Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2008/04. Teksto autorius: JcDent

Warhammer 40.000 atsirado 1986 metais, tačiau žaidimų industrijoje labai smarkiai nepasireiškė iki 2004, kai pasaulį išvydo Dawn of War, atnešęs į žaidimus tai, ko mums visada reikėjo: Space Marines ir gražių mirties animacijų. Vėliau išėjo Winter Assault, pridėjęs prie jau egzistuojančių Space Marines, Eldar, Orks ir Chaos Space Marines frakcijų Imperial Guard. Už tuos ačiū, bet dauguma žaidimo mechanikos pakeitimų į gerą neišėjo. Tada, su laisva kampanija, T‘au ir Necrons frakcijomis į rinką įsiveržė Dark Crusade, geriausiu W40K žaidimu iki šiol laikomas savarankiškas papildymas. Na, o visai neseniai mums į dantis buvo įduotas Soulstorm, dar vienas savarankiškas papildymas su dviejomis rasėmis ir išplėsta laisva kampanija.

Aišku, visi žaidimai W40K gerbėjo akimis turi erezijų. Neimant domėn visos sudėtingos mechanikos ir žaidimo eilėmis praradimo, kai kurie daliniai buvo sukurti visiškai ne kanoniški, pavyzdžiui, Ork Wartrak. Taip pat neteisinga, kad Space Marine būriai gali turėti tik du sunkiuosius ginklus. Kuo labiau tolstama nuo Dawn of War, tuo daugiau visko prigalvota. Bet, velniai rautų, jie mums leido skelbti Imperatoriaus žodį nesuskaičiuojamoms ateivių masėms ir sunkiu kosmodesantininko batu traiškyti trapias eldarų kaukoles, žaibosvaidžių ugnimi taškyti orkų mases ir liepsnomis naikinti chaoso įtaką. Todėl tiesiog sėdi ir tyli.

Dark Crusade kampanijos metu reikėjo užimti Kronus planetą. Principas buvo paprastas: planetoje yra po vieną kiekvienos frakcijos citadelę ir daug daugiau ar mažiau įprastų teritorijų. Šios leisdavo nusipirkti naują garbės sargybos karinį dalinį (sekiojantį generolą iš mūšio į mūšį) ar kokią naudingą savybę. Dauguma žemėlapių buvo tiesiog paprasti vienas prieš vieną mūšiai iki sunaikinimo. Specialios teritorijos turėjo savo užėmimo sąlygas (kosmouoste reikėjo surinkti daugiau nei pusę robotų). Vienintelis sunkesnis dalykas buvo citadelės. Jos kiek tolėliau „pastūmėdavo“ siužetą, turėjo filmukų, „skriptinių“ situacijų ir įdomesnių užduočių. Be to, kiekvienos užėmimas pateikdavo unikalų tos rasės aprašymą. Aišku, kokį šeštą kartą sunaikinti orkų tvirtovę jau buvo beveik kančia, bet ko tik nepadarysi dėl tų kelių eilučių teksto bei baigiamojo žaidimo filmuko. Ir šį paprastą principą sugebėjo „sumauti“ Soulstorm.

Kaltę už kokybę norėčiau suversti ant Iron Lore pečių. Jie tebuvo išleidę RPG žaidimą Titan Quest ir nežinia, kam iš Relic galvoje pasimaišė, kad juos pasikvietė kurti. Tačiau galiu su džiugesiu pranešti, kad ši studija jau bankrutavo. Karminis atlygis už tai, ką jie padarė Soulstorm žaidimui. Na, gal Relic nusprendė susikoncentruoti į kokį naują, revoliuciją RTS srityje atnešiantį darbą (Company of Heroes 2? Dawn of War 2?), nes žaidimas išėjo, bent jau siužeto prasme, silpnas. Ir, pridės koks pagarbos man nekeliantis žmogus, čia nėra tiranidų (tokie Zerg iš StarCraft tipo transgalaktiniai skėriai). Jų įdėjimas tik pademonstruotų, kad Soulstorm kūrimo metu Relic snaudė kažkur pakampėje, nes seniau nuolat kartojo, kad tiranidų dabartinis variklis „nepaveš“ (ką paneigė viena modifikacija). Dar jie teigė, kad niekada, niekada nedės į dabartinio variklio žaidimus skraidančių karinių dalinių. Soulstorm jie ne tik įdėti, iš jų išpūstas didelis burbulas.

Kadangi oficialūs kariniai daliniai jau kaip ir išseko, teko įdėti lėktuvus. Šie stalo žaidime pasirodo ganėtinai retai ir Codex taisyklių rinkiniuose retai tėra minimi. Na, bet kas sutrukdys tiems kūrėjams Tave nublokšti į auksinį akmens amžių žaidimuose, kai lėktuvai kabodavo vienoje vietoje. Su visomis naujomis technologijomis, Dawn of War lėktuvai yra tie patys tankai, tik a) jie gali perskristi per bet kokią kliūtį, b) jų negali užpulti šautuvų neturintys daliniai.

