Be jokios ironijos galiu sakyti: Valio! Sulaukėme dar vieno žaidimo perleidimo! Iš tiesų, jau ne vienoje apžvalgoje minėjau, kad mus nuolat pasiekia koks nors senesnio žaidimo perleidimas. Ir tai anaiptol nėra blogai. Štai, iš savosios patirties galiu pasakyti, kad visai neseniai bandžiau palošti „Stonekeep‘ą“, bet operacinė sistema jį tiesiog atsisakė pripažinti. Aišku, galbūt viskas būtų pavykę, jei būčiau pasiknaisiojęs po nustatymus ir paieškojęs kokio „compatibility“ rėžimo, bet gerą pusvalandį ieškoti reikiamo sprendimo neturėjau kantrybės – tiesiog norėjau pasijungti ir žaisti. Ir visa tai todėl, kad žaidimas fiziškai per senas. Dabar, jei žaidimas būtų „Steam“ sistemoje, galėčiau pasileisti be problemų. Ir tai tik viena iš visos eilės problemų, su kuriomis galime potencialiai susidurti, terliodamiesi su senais žaidimais.

Na, o šį kartą turime „Icewind Dale“ perleidimą (dabar vadinamą „Icewind Dale: Enhanced Edition“), už kurį turime būti dėkingi tai pačiai „Beamdog“ kompanijai, iki šiol apdorojusiai pirmąjį ir antrąjį „Baldur‘s Gate“ žaidimus. Žinoma, kaip ir su ankstesniais žaidimais, „Icewind Dale: Enhanced Edition“ supakuotas tiek pagrindinis žaidimas, tiek du jo pratęsimai „Heart of Winter“ bei „Trials of the Luremaster“, kuris ir man pačiam buvo naujovė (galbūt todėl, nes nebuvo išleistas fiziniu formatu).

Taigi, kas naujo? Nuo ši versija skiriasi nuo prieš 14 metų išleisto žaidimo? To atsakymas ganėtinai paprastas. Be jau paminėtų sistemos suderinamumo/patogumo pakeitimų turime eilę naujų burtų, papildomą klasių pasirinkimą, galimybę žaisti tinkle, pagerintą „interfeisą“, ištaisytas prieš tai gyvavusias klaidas ir, ko gero svarbiausia, seniau iškirptą – dabar sugrąžintą žaidimo turinį. Atnaujinimai atnaujinimais, bet pasirodo, jog neturime originaliosios žaidimo apžvalgos (kažkodėl tai net nestebina), tad ta atnaujinto žaidimo proga, reikia šią spragą šiek tiek užlopyti.

Nors daugeliui šis faktas – greičiausiai – bus visaip žinomas, labiau nei akivaizdus ir, galbūt, net nuobodus, visgi pradėkime nuo to, kad „Icewind Dale“ priklauso tai pačiam „Forgotten Realms“ „settingui“, kuriame randasi herojinės/aukštosios/maginės fantastikos pasaulis „Abeir – Toril‘is“, o jo kontinentas, kuriame pagrinde vyksta visas veiksmas – „Faerunas“. Tas pats „Faerunas“, kuriame stovi „Baldur‘s Gate“ ir „Neverwinter Nights“ žaidimai. Pats „Icewind Dale“ viso labo yra konkreti šiaurinė „Faeruno“ kontinento dalis. Visai kaip koks nors „Sword Coast“.

Tačiau, tačiau, tačiau taip jau nutiko, kad šioje užšalusioje tundroje slepiasi kažkas labai piktas, besiruošiantis paleisti liepsnom viską, kas bepapultų jam po kojom. Atvirai sakant, „Icewind Dale“ tapo tuo išskirtiniu iš išskirtinių žaidimų, kuris privertė visą istoriją išklausyti nuo pradžios iki galo, nepaisant to, kad tai tebuvo pasaka su keletu piešinių – jokio „epinio“ filmuko.

Taigi, pačioje pradžioje gauname galimybę arba patiems susikurti savo veikėjus, arba pasirinkti jau sukurtus. Nors kūrimo procese viskas daug maž paaiškinama, kiekviena rasė, klasė, atributas ir įgūdis turi savo aprašymus, manau, tikrojo „DnD“ žinios čia tikrai pravertų. Aišku, visuomet galima pasiskaityti 300 puslapių apimančią knygutę (ką aš dalinai dariau, norėdamas susižinoti kuo daugiau, bei taip tikėdamas bent dalinai patenkinti savo „powergeimerišką“ pusę, kuri pamačiusi padarytą klaidą priverčia trinti lauk visą žaidimo procesą ir pradėti iš naujo).

Veikėjų kūrimasis savo gilumu greičiausiai priverstų slėptis keletą modernių žaidimų, mat pasirinkimų diapazonas apima rasę, klasę (kurių veikėjas vienu metu gali turėti kelias), klasės poklases bei unikalias-tik-atitinkamų-rasių klases, burtus, ginklų meistrystes, veikėjo moralines vertybes („lawful good“, „chaotic evil“), kurių, beje, žaidime reikia paisyti, simbolinę išvaizdą ir rūbų spalvą. Verta pažymėti, kad žaidimas iš tiesų neverčia vienu metu varinėti 6 veikėjus. Jei norime žaisti vieni – niekas to neuždraus. Bet kaip tai pavyks atlikti praktiškai, jau visai kitas klausimas.

Pats žaidimo procesas, galima sakyti, yra identiškas „Baldur‘s Gate“ žaidimams. Čia rasime identišką „interfeisą“, identišką veikėjų grupę, tokias pačias ilgas (bet nebūtinai nuobodžias, greičiau įdomias) teksto sienas. Kovos sistema (negalėčiau pasakyti, ar buvo kažkokių giluminių pakeitimų) bendru požiūriu išlieka tokia pati, kurią galima žaisti realiu laiku, arba sustabdyti ir duoti komandas. Grubiai tariant, ko gero pats ryškiausias skirtumas tas, jog paprastus požemius vidutinio klimato juostos gamtovaizdžius pakeičia sniegynai ir ledokšniai.

„Icewind Dale“ – vienas tų gerųjų žaidimų, kuriuose esantis garso takelis trunka daugiau nei valandą laiko. Aišku, galėtume rasti žaidimų, kuriuose bendra muzika trunka dar daugiau nei dvi valandas, bet ši 60 minučių trukmė vis tiek kalą į klyną taip, jog norisi eit kovot su nematomais demonais. Ne, rimtai, garso takelis yra tikrai kietas.

Pabaigoje tiesiog belieka dėkoti „Beamdog“ už dar vieną puikų perleidimą, kurio dėka galima mėgautis senais, gerais, gal net lentynoje užgulėjusiais ir apdulkėjusiais nuotykiais. „Icewind Dale“ Enhanced Edition“ – paturbinta klasika. Ir ne kitaip.