Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2008/11

Autorius: RAW

Seniai seniai, kai dabartiniai seimo nariai po kitokiomis vėliavomis vaikščiojo arba pirmus ūsus pešėsi, tiksliau, gūdžiais 1994 metais, Sidas Meieris paleido į pasaulį žaidimą Colonization. Ir patiko tas žaidimas viso pasaulio žmonėms neapsakomai. Tiek patiko, kad jį ir dabar prisimena, o kai kas, nostalgijos prigriebtas, ima ir sužaidžia. Ir suprato didysis meistras Sidas, kad žaidimas tas nemirtingas, patinka jis žmonėms, bet jau pasenęs beviltiškai. Mąstė, mąstė meistras ir nusprendė prikelti Colonization antram gyvenimui. Kaip tarė, taip ir padarė. O kad tas atgimęs žaidimas būtų patrauklus, sumeistravo jį su Civilization IV varikliuku. Patobulintu ir pagražintu.

Naujasis žaidimas pasakoja 1492—1792 metų istoriją, kai senasis išmindžiotas Europos žemynas veržėsi į Ameriką naujų žemių užkariauti. Pasirinkti leidžiama vieną iš keturių tautų: Ispaniją, Angliją, Prancūziją arba Olandiją. Kai kas piktinasi, kodėl nesuteikta galimybė žaisti, pavyzdžiui, pasirinkus Portugaliją, išsikėlusią į Braziliją, tačiau tai jau „kablių“ ieškojimas. Galbūt Portugalija specialiai palikta papildymui.

Taigi užkariautojai išsilaipina Naujajame Pasaulyje. Ir ką jie ten randa? Ogi indėnų tauteles, kurios gal ir išsibarsčiusios, gal nėra vieningos, tačiau vis tiek sudaro nemenką smogiamąją jėgą, su kuria tenka skaitytis. Žinoma, vienas kelių — nukariauti, tačiau su pradinėmis pajėgomis tai seksis tikrai nekaip. Dažnokai geriau prekiauti, palenkti į savo pusę, paversti sąjungininkais. Bent iki tam tikro momento.

Kita problema — likusių Europos šalių kolonijos. Dar gali būti kitos grupės iš tos pačios šalies. Taigi tokioje sudėtingoje situacijoje, laviruojant tarp diplomatijos ir karo, reikia vystyti miestus, rinkti išteklius, stiprinti armijas. Beje, apie ribotą ėjimų skaičių iki rimtesnių kovų primena tiksintis skaitliukas ekrano viršuje. Stiprėjant kolonijai, vis didesnės duoklės ima reikalauti tėvynė. Galų gale ateina tas momentas, kai naujoji žemė paskelbia nepriklausomybę. Deja, viskas taip paprastai nesibaigia. Nepakęsdama nepaklusnumo gimtoji šalis atsiunčia pajėgas malšinti maištininkams. Per anksti paskelbta nepriklausomybė nieko neduos — tiesiog nepajėgsi jos apginti. O jei jau pavyks ją apginti, žaidimas baigtas. Pergalingai.

Paskelbus nepriklausomybę, žaidėjui iškart siūloma rinktis naujosios valstybės valdymo tipą. Čia įdomu, kad pasirinkus monarchiją, net karo su senąja tėvyne metu bus galima prekiauti su Europa. Kiekviena pasirinkta tauta turi savo stipriųjų pusių. Olandija sugeba pelningiau prekiauti, Anglijos kolonijose dažniau lankysis imigrantai, Prancūzijai bus palankesni indėnai, o Ispanija turi daugiausiai tyrinėjimų ir užkariavimo patirties.

Colonization nėra tyrinėjimų medžio. Vietoj to parenkami nariai į žemyno kongresą. Taip pat žaidimo pradžioje kiekvienai iš tautų skiriami du kolonijų lyderiai, suteikiantys papildomų savybių. Sakykim, jei pasirinksi olandą Piterį Staivesantą, statybų tempas bus greitesnis, o jei Andrieną van der Donką — Olandijos karalius mokesčius kels gerokai rečiau. Gaila, bet iš dviejų vadovų galima rinktis tik vieną. Grįžtant prie žemyno kongreso, išrinkus Bendžaminą Frankliną bus išvengta nesutarimų su kitomis kolonijomis, o Magelaną — greičiau judės laivai. Senajame Colonization kelios tautos galėjo rinkti vieną ir tą patį žmogų, tačiau Civilization IV: Colonization tai ištaisyta — kiekvienai nacijai turi atstovauti skirtingas žmogus.

Žaidimas turi daug neprastų lygių, jo metu iškeliami nauji uždaviniai, keičiasi situacija. Paruoštas atsitiktinių žemėlapių generatorius, atsirado galimybė varžytis su draugais internetu.

Palyginti su Civilization IV, pakeista vartotojo sąsaja. Dabar ji paprastesnė ir suprantamesnė. Grafika taip pat patobulinta, bet dėl to dabar reikalinga vaizdo plokštė su šeiderių 1.1 palaikymu.

Taigi galima pasakyti, kad iš naujo išleistas žaidimas tikrai pavyko, nors senojo Colonization šalininkai visada ras ką pakritikuoti. Jis patrauklus kaip Civilization IV , bet taip pat atskiras, primenantis senąjį žaidimą. Dėl šiuolaikinio apipavidalinimo ir ne itin sudėtingo žaidimo perpratimo tinkamas tiek seniems vilkams, tiek naujokams. Žodžiu, dviratis išrastas iš naujo. Sėkmingai.

Tiems, kurie visur ieško Lietuvos, nepasisekė — jos čia nebus.