Jei kas nors matė 1982 metų siaubo filmą „The Thing“, tikrai turi prisiminti sceną, apie kurią dabar pasakysiu tik taip: bičai, kurdami filmą, tikrai nužudė tą vargšą šunį. Ne, jie parsitempė gyvą ateivį iš bet kurios planetos, kurioje galima rasti tokių gyvių, ir pastatė filmą. Taškas.

Dėl tokių kokybiškų klasikinių siaubo filmų galima ir draskytis, kai vėl sužinai, kad kažkas bandys jį perdaryti. Nes kiekvienas geras ir kokybiškas dalykas, nesvarbu, kas tai būtų – grupė, filmas ar žmogus –, turės savo pasekėjų. Ir dar labiau supykdo, kai tikrai žinai, kad ne visi pirmiau pažiūri originalą, o tada tik žiūri perdirbinį. Čia kaip iš internetinio pokšto: „Pink Floyd? Nežinojau, kad dainininkės Pink pavardė yra Floyd.“



Bet tai nereiškia, kad 2011 metų „The Thing“ galima iškart nurašyti. Žinoma ne. Pirma, nereikia pamiršti, kad tai nėra visiškas filmo perdarymas, o tik įvykių pasakojimas, kurie buvo prieš 1982 metų filmo įvykius. Kai John‘as Carpenter‘is statė vieną savo geriausių filmų „The Thing“, jis paliko kelis neatsakytus klausimus, pavyzdžiui, kas vyko prieš komandos atvykimą į Antarktį? Filmo metu galėsime sužinoti, ką iš tiesų komandos nariai buvo prisidirbę. John‘as Carpenter‘is tikrai paliko daug neatsakytų klausimų, tad ir toks filmas-paaiškinimas nėra neįmanomas.

Įdomu tik tai, ar tų klausimų iš tiesų yra pakankamai, kad reikėtų naujo filmo? Ar jie tokie svarbūs, kad neduotų mums ramybės ir norėtųsi sužinoti, kas atsitiko? Dabar tai tikrai taip. Tad tikiuosi, kad kitas Tavo žiūrimas filmas bus 1982 m. „The Thing“, o tada kartu su manim lauksi premjeros Lietuvoje ir žiūrėsi, ar nebuvo sudirbtas dar vienas klasikinis kūrinys.