Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/07. Teksto autorius: Kyo
Tiems, kas abejoja mano nusimanymu apie nuotykių žaidimus, galiu pasakyti, kad žaidžiau ir įveikiau daug jau klasika virtusių ir dar tebevirstančių kvestų. Tarp jų būtų The Longest Journey, Full Throttle, Syberia, Syberia II, Return to Mysterious Island, Moment of Silence, Still Life,.. Kol kas čia ir sustosiu. Dabar svarbiausias yra būtent Still Life. O tiems, kas vis dar abejoja mano kompetencija, siūlau palaukti kitos recenzijos apie kokį kitą nuotykių žaidimą, kurioje sąrašą pratęsiu toliau.
Su Still Life buvo labai įdomi istorija. Kaip jau rašiau kažkuriame 2005 metų „PC Klubas“ numeryje, Still Life buvo netiesioginis 2003 metais išėjusio Post Mortem tęsinys, kuriame ir debiutavo žavinga, bet kitokia detektyvė Viktorija Makferson. Žaidimas buvo geras. Toks geras ir patrauklus, kad žaidėjai tiesiog ėjo iš proto pamatę, kad Still Life neturi pabaigos. Taip, teisingai, jis tiesiog nutrūko. Regis, studija Microids nebeturėjo iš ko pabaigti žaidimo, todėl jį tokį ir išleido. Bet luktelk. Praėjo ketveri metai ir Gameco Studijos perėmė žaidimo kūrimo vairą. Jie ėmėsi gaminti tęsinį. O Microids? Jie tapo naujos dalies leidėjais ir tokiu būdu visi liko patenkinti.
Asociacijos
Pradėsiu nuo to, ką man primena antroji Still Life dalis ir su kuo asocijuojasi. Kad ir kaip būtų keista, ji primena kino filmus: visas Saw dalis, Silence of the Lambs, Untraceable, Panic Room ir t. t. Kol žaidžiau, buvau prisiminęs ir daugiau pavadinimų, bet visų juk ir nereikia. Link ko veda šios asociacijos, suprasti jau tikrai galima. Teisingai. Serijinis žudikas iš Untraceable, milžiniškas namas iš Panic Room, keletas pražūtingų spąstų, primenančių Saw, ir detektyvė, kažkuo panaši į Jodie Foster suvaidintą Klarisę Sterling filme Silence of the Lambs. Ir štai Still Life 2. Bet vien skolintis iš kitų negražu, todėl akivaizdu, kad kūrėjai pridėjo ir nemažai savo…
Siužetų sankirta
Būtent žaidimo siužetas ir yra tas dalykas, už kurį visiems pastarosiomis dienomis ir gyriau, ir siūliau pažaisti Still Life 2. Man tiesiog atrodo neįtikėtina, kad pabandęs šį žaidimą kas nors sugalvotų jo nebaigti ar kad kažko neužkabintų. Beje, tiems, kas jaudinasi dėl to, kad čia plėtojama nauja istorija, o buvusioji pirmoje dalyje visiškai nustumiama į užmarštį, galiu pasakyti, jog nieko panašaus. Taip, tiesa, Still Life 2 gvildena naują, savarankišką istoriją su senais ir naujais personažais, tačiau lygiagrečiai Viktorijos Makferson prisiminimuose yra pabaigiama rutulioti ir pirmosios dalies istorija. Ir ji tikrai baigiasi įtikinamai, dramatiškai bei taip, kaip gerbėjai ir būtų norėję. Maža to, kūrėjai sėkmingai pabaigia ir naują siužetinę liniją, kuri antrąją Still Life dalį padaro dar tamsesnę, įdomesnę ir sunkesnę.
Rytų pakrantės žudikas
Taigi kokia ta istorija, paklausi? Pasistengsiu papasakoti. Vis tęsiama tradicija JAV suteikti serijiniams žudikams kažkokį pavadinimą, atsižvelgiant į tai, kaip jie žudo arba palieka savo aukas. Iš karto aišku, kad dažniausiai visi iki vieno jie yra psichopatai, todėl kiekvienas turi kokį nors specifinį braižą. Pagal jį žudikams ir suteikiamas pseudonimas, kurį ypač pradeda naudoti spaudoje ar televizijoje. Na, jau esamų pavyzdžių aš negvildensiu, o iškart pereisiu prie Rytų pakrantės žudiko, kuris pasirodo šiame žaidime.
Still Life 2 veikėjams, o ypač FTB agentei Viktorijai Makferson, tenka susidurti su žudiku. Jis pagrobia jaunas merginas, nufilmuoja su kamera, tada nusifilmuoja su jomis pats, paskui kankina, nužudo, sterilizuoja jų kūnus ir galiausiai palieka kokioje nors vietoje, kur jas galima nesunkiai surasti. Kadangi žudikas išmano apie įvairius chemikalus ir puikiai moka panaikinti savo pėdsakus, FTB niekaip negali jo susekti. Niekas nepadeda. Net kai jis taip sutvarko daugiau nei penkias merginas, niekas neįžvelgia jokios tendencijos, jokių užuominų. Beje, gal kiek lėkšta, kad žudikas visad dėvi dujokaukę, o balsą iškraipo specialiu aparatu, bet vėliau tai tik suteikia didesnį įspūdį. Šiaip ar taip, netrukus žaidėjas supažindinamas su įkyria žurnaliste Paloma Hernandez, kuri vis skambinėja Viktorijai ir tikisi išgirsti pikantiškų naujienų. Aš, automatiškai, iškart į ją reagavau irzliai ir piktai, kaip ir Viktorija. Sutikęs tokią realiame gyvenime iškart liepčiau nešdintis. Bet staiga įvyksta netikėtas dalykas — ją pagrobia Rytų pakrantės žudikas ir žaidėjas yra verčiamas valdyti Palomą. Sunku apsakyti, kaip greitai mano antipatiją jai pakeitė gailestis, susižavėjimas ir noras padėti ištrūkti iš eilinio psichopato gniaužtų.
