Pradėti bet kokią kalbą apie „Destiny 2“ taip ir norisi nuo retorinio klausimo: „ar šis žaidimas apskritai šiandien egzistuotų, jei pirmasis „Destiny“ būtų buvęs toks, kokiu tapo ir yra jo tęsinys?“ Kai 2014-ais metais pasirodė pirmas „Destiny“, ši daugelio žaidėjų šaudyklė buvo praryta ne juokais užsuktos reklamos bei „haipo“ mašinos, kuri po savimi slėpė ne visai tai, ko tikėjosi žaidėjai. Tačiau kūrėjai nestovėjo vietoje, uoliai taisė ne tik tai, ką pastebėdavo patys, bet ką girdėjo ir iš bendruomenės, tad „Destiny“, galiausiai, užaugo iki tokio žaidimo, kokio tikėjosi „haipo“ pagauti žaidėjai. Tačiau dabar „Bungie“ iš karto pristato tokį žaidimą, dėl kurio nei jiems, nei pirmos dienos žaidėjams tikrai nė kiek ne gėda.
Tiems, kas raukėsi dėl pirmojo „Destiny“ abejotinų sprendimų, vos įsijungus antrąją dalį taps aišku, kad „Bungie“ iš esmės įsiklausė į fanų, žaidėjų ar kritikų pastabas. Pirmas akivaizdžiausiai tai įrodantis dalykas – vieno žaidėjo kampanija, akimirksniu pašalinanti prisiminimus apie pirmtako neišpildytą naratyvą, padriką informaciją ir iki galo neaiškų bendrą žaidimo vaizdą. Čia gi kūrėjai pasirenka paprastesnę istoriją, ją deramai išdirba, pagal visus įprastus standartus išplėtoja, deramai prifarširuoja vaizdo intarpų ir, ko ir reikėjo tikėtis, labiau išplėtoja bei įprasmina fanų pamėgtus veikėjus.
Priešiška „Cabal“ frakcija, praeitame žaidime išplėtota mažiausiai, tęsinyje sugrįžta keturguba jėga ir tampa pagrindiniu agresoriumi. „Raudonasis legionas“ ir pagrindinis antagonistas Dominus Galas nusprendžia atsižaisti prieš žmones, kuriems praeityje neblogai nuskilo. Todėl Galas suskaldo į šipulius Sergėtojų (arba kitaip visų „Destiny“ žaidėjų) būstinę ir, okupavęs paskutinį saugų miestą Žemėje, atima Sergėtojų galias klasikiniais, tipinių blogiečių mėgstamais būdais – uždarydamas pagrindinį Sergėtojų energijos ir galių šaltinį. Čia ir prasideda gana tipinis, bet „Destiny 2“ atveju visai efektingas herojų sugrįžimas bei atsikovojimas to, kas jų. Toks siužetas gražiai išsprendžia ir veteranų bei naujų žaidėjų dilemą – kadangi Galas nunulina visas galias, tiek grįžtantys veteranai, tiek naujieji žaidėjai pradeda nuo geldos ir nei vieni neliūdi: naujokams gerai, nes į valias laiko įsivažiavimui, o veteranams tokia žaidimo pradžia papildomai užverda kraują ir paverčia galių susigrąžinimą asmenine vendeta.
Smagu ir tai, kad siužetinė kampanija, kuri trunka apie 12 valandų, sočiai išmėto daug subtilių dalykėlių sugrįžtantiems „Destiny“ veteranams, o tiek naujiems, tiek seniems bendrai siūlo AAA lygio veikėjų įgarsinimą, kuriuo rūpinasi sugrįžtantys Neitanas Filionas, Lancas Ridikas ar Gina Tores. Gera matyti, kad jų veikėjai tęsinyje kur kas labiau išplėtoti, o jų gretas papildo net labai vykę ir tikrai žaidėjų simpatijas užkariausiantys nauji veikėjai. Ir, kas dar džiugiau, žaidimas išlaiko savo užsuktą kokybę iki pat siužetinės kampanijos pabaigos, kurią vainikuoja eile itin gerų, intensyvių misijų, o po visko dar ir atrakina malonų siurprizą. Kokį? Tikrai verta sužaisti, kad sužinotumėte patys.
