„Ace Combat 6: Fires of Liberation“ ir „Ridge Racer 6“ sieja ne tik leidėja, skaičiukas pavadinime ir ilgametė jų atstovaujamų frančizių draugystė su „PlayStation“. Abu žaidimai pasirodė tik „Xbox 360“ konsolei ir abu nesugebėjo pranokti savo tiesioginių pirmtakų.

„Ace Combat 6: Fires of Liberation“ tai padaryti buvo sunkiau, nes ne visi taip pripažįsta, kad „Ridge Racer V“ yra geriausias visų laikų „Ridge Race“, kaip visi sutinka, jog „Ace Combat 5: The Unsung War“ yra geriausias visų laikų „Ace Combat“.

Ir vis dėlto pagrindinis „Ace Combat 6: Fires of Liberation“ ir „Ridge Racer 6“ panašumas ne tas. Labiausiai jie vienas į kitą panašūs tuo, jog abu yra reprezentaciniai savo serijų atstovai, siūlantys bendriausius, laiko patikrintus ir geriausiai atpažįstamus jų elementus.

Geresnė, negu būtų galima tikėtis iš tokio žaidimo, istorija? Yra. Prastesnė, negu būtų galima tikėtis iš tokios istorijos, vaidyba? Yra. Antikarinė tematika? Yra. Nematomas ir negirdimas protagonistas? Yra. Pateisinamas antagonistas? Yra. NATO lakūnų vartojami kodiniai šaukiniai? Yra. Dažni pokalbiai radijo ryšiu? Yra. Amerikietiški naikintuvai geriečiams, rusiški – blogiečiams? Žinoma. Skraidantis lėktuvnešis? Yra. Skrydis kanjonu? Yra. Skrydis esant ribojamam aukščiui? Yra. Skrydis tuneliu? Yra. Ribotas misijų įveikimo laikas? Yra. Net rodmenys ekrane mažai tepakitę nuo „Ace Combat 2“ laikų.

„Ace Combat 6: Fires of Liberation“ pristato ir šiokių tokių naujovių. Pavyzdžiui, paramą žaidėjui gali teikti ne tik nuolatinis jo bendražygis, bet ir savo užduotys įvykdę kiti mūšiuose dalyvaujantys pilotai. Jiems, kaip ir bendražygiui, galima duoti puolimo arba gynimo komandas. Kadangi paprašius paramos iš kitų pilotų jų susirenka koks pustuzinis, nurodytas objektas, net ekstremaliai žvitrūs naikintuvai, būna sunaikinami per kelias akimirkas – vieną spaudi mygtuką, kitą matai į taikinį iš visų pusių lekiantį spiečių raketų. Piktnaudžiauti šia pagalba neleidžia „sąjungininkų paramos“ stulpelis. Jis greitai išsieikvoja naudojantis parama ir lėtai užsipildo atliekant užduotis.

Užduočių sistema – dar viena nedidelė, tačiau reikšminga naujovė. Vėlesnes misijas sudaro nuo trijų iki šešių lygiagrečiai atliekamų operacijų. Kažkas kovoja dėl dominavimo ore, kažkas skverbiasi tolyn žeme, kažkieno gynyba tuojau bus pralaužta, kažkieno puolimas – atremtas. Nuo kurios operacijos pradėti, sprendžia pats žaidėjas. Naudingos informacijos apie tai, kokį poveikį mūšio eigai kiekviena iš jų turės, suteikiama instruktažų metu. Misijų metu nulalat pranešinėjama apie operacijų progresą. Priklausomai nuo jėgų santykio ir kitų aplinkybių, vienos reikalauja daugiau dėmesio negu kitos.

Misijos dažnai vyksta tokiose milžiniškose teritorijose, kad jos tokios atrodo net skrendant keturis kartus už garsą didesniu greičiu, todėl spėti sudalyvauti visose operacijose, nors šios neretai ir vyksta greta viena nuo kitos, gali būti sunku ir rizikinga – laiku nesuteikus paramos, operacija lieka neįvykdyta, o už ją atsakingos pajėgos – sunaikintos. Prieš kiekvieną misiją nurodoma, kiek operacijų reikia sėkmingai užbaigti, kad būtų pasiekta pergalė.

Kai kurių operacijų įvykdymas suteikia naudos ne tik tuo, kad atlaisvina karinius vienetus teikti paramai kitose operacijose, – išvadavus priešų užgrobtą oro uostą, čia pat juo galima imti ir naudotis, pasipildyti ar pasikeisti amunicijai nebereikia gaišti brangių minučių skrendant už mūšio lauko ribos.

Abi pusės gali naudotis elektroninės paramos priemonėmis, kurios savo aprėpties zonoje sumažina priešiškų ir padidina draugiškų pajėgų paleistų raketų taiklumą. Kuo arčiau epicentro, tuo stipresnis poveikis, matuojamas lygiais iki antro. Šiuos signalus skleidžiančios karinės mašinos būna prioritetiniais įvairių operacijų taikiniais, nors kritinės reikšmės jos turi nebent žaidžiant „Expert“ ir „Ace“ sudėtingumo lygiais.

„Normal“ sudėtingumo lygiu (žemiau jo yra „Easy“, virš jo rikiuojasi „Hard“ bei jau minėtieji „Expert“ ir Ace“) visas 15 žaidimo misijų įveikiau per 5 valandas. Net ir įvertinus visą smagumą, kurį galima patirti kartojant misijas su geresniais lėktuvais, tai labai mažai. O ir pačių lėktuvų nedaug, lygiai tiek pat, kiek ir misijų. Įvairovės misijų užduotyse irgi mažai. Dar mažiau jos aplinkose, ypač kalbant apie oro sąlygas bei paros laiką.

Vizualiai „Ace Combat 6: Fires of Liberation“ akivaizdžiai pasenęs. Tai labiausiai krinta į akis stebint vaizdo intarpus – vietomis šie atrodo sintetiškai negyvi. Skrydžių metu, kaip ir visuose skraidymo žaidimuose, viskas priklauso nuo atstumo. Kuo iš toliau žiūri, tuo viskas geriau atrodo. Kuo senesnis skraidymo žaidimas, tuo iš toliau į viską reikia žiūrėti, kad viskas atrodytų įtikinamai. „Ace Combat 6: Fires of Liberation“ atveju tas toli yra keli kilometrai. Kaip ir galima tikėtis iš specialiai vienai konsolei sukurto žaidimo, veikia jis itin sklandžiai, be pastebimų kadrų kaitos sulėtėjimų. Nežinau, ar tai galioja, tiksliau, ar tai galiojo tinklo režimui, kai šis dar buvo lankomas žaidėjų.

Būdamas techniškai tvarkingu, konservatyviai atnaujintu pirmtakų substratu, „Ace Combat 6: Fires of Liberation“ puikiai tiks žaidėjams, norintiems susipažinti su „Ace Combat“ serija, tačiau neturintiems tam laiko, taip pat ir nostalgijos kamuojamiems jos vesternams, išsiilgusiems senų laikų, bet nenorintiems n-tąjį kartą peržaidinėti „Ace Combat 04: Shattered Skies“, „Ace Combat 5: The Unsung War“ ar „Ace Combat Zero: The Belkan War“.