoje naudojant įvairius šaltuosius ginklus, kurių efektyviausias man pasirodė lenkti ašmenys. Tenka ir pasėlinti tamsoje, įsijungus specialų herojaus matymo režimą, ir efektyviai atakuoti priešus iš pasalų. Yra ir valdomi robotai. Į tokį įsėdus, reikia išeiti į laivo paviršių, atvirame kosmose įveikti nedidelį atstumą ir šiek tiek pasikauti — tikrai smagus epizodas. Nepatiko tik tai, kad šiek tiek per dažnai reikia šaudytis įprastais ginklais ir nepavyksta panaudoti ypatingų Ridiko savybių.

Iš tiesų bendra nuotaika žaidžiant Dar Athena, nepaisant kai kurių naujovių, yra kiek prastoka. Viskas čia daugmaž puiku, bet nėra tokio kvapą gniaužiančio įspūdžio, kuris nepaliko žaidžiant Butcher Bay. Bet Starbreeze vis dar žino, kaip tinkamai nustebinti, bent jau mane. Kai atrodo, kad viskas baigta ir kiek rūškana mina svarstai, jog vis tik šis tęsinys buvo per trumpas, veiksmas tęsiasi toliau visai kitoje netikėtoje vietoje. Ridikas patenka į atviras erdves, kur šviečia saulė ir daužosi jūros bangos! Štai to tikrai nesitikėjau, nežinau, ar kūrėjai tą slėpė, ar tiesiog aš neatidžiai tyrinėjau žaidimo anonsus.

Žaidimo etapas ant planetos paviršiaus esančiame mieste nėra ilgas, bet tai tikra atgaiva po tamsaus kalėjimo, tunelių ir kosminio laivo. Išdėstytas virš vandens kanalų ir pavadintas Naująja Venecija apleistas miestelis pateikia keletą malonių staigmenų. Deja, šis miestas netampa Ridiko išsigelbėjimu, mat jį užpuola tie patys Dark Athena samdiniai, tad herojui nelieka nieko kito, kaip juos vėl žudyti ir sugrįžti į laivą atsikratyti pastarojo kapitonės.

Assault on Dark Athena yra tikrai puikus būdas pratęsti ir sugrąžinti vieną įdomiausių ir išskirtiniausių šaudyklių. Tęsinys gana įdomus ir pateikia netikėtumų, o sugrįžti į kur kas įspūdingiau atrodantį pirmojo žaidimo kalėjimą tikrai verta.