Retas japonams sukurtas žaidimas lieka suprastas ir įvertintas Vakaruose. Todėl iki mūsų atkanka vos vienas kitas toksai egzempliorius. Suvokdami, jog tai padidintos rizikos prekės, leidėjai kruopščiai atsirenka, kuriuos japoniškus žaidimus verta išleisti Vakarų publikai.

Stengiuosi nepraleisti nei vieno tokio žaidimo. Ir ne todėl, jog būčiau koks nors video žaidimų gurmanas ar dėl japonų kultūros pamišęs otaku. Visai ne. Paprasčiausiai vadovaujuosi logika, kad jeigu leidėjas ryžtasi importuoti bei lokalizuoti mažai kam girdėtą japonišką žaidimą, tai tiesiog privalo būti kažkas pasiutusiai gero. Ar bent jau savotiškai gero. Žinau, kai kas šių žaidimų patologiškai nekenčia, bet manęs jie dar nebuvo apvylę. Netgi atvirkščiai. Vieną jų – „Catherine“ – esu pavadinęs geriausiu ir labiausiai įsiminusiu praėjusių metų žaidimu.

Nujaučiau, kad anksčiau ar vėliau užlipsiu ant grėblio, bet nesitikėjau, kad jį man pakiš „Platinum Games“. Pataisykite mane jei klystu, bet ši studija per visą savo gyvavimo laiką nebuvo išleidusi nei vieno prasto ar net vidutiniško žaidimo – jos portfelyje vien tik originalūs, kokybiški ir ilgam įsiminę žaidimai, tokie kaip „MadWorld“, „Bayonetta“ ir „Vanquish“. Man iki dabar sunku patikėti, jog „Platinum Games“ galėjo dirbti prie tokio nykaus ir lėkšto žaidimo kaip „Anarchy Reigns“.

Kitaip nei anksčiau išleisti „Platinum Games“ snukiadaužiai, skirti daugiausiai vieno žaidėjo malonumams, „Anarchy Reigns“ yra labiau orientuotas į tinklo režimų gerbėjus. Na, bent jau taip aiškina patys žaidimo kūrėjai. Iš tiesų „Anarchy Reigns“ tinklo režimas yra primityvus ir labai neišsamus – toks, kokį nesunkiai rastum bet kuriame kitame žaidime, net ir tame, kuris visiškai neakcentuoja daugelio žaidėjų režimo. Bet tai dar tik pusė bėdos. Užvis blogiausia yra tai, kad „Anarchy Reigns“ tinklo režimas jau yra faktiškai miręs – žaidimo serveriai kiaurai ištuštėję. Jei ir pavyktų rasti su kuo pažaisti, tai nebent tik per atsitiktinumą.

Laimei, „Anarchy Reigns“ leidžia išbandyti visus tinklo režimus kovojant su kompiuterio valdomais oponentais. Sprendžiant iš to, ką patyriau žaisdamas su botais, tinklo režimas būtų buvęs visai neblogas. Kiekvienas iš septyniolikos atrakinamų veikėjų pasižymi savitu kovos stiliumi bei stebėtinai plačiu judesių asortimentu. Be to, kiekvienam kovotojui galima priskirti kokį nors specialųjį įgūdį, pavyzdžiui, gebėjimą sparčiau atsistatinėti gyvybes. Deja, šie specialieji įgūdžiai yra vienintelis būdas reikšmingai koreguoti savo pasirinktą veikėją. Tiesa, leidžiama pasikeisti drabužių spalvą ir išsirinkti emblemą, rodomą šalia slapyvardžio, bet tai tik kosmetiniai niekučiai.

„Anarchy Reigns“ turi net vienuolika skirtingų tinklo režimų. Priklausomai nuo režimo, mačuose gali dalyvauti iki šešiolikos žaidėjų vienu metu. Režimų yra pačių įvairiausių, pradedant žaidėjų kovomis prieš nesibaigiančias kompiuterio valdomų monstrų bangas, baigiant klasikiniais „Capture the Flag“, „Deathmach“ ir „Team Deathmach“ režimais. Labiausiai iš visų patiko „Battle Royale“. Šis režimas veikia panašiai kaip paprastas „Deathmach“. Skirtumas tik tas, kad žaidžiant „Battle Royale“ dažnai įvyksta netikėtų dalykų, pavyzdžiui, staiga nusileidžia milžiniškas robotas, kurį įmanoma nugalėti tik susivienijus su kitais žaidėjais, arba iš dangaus ima lyti bombomis ir visi turi skubėti ieškotis slėptuvių. Šios keistenybės neretai sujaukia visą mačo eigą ir suteikia jam nenuspėjamumo.

„Anarchy Reigns“ taip pat turi šiokią tokią vieno žaidėjo kampaniją. Ją sudaro juodoji ir baltoji pusės. Pasirinkęs juodąją pusę valdysi iš „MadWorld“ atkeliavusį Jack‘ą, o pasirinkęs baltąją – visiškai naują personažą vardu Leo. Abi kampanijos dalys vyksta tuose pačiuose lygiuose. Skiriasi tik bosai, šalutinės misijos ir siužetiniai vaizdo intarpai.

Progresas vyksta beveik taip pat kaip garsiajame „MadWorld“. Patekęs į lygį gali arba talžyti po jį bėgiojančius priešus, arba vykdyti šalutines misijas. Už kurią veiklą susirinksi taškus, reikalingus atrakinti siužetinėms misijoms, paliekama spręsti Tau. Vieno žaidėjo kampanijoje taipogi pasitaiko atsitiktinai generuojamų įvykių, tarkime, tų pačių bombardavimų, bet čia jie neturi aiškios paskirties ir sugeba tik erzinti.

Net ir neskubant žaisti vieno žaidėjo kampanija neužsitęs ilgiau kaip penkias valandas. Skausmingas, kankinančias, agonijos persmelktas penkias valandas. Šalutinės misijos nykios ir pasikartojančios. Bosų kovos, neskaitant kelių įdomesnių nukrypimų, taip pat. Siužetas užverstas klišėmis ir banalybėmis. Aktorių vaidyba tragiška. Grafika primena „Sega Dreamcast“ laikus. Lygių dizainas nuobodus. Jokio dviejų žaidėjų režimo. Priešai, nors jų yra daug ir įvairių, visi iki vieno susipykę su protu. Jei ne kokybiškas muzikinis takelis, tikslus valdymas ir gili kovos sistema, viskas šiame žaidime būtų blogai. Labai blogai.