Kuomet išleidžiama antroji jau žaisto žaidimo dalis, tikriausiai daugelis viduje sušunkate „taip“. Juk, pripažinkime, kaip nuobodu žaisti antrąją dalį, nežinant, kas buvo pirmojoje, net kai naujame žaidime istorija nėra tiesiogiai tęsiama. Galop, dažniausiai tenka ilgai bei nuobodžiai klausyti visokius apmokomuosius intro, iš kurių tarsi jokios naudos, bet be jų – ne ką geriau. Užtat, būdami pirmosios dalies „profai“, galime niekieno netrukdomi į nuotykį leistis patys. Būtent taip man nutiko su „Hero of the Kingdom 2“.
Apskritai, „Hero of the Kingdom“ (išleistas 2012 metų pabaigoje), galima sakyti, buvo „casual – indie“ tipo žaidimų etalonas: nesudėtingas, malonus akiai, vidutinės trukmės, ganėtinai įtraukiantis. Tad net nenuostabu, kad jį kūrusi „Lonely Troops“ komanda nusprendė išleisti antrąją dalį (pirmosios dalies apžvalgą galite rasti čia).
Kaip savo pirmtakas, „Hero of the Kingdom 2“ mus netrunka pasodinti į būsimo herojaus rolę, pasakojančią apie vaikiną, išsiruošusį vaduoti savo sesės. Tam, kad pasiektų tikslą, jis, praktiškai, pasiruošęs bet kam: milžiniško laivo statybai, mūšiui prieš piktą nekromancerį ir jo zombių armiją, miesto požemių išvalymui nuo vorų ir gyvačių, pašnekesiams su vaiduokliais, gėlių ir vaisių rinkimui, šieno ravėjimui bei alaus gėrimui.
Štai čia netrunka atsiskleisti kasdieniško žaidimo žavesys. Kitaip tariant, nors vaikinas sieks išvaduoti savo sesę, tai galės daryti visiškai neskubėdamas. Čia nerasime jokių per laiką reikalingų atlikti užduočių, gyvybių taškų ir kitokių, dažnai vienokio ar kitokio lygio stresą pakuriančių dalykų. Vietoj to, tolimesnis progresas remsis pagarba, kuria mums (veikėjui) jaus aplinkiniai žmonės. Pavyzdžiui, jei neturėsime pakankamai „respekto“, sargas atsisakys įleisti į miestą, vienuolis nenorės patikėti zombių naikinimo „kvesto“, prekeivis atsisakys parduoti paraką, reikalingą laivo patrankoms. „Respektą“, savo ruožtu, veikėjas pelnys atlikdamas pačias paprasčiausias (paaukodamas duonos kąsnį elgetai, pagaudamas keletą žuvų) ir sudėtingiausias užduotis (rasdamas pradingusį žiedą, ar pasiklydusį vaiką).
Šioms užduotims atlikti, dažniausiai reikės surinkti atitinkamą resursų kiekį. O pastaruosius gausime lygiai taip pat, kaip pirmojoje žaidimo dalyje. Arba, tiesiog, „Petsono ir Finduso“ principu, kuomet jie nusprendė išsikepti blynų tortą, bet tam reikėjo medžiagų, kurioms pasiekti reikėjo vieno įrankio, kuris buvo užrakintas, raktas gulėjo šulinio dugne, raktui pasiekti reikėjo karties, kuri buvo užmesta ant stogo, o kopėčios buvo sulūžę. Kitaip tariant, norėdami pasiekti vieną didesnį tikslą, prieš tai turėsime atlikti begalinę eilę smulkesnių darbelių, kuriuos atlikdami viską sustatysime į savo vietas, kaip tai darome su kortomis „Soliteryje“. Tiesa, kartais šios užduotys pasidaro itin nuobodžios ir pasikartojančios. Pavyzdžiui, kai kuriems darbams atlikti reikės jėgos, kurią gausime tik pailsėję. Jei kas kartą nenorėsime ilsėtis iš naujo, o tiesiog sumanysime užkaupti, pavyzdžiui, 100 jėgos, kad jos užtektų ilgesniam laikui, miegojimo procesą reikės atlikti bent 5 kartus iš eilės.
Kitas svarbus šio „casuališko“ žaidimo atributas – galimybė visus veiksmus atlikti tik pelės pagalba. Tiksliau, tai kartu yra ir vienintelis būdas. Bet nuo to kokybė tikrai nenukenčia. Priešingai, yra labai smagu, kuomet galima išsitiesti ramiai, be jokio vargo, keliais pelės klavišų paspaudimais atlikinėti visus veiksmus.
Tiesa, žaidime taip pat bus vietų, kuriose teks šiek tiek pasukti galvą. O gal labiau tiktų sakyti, įsispitrintį į ekraną. Šios vietos dažniausiai siejasi su šalutinėmis užduotimis ar paprasta veikla, kurią galima atlikinėti tarp užduočių. Pavyzdžiui, vienoje vietoje reikės surasti girto kalvio išmėtytus įrankius. Kadangi pastarųjų piktogramos yra labai smulkios, teks gerokai pale pavedžioti po monitorių, jų ieškant. Arba, visai kaip pirmojoje dalyje, žaidimo eigoje, vietovių aplinkose atsiras interaktyvių objektų. Tai galės būti grybai, spalvotos kriauklės, paukščių kiaušiniai, skrynios, dėžės ir panašūs objektai.
Vienintelis didelis žaidimo minusas – užknisantys žaidimo garsai. Ko gero, joks garsas taip nebuvo užknisęs, kaip kas kelias sekundes bliaunančios ožkos, karvės ir kas kartą pailsėjus užgiedantys gaidžiai. Fu. Nepaisant to, techninė žaidimo pusė yra taip pat labai paprasta: jokio „macnesnio“ veiksmo ar nuostabių grafinių efektų nebuvimas žaidimą paleis be problemų.
Pabaigoje galima daryti išvadą, kad „Hero of the Kingdom 2“ praktiškai ir faktiškai tęsia pirmojo „Hero of the Kingdom“ tradiciją: ta pati, viską pakopomis liepianti atlikinėti žaidimo mechanika, beveik identiška, herojaus kelio link vedanti istorija, toks pat atsipūtėliškas žaidimo procesas. Tačiau net jei devyniasdešimt nuošimčių žaidimo išlieka identiškas pirmajai daliai. Žaidimas tikrai užkabina.
