Šiais, ypatingos globalizacijos laikais, kai ekonomika visiškai praranda sienas, kai darbuotojų migracija iš vienos šalies į kitą laikoma natūraliu dalyku ir dažnai net nesuprasi kur yra didesnės kompanijos širdis, sukurti žaidimą, klasišką žaidimą ir tuo pačiu pasakyti jog esi iš tokios, mažos Vidurio Europos šalies, kaip Čekija, gali nepaprastai stiprūs ir atsparūs žmonės, būtent tokie, kurie dirba Illiusion Software. Kompanija sukūrusi tokią iliuziją, nuo kurios iki šiol atsigauti negali daugelis, baikščiai jį vadindami geriausiu žaistu žaidimu, verta aukščiausio įvertinimo laipsnio.
Šio žaidimo niekas labai nelaukė, nebuvo daug ir tų, kurie ką nors apie jį girdėjo. Nebuvo milžiniškų pinigų skirtų jo reklamai, taigi nebuvo ir milžiniško žiniasklaidos dėmesio. Tai žaidimas, kurio pradžia buvo išties kukli. Pora kartų sužibėjęs, kai Italijos vyriausybė pagrasino uždrausianti žaidimą, nes jame buvo atvirai propaguojama Mafijos veikla, žaidimas atėjo į pasaulį netikėtai. Daugelis žaidėjų jį pastebėjo tik po kažkiek laiko, susižinoję iš draugų ar per klaidą atradę parduotuvių lentynose. Tačiau po sunkaus starto sekė milžiniškas populiarumo antplūdis, o ji atradę žaidėjai titulavo jį ne tik geriausiu metu žaidimu, bet ir visų laikų šedevru. Visa tai įvyko jau išties senai – 2002 rugpjūčio mėnesį, be žaidimas netgi šiandien išlieka vienu iš „gero žaidimo“ etalonu.
Kaip tauta be kalbos negali gyvuoti, taip ir Mafia be siužeto būtų niekas. Na palyginimas, gal ir nelabai gražus, tačiau esmė lieka ta pati. Būtent nuostabi istorija ir yra pagrindinis žaidimo variklis, stumiantis jį į priekį. Gyvenimo ir mirties istorija puikiai atspindi ne tik visą žaidimo atmosferą, bet ir tikrojo Mafijos gyvenimo beprasmybę. Jūs pradedate žaidimą kaip eilinis, vieno iš JAV didmiesčio taksistas. Veiksmas vyksta išties romantiškai šiais laikais atrodančiame prieškario laikotarpyje. Kada, visi solidūs dėdės turėjo vienodas skrybėles ir važinėjo mažalitražiais automobiliais, o rūpestingos mamos triūsdavo namuose ir prižiūrėdavo vaikus. Būtent tokiais idealizuotais laikais mes ir pradedame savo visą žaidimą trukusia Mafijozo karjera. Netikėtai, jums belaukiant kliento atbėga du įtartinos išvaizdos veikėjai, įgrūda jus į mašiną ir liepia bėgti. Šitaip prasideda istorija, kurios pabaigos turbūt neatspėjo nė vienas pradėjęs žaisti.
Viso žaidimo metu, jūsų lauks daugybė įvairiausių siužeto vingių. Pradėjęs kaip paprastas taksistas, vėliau užsitarnavęs Mafijos bosų pasitikėjimą ir galiausiai pats supratęs jų kėslus, bei išdavęs, jūs tarsi pereinate vieno žmogaus gyvenimo istorija. Tarsi žiūrite atskirą filmą, kurio pabaiga bus išties sukrečianti. Tai pirmasis žaidimas, kuris baigiasi pagrindinio herojaus mirtimi. Tragiška, tačiau tuo pat metu ir įdomu. Jūs baigėte žaidimą – jūsų herojus baigė gyvenimą. Vien už tokį eksperimentą ir įdomų siužeto užbaigimą, kūrėjai verti pagyrų ir aplodismentų.
Antra, labai svarbi žaidimo istorijos sudedamoji dalis yra vaizdo intarpai. Pirmą kartą išvydęs buvau sužavėtas, tokio tikroviško veido trimatėj erdvėj dar nebuvau matęs. Jis žiūrėjo į mane tokiom graudžiom akim, jog būnant silpnesnių nervų galiam ir apsiverkti. O ta sceną degalinėje, galiam laisvai rašyti į kompaktinius diskus ir pardavinėti kaip tobulo žaidimo vaizdo intarpo pavyzdį. Jis buvo tobulas ne tik grafiškai, bet ir visa kompozicija. Kiekvienas pirštelio linktelėjimas buvo tarsi atskiras gestas, šaukiantis: „pažiūrėkite koks aš tobulas“.
Mašina lėtai atvažiavo į vieno priešiškos gaujos nario kiemą, buvau gavęs užduotį sudaužyti jų mašinas ir tai parodyti kas čia bosas. Išlipau ir greitai pradėjau vykdyti savo juodą darbą, tačiau nespėjau pabaigti, jie mane pamatę. Laimei spėjau įšokti į automobilį ir pradėti važiuoti. Jie išbėgo netikėtai supratę, jog paleido savo skriaudiką, išbėgo į gatvę tikėdamiesi bent kulkomis sustabdyti mane. Po visos serijos iš Thomsom automato paleistų kulkų, pro šalį ėję praeiviai rėkdami išsilakstė kas kur. Tuo tarpu kelios paklydusios kulkos atsivijo jau pradėjusia tolti mano mašiną ir rėžėsi tiesiai į mašiną. Kelias minutes galvojau, jog išsisukau beveik be nuostoliu, tačiau tai buvo netiesa. Mano prakiuręs benzino bakas, leido degalus kaip vamzdis. Mašiną teko palikti jau pusiaukelėj.