Namas
Kūrėjai jau prieš pasirodant žaidimui atskleidė, jog visi įvykiai rutuliosis viename apleistame name. Ir tikrai, neskaitant Viktorijos Makferson prisiminimų, kuriuose nusikelsi į jos apartamentus, beveik viskas vyksta viename name bei jo teritorijoje. O tai įdomiai išspręsta: kadangi žaidėjui tenka valdyti ir Palomą, jis būtinai atranda, kaip galėtų susisiekti su Viktorija Makferson, ir tuomet visi, kas netingi, atsibeldžia į tą namą kur, pasak Palomos, žudikas ją uždarė. Tačiau namas tuščias. Todėl Viktorija su partneriu, o taip pat ir vietinis šerifas su savo policininkais imasi tirti, ieškoti, kapstytis. Tuo tarpu valdydamas Palomą turi kovoti už savo gyvybę įveikdamas mirtinus spąstus ir stengdamasis kaip galima ilgiau išsilaikyti. Bet tuo pačiu turi paklausti savęs, ar vieno žaidėjo ir būrio kompiuterio valdomų policininkų užteks sulaikyti psichopatui žudikui, kuris visą namą ir jo teritoriją žino kaip savo penkis pirštus ir, galbūt, slepia kažką daugiau nei savo veidą?
Gyvybės skaitiklis
Taip, čia, kaip ir daugelyje kvestų, nėra jokio sveikatos indikatoriaus, tačiau yra, vadinkim, gyvybės skaitiklis. Mat kūrėjai, idant galėtų išlaikyti visą įtampą ir siaubą žaidime, pridėjo nemažai tokių momentų, kai Palomos arba Viktorijos gyvybė pakimba ant plauko. Tokiais atvejais viršutiniame dešiniajame kampe atsiranda skaitiklis, kurio rodmenys, priklausomai nuo situacijos, greitai arba šiek tiek lėčiau mažėja. Per tą ribotą laiko tarpą žaidėjas turi greitai sumesti, ką ir kaip jam reikia padaryti. Nespėja — žaidimas baigtas. Gerai nors, kad čia nėra žaidimų kūrėjų ypač pamėgtų greitai ekrane iššokančių klavišų, kuriuos reiktų laiku paspausti. Žinoma, tai suteikia dinamikos, tačiau čia viską reikia atlikti apdairiai, geros reakcijos nereikia. Kadangi beveik viskas žaidime paremta logika ir įprastais tikrovės dėsniais, net ir esant laiko limitui žaidėjas turėtų nesunkiai išsisukti iš situacijos.
Tyrimas
Įdomu tai, kad Paloma Hernandez visad bus kankinama įtampos, baimės, pagrindinis jos tikslas — išgyventi, ištrūkti, o Viktorija Makferson tirs, ieškos įkalčių, už ko užsikabinti. Didžiąją laiko dalį, kol valdysi Viktoriją, turėsi naudotis specialia FTB įranga, skirta atlikti ekspertizėms. Nuolat reikės imti pirštų atspaudus, tirti batų, padangų pėdsakus, kraujo mėginius, rinkti kur nors užsilikusias plaukų sruogas, medžiagų liekanas ir t. t. Paėmęs ar suradęs kokį nors įkaltį, kaipmat galėsi jį nusiųsti ekspertizei ir gausi atsakymą — kieno tai ir dėl ko jis galėjo atsirasti. Žinoma, kiekviena situacija bus vis kitokia, bet esmė visur ta pati. Turbūt neverta sakyti, kad toks tyrimas ir įkalčių ieškojimas reikalauja daug kruopštaus darbo, bet jis tikrai atsiperka su kaupu.
***
Kalbant apie grafiką, pradėjęs žaidimą net krūptelėjau. Nieko panašaus pastaruoju metu neteko matyti. Ji tikrai jau atgyvenusi. Toks įspūdis, kad tai tas pats variklis ir tas pats (grafine prasme) pirmasis Still Life. Bet grafika juk niekada nėra lemiamas rodiklis. Bent jau man. Pažaidžiau pusvalandį ir pripratau, o vėliau netgi sugebėjau įžvelgti ir šį tą gražaus. Pavyzdžiui, visas namo fasadas saulei leidžiantis, namo interjeras, baldai, spąstai, rūsiai… O ir kompiuterinės grafikos vaizdo intarpai labai papuošia žaidimą.
Įgarsinimas — pavyzdinis. Vienas iš retų nuotykių žaidimų, kur išklausiau kiekvieną eilutę, kiekvieną žodį, nė karto nieko nepraleidau. Nebuvo nė vieno veikėjo, kurio balsas ar kalbėjimo maniera erzintų ir verstų pačiam viską perskaityti ar paskubinti pokalbį. Muzika — tikrai tinkama. Žaidime nuolat tvyro nepaaiškinama įtampa ir kartais verčia jaustis lyg kokiame Silent Hill.
Taigi jeigu nori išskirtinio žaidimo, nuo kurio neįmanoma atsiplėšti ir kurio istorija yra tikrai gera, griebk Still Life 2 ir apie nieką negalvok.