O toliau įsivaizduok absurdišką situaciją. Atskrenda Antrojo pasaulinio karo tipo naikintuvas, sustoja ore ir pradeda šaudyti. Tiesiog kybo vietoje. Šia prasme absoliučiai visi lėktuvai vienodi. Atrodo, buvo neįmanomai sunku suvesti kodo liniją, kuri lieptų jiems, laikantiems poziciją virš kokio taško, skraidyti ratu, sukuriant tikro lėktuvo iliuziją. Kai viename tinklalapyje buvo parašyta, kad žaidėjai bijos marodieriaus klasės bombonešio galimybės turėti trijų rūšių bombas, aš vos neapsiverkiau. Kadangi lėktuvai yra menki, silpni ir vienu metu pastatomi tik trys, joks žaidėjas jų nenaudoja. Todėl kūrėjai turėjo visiems parodyti, kad visgi lėktuvai egzistuoja. Taip kiekvienos rasės citadelėje (išskyrus tamsiųjų eldarų ir T‘au) atsidūrė užduotis sunaikinti lėktuvų gamyklą.

Aha, priėjome prie siužeto. Dark Crusade karvedžiai yra laikomi geriausiais per visą Dawn of War istoriją, išskyrus nebent kosmodesantininkus, kurių nepralenkiamas lyderis yra Dawn of War kampanijos Gabriel Angelos. O šiame žaidime, į Vorpo audros siaučiamą Kaurava sistemą sulėkė labiausiai nevykę vadai. Net orkų vadas Goregutz, pasirodantis jau trečią kartą, kažkoks nevyriškas.

Seniau citadelės užpuolimo įžanga buvo kupina galios demonstravimo, pakilios retorikos ir mirties pažadų priešams. O pabaiga įkūnydavo triuškinantį pralaimėjimą. Apgulties pradžioje vadai pasikeisdavo keliomis frazėmis. Daug kitų, įdomių dalykų buvo Dark Crusade. Čia visi vadai yra vos apsiplunksnavę bailiukai, besitikintys, kad juos išgelbės Rožinis Dangaus Dramblys. Chaosui ypač nepasisekė, nes po Eliphas The Inheritor, kuris Dark Crusade buvo labai charizmatiškas, jie gavo vadą, šnekantį apie nesužydėsiančius chaoso žiedus. Dieve–Imperatoriau padėk. Be to, pats citadelės puolimas labai monotiškas: dažniausiai reikia sunaikinti lėktuvų ir tankų gamyklas, o tuo metu priešas, naudodamasis neišsemiamais resursais, puola Tavo bazę. Ypač bjauru Chaoso bazėje, kurios neįsivaizduoju nugalėtos kieno nors kito, išskyrus nekronus. Na, bent jau pasekmių pateikimas nėra visiškai sugadintas.

Po visų skundų reikia pereiti (pagaliau) prie naujų rasių, nes kas gi žaidžia tą kampaniją. Abėcėlės tvarka pradėsiu nuo Dark Eldar, tamsiųjų eldarų. Jei gelbėdamiesi nuo chaoso dievo / deivės Slaanesh eldarai susėdo į didelius kosminius laivus ir dabar išgyvena disciplinos dėka, jų mažiau išmintingi broliai tęsė orgijas ir aukojimus. Na, gimė Slaanesh, Teroro Akimi pavadinta Vorpo audra prarijo didžiąją eldarų imperijos dalį, Slaanesh pradėjo ryti jų sielas. Tamsiųjų eldarų išgyvenimo planas buvo visai paprastas: savo išsiurbtas sielas atgaivinti kitų rasių gyventojų sąskaita. Kadangi kaip ir eldarai jie negali normaliai kovoti mūšio lauke, jie tapo piratais. Todėl jų tankai sklendžia virš žemės ir atrodo lyg skraidančių olandų laivynas. Pats didžiausias laivas, „Dais of Destruction“, priklausantis žymiausiam eldarui Asrubael Vect, turi net dvi salone prirakintas šliundras — toks aksesuaras papuoštų kiekvieną automobilį. Tuo pačiu paprasti kariai, kaip ir tankai, yra greiti, mirtini, bet trapūs. Net jų vadas, Archont (į erezijas tamsiųjų eldarų hierarchijos požiūriu nesigilinsiu, ne už tai moka), yra ne ypatingai galingas. Jei tamsiųjų daliniai būtų tokie patvarūs kaip, tarkim, T‘au, jie be vargo galėtų piratauti. Tačiau dabar su jais žaisti sunku, nes jie, kaip ir T‘au, neturi gynybinių bokštelių. Išvada: reikia nepaliaujamai pulti priešą, neleidžiant jam atsikvėpti. Būtent greitos žalos darymui ir skirtas visas piratų arsenalas. Be to, jie turi surenkamomis sielomis varomas galias, kurių stipriausia yra Soulstorm. Ją panaudojęs koks žmogus gali ir apsiverkti: žeme sklendžia galaktikos išvaizdos mėlynai violetinis blynas. Geriau jau nesivargint renkant tas sielas, net jei tai daryti ir labai lengva. Be to, Mandrakes, anksčiausiai gaunamas ir nešaudantis dalinys čia yra paprasti kariai, nors stalo žaidime jie priskiriami prie elito. Ir jei ant stalo jie yra baisūs, žaidime yra tiesiog nematomi mėgėjai su geležtėmis.

