Kas per projektas yra „Captain Blood“, pasidomėjom dar prieš susitikimą su 1C. Sprendžiant iš gausybės perskaitytų apžvalgų ir atsiliepimų, tai bus gan vidutiniškas, konsolinis, hack’n’slash žaidimas. Bet vistiek labai norėjau jį pamatyti.

Kodėl? Atsakymas paprastas. Pamėginkit išvardinti rusų sukurtus konsolinius žaidimus ir užlenkti visus rankų pirštus.

Kurdami žaidimus asmeniniam kompiuteriui rusai jau keli metai turi šiokį tokį vardą, o tam tikruose žanruose užima net labai aukštas pozicijas. Kalbai pakrypus į šios kartos konsoles situacija kinta radikaliai. Nepaisant to, kad Rusijos žaidimų kūrėjai kartas nuo karto pasiūlo biudžetinių sprendimų, kažkokių išsiskiriančių konsolinių žaidimų aš negaliu prisiminti… Na išimtimi galėtų būti nebent tik Ukrainoje sukurtas „Metro 2033“.

Pamatyti „Captain Blood“ užsidegiau būtent dėl šių priežasčių. Norėjau pažiūrėti ką jie gamina ir kuo tai skiriasi nuo vakarietiškų produktų. Sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, tų skirtumų yra mažiau nei tikėjausi. „Captain Blood“ tai kietai sukaltas slašeriukas, kuriame tiesiog mosuosimės ginklais, žudysim ordas priešų ir siautėsim XVII amžiaus karibuose.

Kad viskas čia bus paprasta kaip 2×2 nusako ir kūrėjų surašytas įvadas į žaidimą, cituoju: „Žaidėjai pasiners į kilnaus pirato rolę, ieškos užburiančių nuotykių, sieks aukso iš šlovės“. Prieštaravimų kupinas sakinys leidžia suprasti, kad kalbam apie eilinę, romantinę, piratišką pasakaitę.

Įtarimus patvirtina ir kūrėjų pasirinktas meninis stilius. Jis toks tradiciškai rusiškas, labiau primena animacinę pasakaitę nei žiaurų žaidimą, nors prasidėjus kovai tirštos, kraują atstojančios, uogienės ekrane netrūksta. Šiaip vaizdelis kažkiek gal primena „Fable“. Taip… Tikrai! Toks savotiškas rusiškas „Fable“ kurį paišė anime kultūros paveikti dailininkai. Patys veikėjų modeliai, dar perėjo ir per vyriškus pomėgius tyrinančių „specialistų“ prizme, todėl greta kičo elementų atsirado vietos ir gausybei raumenų.
Aš tikrai nesakau, kad tai kas matosi ekrane nėra simpatiška, tačiau vertinant žaidimo žanrą ir stilių gautas mišinukas atrodo savotiškai, mėgėjiškai, keistai.

Kai galų gale prasidėjo žaidimo eigos demonstracija į žaidimą pradėjau žiūrėti šiek tiek palankiau. Na taip, gal jis banalokas ir kiek lėkštas, taip jis tikrai netaps naujuoju „God of War“, bet savo gerbėjų ratą tikrai suburs. Viena vertus klasikinių, paprastų ir ryškių, klasikines piratų istorijas atpasakojančių žaidimų nėra daug. Antra „Captain Blood“ tikrai nėra prastas.

Kautynės atrodo gan intensyviai, jų valdymas paprastas kaip ir bet kuriame kitame hack’n’slash žaidime. Kapoji priešus teisingai ir greitai spūsčiodamas porą mygtukų, kaupi patirties taškus, juos keiti į naujus triukus, kovos judesius, baigiamuosius judesius ir t.t. Baigiamųjų judesių kūrėjai žada daug, jų vykdymas tradiciškai palydimas stambaus plano ir „QTE“ sekomis.

Didžiąją dalį žaidimo įveiksi valdydamas patį Kapitoną Kraują, tačiau keliose misijose jį lydės ištikimas palydovas Džeremis Pitas. Kūrėjai užsiminė, kad pora siužetinių vingių lems ir tai, kad Džeremis laikinai užims pagrindinio herojaus rolę. Bandau, spėt, kad kažkur kažkas mums neišdegs, Kapitonas pakliūs į kaliūzę, o mes valdydami Džeremį jį iš ten trauksim.