Kita įspūdinga šio žaidimo stotelė, apie kurią tikrai verta pakalbėti – tai jo pasauliai. Pamėgtus Marsą, Venerą ir mėnulį „Destiny 2“ palieka užnugaryje, vietoje jų pristatydamas Europos Mirties Zoną (Žemėje), Nesusą, Io ir Titaną, kurių kiekvienas pasitinka mus su savitu charakteriu. Pavyzdžiui, Žemės likučiai Europos Mirties Zonoje įprasminami padrikais griuvėsiais, „Cabal“ frakcijos baze, vietomis išlikusiomis miškingomis teritorijomis, o tuo metu atvykę į Titaną mes atsiduriame visiškai kitokioje aplinkoje – naftos bokštus primenančios konstrukcijos girgžda ir ketina nuskęsti šiame mistiškame vandens pasaulyje, greta randame ir žmonių arkologiją, kur mėginta sukurti žemę primenančias gyvenimo sąlygas ir kurioje kol kas per daug nieko nevyksta, bet esame tikri, Titanas bus viena svarbesnių planetų ateities išplėtimuose. Stulbina ir šios planetos lygių dizainas. Viena vertus, tai suvaržytas, nejaukus lygis tobulai suplanuotas artimoms kovoms, tačiau tuo pat metu žaisti atrodo kiek neįprasta dėl unikalaus kiekvienos konstrukcijos pasvyrimo kampo. Jei bežaidžiant pagaus jūrligė, labai nenustebkite. Taip pat žaidimo pasauliams stipriai gelbėja tai, kad „Destiny“ nebėra prirakintas prie praeitos kartos konsolių grafinių apribojimų, todėl šiame tęsinyje žaidėjai ne kartą išvys įspūdingų to įrodymų, pavyzdžiui, milžiniškas baltas krioklys ar įspūdingi rieduliai Nesuse. Destiny vis palieka tą įspūdį, kurio nestokojo ir pirma dalis. Kartais žaisdamas pastebi kažką ypač dailaus ir stabteli, kad susivoktum. Žaidimas dinamiškas, kovų daug, tad paprastai viso to grožio nematome, jei ne tie atsitiktinumai, kai Destiny pasauliai ima priminti kažką iš mūsų pačių svajonių ar fantazijų.
Žaidimo dalis, kuri pirmtako gerbėjams gali pasirodyti mažiau maloni, tai faktas, kad „Destiny 2“ yra tiesiog per daug panašus į pirmąją dalį. Tai yra: visos tos pačios priešų frakcijos, tos pačios Sergėtojų klasės, sugebėjimų medžiai taip pat perdėm primena pirmąją dalį, o papildomų sugebėjimų ne tiek jau ir daug. Žinoma, per didelio priekaišto iš to gal ir neišspausi, bet žaidžiant vis tiek atrodo, kad tai – neišnaudota galimybė dar labiau padidinti žaidimą. Kita vertus, viską nuolat užgožia puiki, išgryninta ir nugludinta „Destiny 2“ šaudymo mechanika. Ir pirma dalis žaidėsi patogiai ir intuityviai, tačiau tęsinyje kūrėjai atvirai meta baltą pirštinę vienam žanro karalių „Quake 2“ – nepamenu, kada paskutinį kartą buvo taip smagu skrajoti oru bei tuo pat metu laidyti šūvius į po kojomis atsiduriančius priešus. Gal nebent žaidžiant tą patį senąjį „Quake“, tačiau įsivaizduokite, kaip tai atrodo su „Destiny 2“ grafika bei išgryninta žaismo mechanika.
Nors be pagrindinės siužetinės kampanijos ir dalies naujų, dalies sugrįžtančių PVP režimų, didžiausia bei pagrindinė žaidimo dalis, kuri it juodoji skylė ir įtrauks žaidėjus, yra patys „Destiny 2“ pasauliai. Jei pirmtake daugiausiai džiaugsmo teikė susišaudymai bei valdomo veikėjo tobulinimas bei tobulėjimas, čia tiesiog keri žymiai didesnis, pilnesnis įvairių misijų, slaptaviečių ar veiklų pasaulis, kurį išties norisi tyrinėti. Šis žaidimas ir jo pasauliai – tai tarsi nuolat pulsuojantis organizmas, kuris periodiškai į save įsileidžia ar sunkų bosą, ar baikerių gaują ir žaidėją tai nuolat įtraukia, verčia vykti į nurodytą tašką bei kautis. Ir netgi tiems, kas su vėjeliu užsikels maksimalų valdomo veikėjo lygį, žaidimo post-turinyje yra nemažai veiklų, kurios nepasirodys nuobodžios: sunkesnės misijos trims žaidėjams arba straikai, dar sudėtingesnės misijos bei šešių žaidėjų reidai. Tuo pat metu matyti, kad kūrėjai norėjo ir maksimaliai apsaugoti žaidėjus nuo dažnai vėžį varančio grindinimo, tad viskas sureaguliuota taip, kad jo beveik nesijaučia.
Žaidžiant „Destiny 2“, išties jaučiasi, kad „Bungie“ į šį žaidimą suinvestavo labai daug savo laiko, pinigų ir pastangų, todėl tai yra stiprus, daugeliu skirtingų aspektų išbaigtas ir nušlifuotas žaidimas. O svarbiausiai – kūrėjai išties praleido daug laiko pirmtako sukeltų problemų sprendimui, dėl ko ši dalis įgauna daugiau svorio ir, atitinkamai, turėtų sulaukti ir daugiau dėmesio. Ar tai galima pabadinti geriausiu metų žaidimų? Tikrai ne, nes paisūlyta per mažai naujų dalykų ir per daug susitelkta į pagerinimą to, kas buvo prėska, tačiau iš „Destiny 2“ tikrai niekaip neatimsi vieno geriausių ir kokybiškiausių tęsinių titulo. Ir tame nėra nieko gėdingo. Esame pratę, kad kiekviena nauja dalis įneš permainų vėjus, bet kartais tenka pripažinti, kad kartais smagu gauti tik tiek kiek tikiesi. Na žinote, suvalgę porą cepelinų ir paprašę trečio nesupyksite, kad jis bus lygiai toks pat kaip anie du. Greičiau jau priešingai, užzigautumėte, jei vietoj trečio cepelino gautumėt naujų idėjų kupiną čilį troškinį.