Kovos Seserys, Sisters of Battle, Adepta Sorroritas yra iškrypę kiek kitaip. Ekleziarchijos, Dievo–Imperatoriaus bažnyčios, Imperatoriaus kulto, nugalėjusio kitus, karės yra pasišventusios jo mokymams. Kadangi po vieno pilietinio karo Ekleziarchija nebegali turėti ginkluotos vyrijos, buvo įkurta moterų armija. Jos imamos iš tam tikrų prieglaudų, apginkluojamos kosmodesantininkų šarvais ir išleidžiamos į karą. Nors atrodytų, kad jos bus tik šiek tiek silpnesnės, nei Mirties Angelai, taip nėra. Aišku, jos turi daug liepsnosvaidžių, gali vykdyti tikėjimu varomus stebuklus, su jomis žaisti ganėtinai sunku. Visų pirma, joms trūksta sunkiosios ginkluotės. Artilerija (vargonų iššauta raketų salvė) dažnai išblaško ir savus dalinius bei yra netaikli. Vienintelis tankas spjaudosi liepsnomis. Padėtį gal šiek tiek taiso Penitent Engine (vaikčiojantis robotas su pritvirtintu atgailaujančiu eretiku) ir Living Saint (pseudoangelas, valios galia kartais prisikeliantis iš mirusiųjų), bet reikia iki jų išgyventi, o iki tol gali kelis kartus nugalėti. Vadovai — silpni, muštis moka tik vienas kitas dalinys, mašinų ir įtvirtinimų bijo kaip maro — sunku žaisti, bet gal man tik trūksta meistriškumo. Silpniausia dalis — įgarsinimas.

Aš mielai dar pasiskųsčiau dėl siužeto, dėl citadelių, bet kad neverta, didžiausius priekaištus jau išsakiau. Liko vienas dalykas: grafika. Aišku, man ji dar pakankamai gera, ypač kai greitai ir draugiškai stimpa tokie šlykštūs veikėjai kaip T‘au ir Chaos Space Marines. Tačiau turiu pripažinti, kad ji jau kiek pasenusi. THQ ir Relic išleido Company of Heroes, kuris grafikos ir fizikos atžvilgiu lenkia kitus žaidimus (vien ko vertos akimirkos, kai tankai griauna sienas, aplink laksto betono dalys). Bet, kadangi čia yra papildymas, jis negalėjo tapti tokiu grafiškai pranašesniu monstru. Yra tam tikrų vietinių blogybių: meltagun, multimelta ir liepsnos pistoletų šaudymas atrodo labai, labai, labai šlykščiai. Tuo tarpu tamsiųjų eldarų tamsiosios ietys (darklance) ir Dais of Destruction antimaterijos patranka demonstruoja nuostabius naujus efektus, iš dalies dėl to, kad retame žaidime šaudoma juodai violetiniais spinduliais. A, tiesa: tamsiųjų eldarų vado veidas toks šlykštus, toks šlykštus, kad kartais maloniau būtų ne vesti armiją, o jį išmalti plyta.

Garso problemų nėra, na, išskyrus naujas rases. Jų įgarsinimai labai dažnai erzina (ypač Canoness, Sisters of Battle vadės), o dar meniu muzikytė, susieta su mūšio lauko naujokais — siaubas. Apie filmukus apskritai geriau nekalbėti: su tokiai balsais vest nebent darželinukus muštis su kitais mažamečiais. Nekronų lordas, reikšmingai pratylėjęs visą Dark Crusade (reikšmingiausias nutylėjimas buvo Chaoso citadelėje, net Eliphas išgąsdino), dabar kalba kaip dūstantis nevisprotis.

Skundai skundais, bet vis tiek galime žaisti su kosmodesantininkais ir orkais, pasimokius galima priprasti ir prie naujų rasių. Kad ir silpna nauja kampanija, bent už tiek ačiū, nes kiekvienas kraujo pilnas oro gurkšnis iš W40K visatos yra atgaiva kūnui po visokių menkesnių, ne tokių brutalių RTS. Company of Heroes artilerija suplėšo kūnus į gabalus? O čia juos pamauna ant grandininio kardo ir permeta per petį!