Viena įdomiausių ir smagiausių žaidimo savybių man pasirodė ta, kad valdomas herojus gali pakelti ir panaudoti, bet kurį ant žemės esantį ginklą. Demonstracijos metu, herojus atliko sėkmingą išpuolį rapyra ir kiaurai pervėrė kokį tai konkistadorą, tuomet peršoko per glembantį jo kūną, stvėrė muškietą ir taip iš jos driokstelėjo… Ne rimtai, muškietos čia bus gerokai pervertintos… Tokios švinu pliekiančios rankinės patrankos. Be jų ant žemės dar voliosis alebardos, lenkti kardai, pistoletai, svaidomi peiliai ir net bombos. Žodžiu jei skaitėt E417 pasakojimą apie visus Assassin’s Creed demonstracijoje pribloškusį kirvį, tai „Captain Blood“ kautynės tik iš tokių momentų ir sulipdytos.

Pirato nuotykis neišvengiamai siejasi ir su laivais. Kapitonas Kraujas nebūtų kapitonas, jei neturėtų savo geldos vardu Arabella. Jei teisingai supratau siužetinės kampanijos metu, laivui nebus skiriama papildomo, už kampanijos ribų patenkančio dėmesio. Pats žaidimas yra linijinis nuotykis, tad apie laisvus pasiplaukiojimus ieškant lobių galim pamiršt. Tiesa jei norisi šiaip pasiautėt laive ir papleškint iš patrankų, bus specialiai tam sukurtas žaidimo režimas. Tiesiog gauni laivą, keletą patrankų ir siautėji jo denyje, mėgindamas atremti priešų puolimą. Įdomu tai, kad šioje vietoje kūrėjai žada realistinį laivų elgesio ir žalos modelį. Aš tikiuosi tai nesusipratimas ir mes kalbam tik apie vizualinę „realizmo“ pusę (lūžtančius stiebus, plyštančias bures ir t.t.). Niekas tikrai nenorėtų realistiško būrlaivio simuliatoriaus, savo arkadiniame žaidime. Po kautynių jūroje savo Arabella galima bus tobulinti ir dekoruoti trofėjais. Verta paminėti, kad greta šio mini žaidimo ir siu-žetinės kampanijos, bus dar vienas žaidimo režimas, leidžiantis atkurti kovas su bosais.

„Captain Blood“ demo metu nesusilaikėm ir pagyrėm vieną, šiuo atveju visiškai nereikšmingą detalę, — vandenį. Patikėkite manim, tokio vandens jūs niekur nesate matę. Gali būti, kad įspūdį kažkiek sustiprina animacinės pasakaitės stiliumi perteikiami laivai ir jo denyje trypianti įgula, bet vistiek… Ypač detalus, išraiškingas, itin tikroviškai atrodantis vanduo tiesiog prikaustė mūsų dėmesį. Dalykas kurį išties verta pamatyt. Kai kūrėjų paklausėm ar čia „renderinamas“ vanduo jie tik klausiamai mus nužvelgė. Patikslinom klausimą sakydami, kad jis atrodo lyg nufilmuotas ir įklijuotas į foną. Per tikroviškas. Šioje vietoje 1C kolektyvas sukikeno ir papasakojo istoriją, apie tai, kaip šis vanduo buvo kuriamas ir naudojamas įvairiuose žaidimuose (pvz.: Korsaruose) dar nuo devyniasdešimtųjų metų.

Baigdamas galiu tik pridurti, kad visos demonstracijos metu išgirdom daugiau humoro ir „anekdotų“ nei bet kuriame kitame pristatyme. Patys kūrėjai į savo kūrinį žiūri taip, kaip norėtų, kad jį vertintų žaidėjas. „Captain Blood“ tai linksma, ryški, marga, kiek kvailoka ir kiek lėkštoka kapoklė. Neabejoju, kad ras savo žaidėją. Ypač jei 1C nejuokavo dėl žaidimo eigos, tikindami, kad jo įveikimui prireiks 18-20 valandų. Tai daug. Net ir šiuolaikinių konsolinių RPG standartais, ką jau ten ir bekalbėsi apie Hack’n’Slash.

Games.lt dėkoja kompanijai NVIDIA už paramą ruošiantis kelionei, o taip pat WD ir Hama už paskolintą įrangą.