Tai tik vienas epizodas iš žaidimo, jų daugybe ir kiekviename iš jų, tikroviškumas tiesiog veržiasi per kraštus. Viskas pradedant nuo mašinų fizikos ir baigiant keliavimu miestu yra nepaprastai įdomu. Aš niekad nemaniau, kad keliauti lėtu tramvajumi ar greitaeigiu antžeminiu metro yra daug smagiau nei automobiliu. Ir net pinigu nereikia mokėti, o juk benzinas toks brangus buvo tais laikais, tiesiog gryni plėšikai stovėdavo benzino kolonėlėse. Beje, Mafijoje niekas niekur nedingsta. Palikai automobilį stovėti ir nesvarbu kada beateitum, tu jį vis tiek rasi. Lygiai tas pats ir praeiviais, pamatei gražią merginą, tačiau jį užsuko už kampo, nieko tokio, pavažiuojam ir toliau spoksom.
Mafia buvo pirmuoju žaidimu mano gyvenime, kuriame aš iš tikrųjų bijojau policijos. Jos DI, tiesiog fantastiškas. Užtenka tik viršyti greitį ar pervažiuoti raudoną šviesą ir jei netoliese buvo policija, ji tikrai pasistengs jus nubausti, būtent nubausti, o ne padaryti kažką, kad jums vėl reikėtu įkrauti žaidimą. Na nebent žinoma visiškai prisidirbsit, tada antrankių neišvengsite. O jei sumanysite pakovoti prieš policiją, jie ne tik taps puikiais kovotojais, besislapstančiais kur įmanoma ir bandančiais jus nukepti, bet ir kviesis pastiprinimą, taip galiausiai suimdami ar nudėdami jus. Greičio viršyti be rimtesnės priežasties jau nebesinori.
Turbūt atskirai apie grafiką kalbėti net nevertą, daugelis prieš tai mano išsakytų žodžių tiesiog rėkte rėkia – aš tobula. Žinoma klaidelių neišvengta, tačiau jų, jei nenorėsi, tai ir nelabai pastebėsi, nes žaidimas įtraukia. Tik pradėjęs žaisti važiuoji per miestą, negalėdamas atsistebėti jo didybe, žiūrėdamas video intarpus, jautiesi tarsi būdamas su jais, o keliaudamas metro, smalsiai stebi kartu važiuojančius. Žaidimas reikalavimai, pagal tuos metus, išties nemaži, tačiau tik įsijungęs supranti – už vargus tau buvo šimteriopai atlyginta.
Garsas, kaip ir vaizdas atlikta puikiai. Kiekviena minutė praleista Prarastojo Dangaus Mieste, tarsi atgaiva ausims, nuo šuldu buldu popso. Nesvarbu ar klausytum puikiai įgrasintu savo bendražygiu ar tyliai sėdėtum ar jūros kranto, Mafija pakerės tave. Kiekvienas miesto rajonas turi vis skirtinga muzikinį foną, taigi įpusėjus žaidimui net nereikia žemėlapio, iškart aišku, kur atvažiavai. Pavyzdžiui kino kvartalo muzika, buvo taip įlindusi man į galvą, kad teko susirasti ją internete.
Atidesnis skaitytojas turbūt pastebėjo, jog per visą tekstą beveik nebuvo kritikos. Mafia gerbėjas atsakys, jog žaidimas toks tobulas, kad net nėra ką kritikuoti. Iš tikrųjų yra ir net daugiau nei daugelis gali tikėtis. Visų pirma žaidėjų DI, vieną kartą teko matyti gerokai įstrigusi priešininką, antra keletas grafinių klaidelių, sutiktu žaidime. Tačiau visa tai yra niekas, galima lengvai išgyventi net per visą žaidimą, net ir nieko nepastebėjus rėžiančio akis. Žaidimas sėkmingai užburia jau pačioje pradžioje ir taip nepaleidžia iki pat galo.
Šis dalykas anksčiau visiškai neturėjo reikšmės, tačiau dabar, po trijų metų jau į tai galima atkreipti dėmesį. Kodėl nėra Mafia tęsinio? Žaidimas pavyko tiesiog puikiai, milijonai gerbėju visame pasaulyje vis dar išganingai laukia tos dienos, kai bus pasakyta – kuriama antra Mafijos dalis. Galbūt kūrėjai bijo sugadinti gerą žaidimą, kaip jau buvo dažnai padaryta šiais laikais. Tačiau jie juk protingi, jei sukūrė tokį šedevrą, reiškias žino ko reikia ir nebūtina bandyti kurti kažko kitoniško ar bandyti atrasti savo nišą tai Vietnamo kare, tai šiuolaikiniame kare. Tiesiog tai ne jų žaidimai. Mafia 2, būtų tas darbas, dėl kurio verta mesti visa kita. Įvilkus žaidimą į naują grafinį apvalkalą, sukūrus naują, nemažiau intriguojančią istoriją, būtinai susieta su senąją, ir patobulinus kai kuriuos pačius žaidimo principus, išeitų Mafia 2, su ta pačia formule. Pasisekimas garantuotas iškart. Pelnas kūrėjams ir atgaiva žaidėjams. Taigi, ko draugai čekai laukia?
